Shutterstock

Turtingiausias labdarys. Matematikos vunderkindas, būdamas 15 metų už 200 tūkst. dolerių pardavęs programinę įrangą, skirtą kelių eismo reguliavimui gerinti, studijavo Harvardo universitete, įkūrė vieną vertingiausių IT kompanijų. Turtingiausias pasaulio žmogus Billas Gatesas šiuo metu garsėja filantropine veikla, su žmona Melinda vadovaudamas jų šeimos vardo fondui, kuris padeda trečiųjų šalių piliečiams šviestis ir sveikiau gyventi.

Vienas „Microsoft“ korporacijos įkūrėjų ir buvęs ilgametis jos generalinis direktorius Billas Gatesas „užsidirbo“ turtingiausio ir įtakingiausio žmogaus titulus, bet pirmojo keleriems metams neteko, susitelkęs į filantropinę veiklą.

B.Gatesas žiniasklaidoje pristatomas kaip žmogus, kuriam sekasi viskas, ko tik jis imasi, tiesiog karalius Midas, gavęs iš dievų galią paversti auksu viską, prie ko prisiliečia. Tačiau šį mitinį antikos veikėją ištiko nelemtas galas – gobšumas jį pražudė. B.Gatesas, kaip ir daugelis turtingų bei sąžiningų žmonių, suvokė, kad kaupti turtus vien savo gerovei – niekšinga, ir ėmė jais dalytis. Vienu atveju tai gali būti jaunų protų įdarbinimas, kitu atveju – labdara, arba konkrečiu buvusio „Microsoft“ lyderio pasirinkimu – finansinė pagalba ir socialinių, sveikatos projektų įgyvendinimas trečiojo pasaulio šalyse.

Pirmiausia B.Gatesas žinomas dėl pasaulinio masto korporacijos įkūrimo ir vadovavimo jai. 1975 m. kartu su artimu draugu Paulu Allenu jis įkuria programinės įrangos įmonę „Microsoft“. Du jaunuoliai, nuovokūs, bet mažai patyrę verslo vandenyse, iš pat pradžių susidūrė su sunkumais, nežinodami, kaip valdyti bendrovę ir skirstyti darbus. Bendrovė neturėjo pakankamai pinigų samdyti patyrusio pardavimo vadybininko, todėl šią funkciją atliko B.Gateso motina.

B.Gatesas dėl tokių incidentų tiesiog įsiuto, ypač todėl, kad piratavimas atėmė iš jo pajamas.

„Microsoft“ po truputį dirbo, bet pelno nebuvo jokio. Tai turėjo kaip reikiant pakirsti jaunųjų verslininkų pasitikėjimą. Pagrindinė priežastis buvo piratavimas: daugelis žmonių tiesiog nukopijuodavo „MS-Basic“ ir perduodavo ją kam nors kitam. B.Gatesas dėl tokių incidentų tiesiog įsiuto, ypač todėl, kad piratavimas atėmė iš jo pajamas. Be to, tose pasklidusiose po JAV versijose buvo keletas klaidų, kurias jis norėjo ištaisyti iki oficialaus „MS-Basic“ išleidimo. Jaunasis verslininkas 1976-ųjų vasarį parašė atvirą laišką, kuriame išreiškė nepasitenkinimą esama padėtimi.

Atvirumas ir gėdinimas paveikė tik iš dalies. „Microsoft“ gavo 300 laiškų, tačiau tik nedaugelyje jų buvo pridėtas ir čekis finansinei ir ne ką mažesnei moralinei žalai kompensuoti.

Kadangi B.Gatesas labai įsitraukė į įmonės valdymą, studijoms laiko nebeliko, ir būdamas 21 metų jis metė universitetą. Tėvai, žinoma, tam priešinosi, bet vėliau jis įrodė, kad kurti programinę įrangą – pelninga. Per finansinius 1977 metus bendrovė uždirbo 500 tūkst. dolerių, tuo metu ji turėjo 13 darbuotojų.

Žinoma, gerai besiklostant veiklai B.Gatesas buvo pastebėtas, jį bandyta įvairiai provokuoti ir vesti iš kelio. Šįkart provokatoriaus vaidmenį atliko jau pažengusi IBM kompanija, kuri siūlė sukurti operacinę sistemą (OS). B.Gatesui teko atsisakyti viliojančio pasiūlymo. Pirmiausia jis dar neturėjo patirties kuriant OS, antra – valdė savo bendrovę. Taigi dar viena auka ir atsakingas pasirinkimas, kurį padarė būsimasis turtingiausias pasaulio žmogus.

Vis dėlto IBM ir B.Gateso keliai susikerta 1980-aisiais, kai įmonės pasirašo bendradarbiavimo sutartį, kuri abiem pusėms išeina į naudą. Pirmiausia „Micorosoft“ anksti nusikrato konkurento „Digital Research“ ir turi galimybę ūgtelėti gaudama šviesos iš didelės kompanijos.

1995 m. buvo dar vienas lūžis: „Windows 95“ pasirodymas neregėtai pakėlė įmonės akcijas rinkoje, o per metus šios OS buvo parduota 25 mln. kopijų.

Pasirašyta sutartis buvo lemtinga ne tik šioms dviem kompanijoms, bet ir apskritai asmeninių kompiuterių istorijai. IBM kitąmet jau pardavinėjo kompiuterius su MS-DOS, o netrukus įdiegė ir kitus „Microsoft“ produktus: BASIC, COBOL, „Pascal“. 1995 m. buvo dar vienas lūžis: „Windows 95“ pasirodymas neregėtai pakėlė įmonės akcijas rinkoje, o per metus šios OS buvo parduota 25 mln. kopijų. Vėliau buvo išleistos dar kelios „Windows“ versijos, kurios užkariavo personalinius kompiuterius. Praėjus pusmečiui po nemenko nusivylimo „Windows Vista“, 2008 m. B.Gatesas paskelbė apie planus trauktis iš generalinio direktoriaus pareigų.

Po trijų dešimtmečių vadovavimo korporacijai ir pasiekto tikslo, kad kiekviename namų ūkyje, kur yra kompiuteris, būtų „Microsoft“ sukurta įranga, B.Gatesas pasitraukia iš vadovo pareigų, bet lieka akcininkas ir neribotą laiką išliks bendrovės valdybos pirmininkas. Tačiau viskas vyko pamažu: apie rengimąsi trauktis kalbėta dar 2000 m., o 2014 m. legendinis generalinis direktorius pardavė dalį savo korporacijos akcijų ir nuo to laiko nebėra didžiausias „Microsoft“ akcininkas, juo tapo Steve‘as Ballmeris, kuris buvo vienas pirmųjų B.Gateso pasamdytų darbuotojų.

1997 m. B.Gatesas tiesiogiai susidūrė su Afrikos realybe, kai siekė kompiuterines technologijas įdiegti skurdžiuose šio žemyno regionuose.

Taigi B.Gateso pasitraukimas nebuvo staigmena, veikiau ilgai ir nuosekliai kurtas planas. Verslininkas pasitraukė iš pelningos technologijų bendrovės, kaip jis pats nurodo, kad galėtų visą dėmesį skirti fondui. Viename interviu B.Gatesas kontrastingai pateikia interneto ir vakcinos nuo maliarijos būtinybę pasaulyje. Jis klausia – kas svarbiau? Jei kas nors mano, kad interneto ryšys, – puiku, bet jis dabar taip nebemąsto. 1997 m. B.Gatesas tiesiogiai susidūrė su Afrikos realybe, kai siekė kompiuterines technologijas įdiegti skurdžiuose šio žemyno regionuose.

B.Gatesas norėjo padaryti neįmanomą, netgi absurdiškai skambantį dalyką: kam kompiuteris šeimai, kuri neturi elektros ir stokoja švaraus vandens? Norėdamas išsisukti iš padėties, sumanusis vadovas sukūrė elektros generatorių, kad Afrikos vaikai turėtų galimybę naudotis „išmaniąja dėžute“, bet galiausiai, kaip sakė žurnalistui Charlie Rose‘ui, jis negalėjo pasipriešinti „poreikių hierarchijai“ ir turėjo atsisakyti idėjos įdiegti kompiuterius trečiojo pasaulio šalyse.

Apsilankymas Afrikoje vienam turtingiausių pasaulio žmonių atvėrė akis: jis suvokė tikrąjį skurdą ir atrado, kad reikia humanitarinės pagalbos, o ne technologijų diegimo. B.Gateso žmona Melinda pasakojo, kad jiems lankantis Afrikoje Billas apžiūrėjo vietinę tuberkuliozės ligoninę ir grįžęs iš jos sutuoktinei pareiškė: „Tai mirties bausmė. Patekti į ligoninę yra mirties bausmė.“ Sukrėstas B.Gatesas ėmėsi veiklos – 2000 m. su žmona įkūrė fondą, kuris tapo didžiausiu privačiu fondu pasaulyje, o iki praėjusių metų lapkričio žmonių gerovei kurti buvo skirta 42,3 mlrd. dolerių.

2000 m. su žmona įkūrė fondą, kuris tapo didžiausiu privačiu fondu pasaulyje, o iki praėjusių metų lapkričio žmonių gerovei kurti buvo skirta 42,3 mlrd. dolerių.

Ką Gatesai nuveikė su šiais pinigais? Vienas svarbiausių žingsnių – bankas, skirtas vargšams. Skamba šiek tiek paradoksaliai, bet moderniame pasaulyje finansinė institucija turi egzistuoti net ir skurdžiuose regionuose. Apie 2,5 mlrd. suaugusiųjų visame pasaulyje neturi oficialių banko sąskaitų, o fondas iškėlė sau rimtą iššūkį sukurti geresnes galimybes ūkininkams, smulkiesiems verslininkams ir kitiems dirbantiems žmonėms geriau apsaugoti savo pinigus. Fondas siekia pasinaudoti mobiliųjų telekomunikacijų ir skaitmeninių mokėjimų sistema, kad išplėstų įperkamas ir patikimas finansines priemones, kurios skirtos vargingiausių žmonių poreikiams tenkinti.

Šią strategiją vykdo Rodgeris Voorhiesas, du dešimtmečius iki prisidėjimo prie fondo skyręs besivystančioms rinkoms. Jis intensyviai dirbo Afrikoje ir Rytų Europoje, kad sukurtų tvarias mikrofinansų organizacijas, o klientai gautų naujoviškas finansines paslaugas, to paties siekta net ir neturtingiems namų ūkiams bei bendruomenėms. Tai vienas stambiausių ir savo apimtimi bei sudėtingumu kitus fondo tikslus lenkiančių projektų.

Esama ir „žemiškesnių“ tikslų, pavyzdžiui, sustabdyti ligų protrūkius atokiuose regionuose, bet ir ta užduotis yra kompleksinė: be švietimo, informavimo ar geresnių sanitarinių sąlygų įveikti maliariją, tuberkuliozę, ŽIV, plaučių uždegimą būtų sudėtinga. Gatesų fondo pasaulinės sveikatos skyrius siekia panaudoti mokslo pažangą ir technologijas gyvybėms besivystančiose šalyse gelbėti. Darbuotojai bendradarbiauja su mokslininkais, kad sukurtų įrankius, įskaitant skiepus, vaistus ir paprastus kilnojamuosius diagnostikos įrenginius. Gatesų fondas nurodo, jog investuoja į vakcinas, kad žmonės išvengtų infekcinių ligų, įskaitant ŽIV, poliomielitą ir maliariją, taip pat remia integruotų sveikatos sprendimų, susijusių su šeimos planavimu, mityba, motinos ir vaiko sveikata, kūrimą.

Esminis B.Gateso aukojimo principas – padedu kitiems, nes tik besivystantis, tobulėjantis pasaulis kartu gali nuveikti daugiau, todėl jie su žmona jau skyrė labdarai daugiau nei trečdalį uždirbto grynojo pelno, o ateities tikslas yra skirti 95 proc. uždirbamų pinigų.

B.Gateso dosnumas kelerius metus atėmė iš jo turtingiausio pasaulio žmogaus titulą, kurį paverždavo Meksikos telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas, viešai kritikuojantis labdaros fondų veiklą. Vis dėlto B.Gatesas turtingiausio planetos žmogaus titulą pelnė 16 metų iš pastarųjų 21-ų.

Paradoksalu, bet 2014 m. jis labdarai skyrė mažiau, nei uždirbo. Taip pat pastebėtina, kad pastaraisiais metais skiriami labdaros kiekiai yra mažesni, palyginti su ankstesniais, kai fondas labai plėtėsi. B.Gateso atstovas Johnas Pinette‘as nenurodo priežasties, kodėl verslininkas skyrė mažiau pinigų humanitarinei veiklai, bet aiškina, kad efektyviai paskirstyti dideles sumas – sudėtingas darbas.

Labai paprasta atiduoti pinigus, bet reikia gerai pagalvoti, kad ta auka turėtų tikrą ir ilgalaikį poveikį.

Gatesų fondas yra trigubai didesnis už antrą pagal dydį Fordo fondą, tokios institucijos paprastai kasmet turi išleisti 5 proc. savo turto dotacijoms ir išlaidoms, kad išlaikytų neapmokestinamąjį statusą. Kadangi didžioji dalis potencialių paramos gavėjų yra santykinai smulkūs, kaip įspėja analitikė Melissa A.Berman, rasti organizacijų, kurios gebėtų produktyviai panaudoti dideles dotacijas, gali būti sudėtinga. Teisės profesorius Paulas Brestas iš Stanfordo universiteto ir buvęs Williamo ir Floros Hewlettų fondo prezidentas antrina, jog „labai paprasta atiduoti pinigus, bet reikia gerai pagalvoti, kad ta auka turėtų tikrą ir ilgalaikį poveikį“.

Rodos, kad vakcinų, sanitarinių sąlygų kūrimas ir švietimas – prasmingos kryptys, kurias B.Gatesas jau atrado ir sugebėjo savo idėjomis uždegti kitus. Nepaisant to, kad fondo vardas nurodo, jog tai filantropinė šeimos veikla, būtų klaidinga manyti, kad pinigus aukoja vien Gatesai, – nuo 2006 m. prie projektų įgyvendinimo aktyviai finansiškai prisideda ir Warrenas Buffettas. Taigi aiškėja, kaip B.Gatesas išlaviruoja tarp turtingiausio ir dosniausio žmogaus titulų: jis ne tik pasikvietė į fondo veiklą atlapaširdį W.Buffettą, bet ir sugebėjo prižiūrėti „Microsof“ taip, kad jos akcijų vertė kiltų.

Be to, „Microsoft“ įkūrėjas, kaip nurodo investuotojas Vinodas Khosla, tiesiogiai investavo į tam tikras ekologines įmones, remiamas paties V.Khoslos. Jos apima energijos tinklo įrangos gamintoją „Varentec“ ir mažos taršos variklių gamintoją „EcoMotors“. V.Khosla taip pat įkalbėjo B.Gatesą investuoti į „TerraPower“ įmonę, kuri siekia išgauti energiją iš radioaktyviųjų atliekų.

Dar keletas ateityje atsipirksiančių (ir jau dabar atsiperkančių) milijardieriaus pastebėtų projektų: 30 mln. dolerių investicija į vaistus kuriantį startuolį „Schrodinger“, neliko nepastebėtas ir „Nimbus Discovery“, kurio tikslas – naudotis kompiuteriais kuriant vaistus.

Vienas ryškesnių B.Gateso filantropinės veiklos viešinimo pavyzdžių – vandens iš žmogaus atliekų gėrimas. Į milijardieriaus akis pakliuvo projektas „Omniprocessor“. Tai savaeigė mašina, paverčianti kanalizacijos dumblą į švarų geriamąjį vandenį, pelenus ir elektros energiją. B.Gatesas nepraleido progos apsilankyti šio įrenginio pristatyme ir paragavo išvalyto vandens. Mašiną sukūrė „Janicki Bioenergy“, kurios rūpestis – suteikti prieigą prie švaraus vandens besivystančiose šalyse. Labai dažnai tokiuose regionuose atliekos tiesiog verčiamos į artimiausią upę ir patenka į didesnius vandens telkinius.

Įrenginys apie pusę litro vandens iš atliekų geriamuoju vandeniu paverčia per kelias minutes.

Mašina veikia taip: dumblas kaitinamas tol, kol atsiskiria kietosios dalelės ir vandens garai. Kuras įrenginio viduje sukuria garą ir elektrą. Ši varo valymo sistemą, kuri išgrynina vandenį. Įrenginys apie pusę litro vandens iš atliekų geriamuoju vandeniu paverčia per kelias minutes. Bandomoji programa numatyta šiais metais Dakare, Senegale. Šiuo metu garo mašina kainuoja apie 1,5 mln. dolerių, bet tikimasi, kad netrukus ji atsipirks, nes yra labai vertingas įrenginys.

Kitas netikėtas B.Gateso būdas atkreipti dėmesį į pasaulio problemas (būtent ne į save, o į šalis kamuojančius sunkumus) – šlapimu įkraunamos telefono baterijos. Verslininkui rūpi ne tik modernizuoti, bet kai kur ir kurti gyvybiškai būtinas sanitarines sąlygas, kad žmonės galėtų ne tik civilizuotai naudotis tualetais, bet ir sumaniai panaudoti atliekas. Britų mokslininkai sugalvojo, kaip šlapimą paversti elektros energija. Dar 2013 m. ši idėja, garsiai nuskambėjusi žiniasklaidoje, sudomino ir kitus mokslininkus, kurie gyrė ekologišką ir netikėtą išradimą.

„Microbial Fuel Cell“ yra energijos konverteris, kuris verčia organines medžiagas tiesiai į elektrą, naudodamas gyvų mikroorganizmų metabolizmą. Iš esmės elektra yra šalutinis natūralaus mikroorganizmų būvis.

Anksčiau irgi buvo bandoma įdarbinti nedideles apvalias daleles, mikrobų kuro elementus: jų viduje yra mikroorganizmai, kurie surenka šlapimą, jį išskaido, o vėliau gamina elektrą, bet B.Gateso vardas šiam „Microbial Fuel Cell“ įrenginiui garantavo dėmesį. Didžiausias iššūkis kūrėjams – patobulinti sistemą taip, kad būtų pagamintas kuo didesnis elektros energijos kiekis. Tai priklauso nuo sistemoje esančių kuro elementų keitiklių, kurių kiekvienas turi mikrobų.

Dar viena gera naujiena vargingoms šalims – vadinamasis „pee power“ (angl. šlapimo galios) projektas, įgaunantis pagreitį ir naujų formų. Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi „Oxfam“ labdaros organizacija, taip pat ir turtingiausias pasaulio žmogus, remia britų mokslininkų tyrimus, kaip žmogaus atliekas paversti energija. Bandomasis įrenginys buvo pastatytas šalia Mančesterio universiteto. Studentai bei akademikai, naudodamiesi specialiu tualetu, patys aprūpina elektros energija poilsio kambarius. Bristolio bioenergijos centro vadovas ir projekto lyderis Ioannis Ieropoulas teigia, kad jei šie tualetai pasitvirtins, technologija bus labai naudinga pabėgėlių stovyklose.

Tai, kad buvo reklamuojama, jog gaunama iš šlapimo energija gali įkrauti telefono bateriją, – veikiau moderniam pasauliui tinkantis triukas. Akademikai dar nedrįsta teigti, kad sistema galės aprūpinti elektra ištisus kaimus ar stovyklas, nes tam reikia ją tobulinti. Vis dėlto išradimas vertas dėmesio ir atvertų turtuolių piniginių.

Vaistų kūrimas, švari energija, energija ar vanduo iš šlapimo – dar ne viskas, į ką investuoja verslininkas.

V.Khosla nėra vienintelis žmogus, kuriam B.Gatesas patikėjo „auginti“ savo pinigus. Labai svarbus asmuo, sakytume, pilkasis kardinolas jo finansiniuose reikaluose – Michaelas Larsonas. Jis valdo asmeninę investicinę B.Gateso bendrovę „Cascade Investment LLC“, finansuojamą tik B.Gateso. Vaistų kūrimas, švari energija, energija ar vanduo iš šlapimo – dar ne viskas, į ką investuoja verslininkas. Jo vardu M.Larsonas kuria milžinišką pelną, investuodamas į nekilnojamojo turto ir netechnologines bendroves, pavyzdžiui, „Canadian National Railway“, „AutoNation“, „Republic Services“. Būtent šios investicijos į infrastruktūrą davė didžiausią grąžą.

Reikėtų pabrėžti, kad M.Larsonui suteikta visiška laisvė (tai, žinoma, reiškia milžinišką atsakomybę) valdyti B.Gateso finansus: į šią investicinę bendrovę milijardierius visiškai nesikiša, nes absoliučiai pasitiki M.Larsonu.

Kai M.Larsonas pradėjo dirbti įmonėje, kurios neformalus pavadinimas – „Bill Gates Investments“, buvo paprastas darbuotojas, bet vėliau jam buvo patikėta valdyti 11,5 mlrd. dolerių. Nors nėra aišku, kiek tiksliai B.Gateso pinigų dabar jis valdo, spėjama, kad investuojama suma gali viršyti 80 mlrd. dolerių, – ji apima fondo ir asmeninius B.Gateso turtus. Viskas, kas susiję su turto didinimu ir investavimu, – labai slapta, pats M.Larsonas neduoda interviu, o tai, ką išpeša žiniasklaida, yra labiau prielaidos nei išsamūs faktai, nes galioja griežtos įmonės privatumo taisyklės.

Nors B.Gatesas bene vienintelis iš turtuolių yra įkūręs savo vardo fondą, dar keletas IT gigantų vadovų irgi užsiima humanitarine veikla. Timas Cookas neseniai paskelbė tikslingiau užsiimsiąs filantropija, kai jo 10 metų sūnėnas, kurio išsilavinimą finansuoja, įstos į aukštąją mokyklą. „Apple“ generalinis direktorius paaukosiąs 785 mln. dolerių ir prisidėsiąs prie milijardieriaus finansininko W.Buffetto idėjos, kuria raginama labai turtingus asmenis atiduoti bent pusę savo per gyvenimą uždirbtų pinigų labdarai, kad pasaulis taptų geresnis. Tą jau padarė B.Gatesas, Markas Zuckerbergas, valdantis „Facebook“, ir „Oracle“ vadovas Larry Ellisonas. Jie įtraukti į „Giving Pledge“ sąrašą.

Kol kas T.Cooko skiriami pinigai nėra dideli, palyginti su minėtų verslininkų, jis nėra įsitraukęs į aukotojų sąrašus ir vengia atkreipti dėmesį į savo filantropinę veiklą.

Prie W.Buffeto akcijos prisidėjo ir ekscentriškasis britas Richardas Bransonas su žmona Joan, vienas turtingiausių JAV verslininkų Michaelas Bloombergas, daugelio pasisekusių įmonių įkūrėjas Elonas Muskas ir kiti. Tačiau oficialiame „Giving Pledge“ tinklalapyje nenurodomi nei labdaros prioritetai, nei veiklos sritys – tai veikiau formalus priminimas, kad šie daug uždirbantys ir už daug ką atsakingi asmenys dar galvoja ir apie visą pasaulį.

Taip pat netiesioginiai trečiojo pasaulio šalių gerinimo būdai – bandymai priartinti jas prie šiuolaikinių technologijų. „Apple“, „Google“, „Facebook“ ir „Amazon“ šiemet tikisi iš „Boeing“ įsigyti interneto palydovų ir taip diegti ryšį atokiuose regionuose. „Boeing“ atstovas pasakojo, kad kuriant įrenginius įmonėms dėmesys bus kreipiamas į itin didelio našumo galimybes, tai yra kad palydovas tiektų duomenis gigabaitų, terabaitų, petabaitų pajėgumu.

Jimas Simpsonas po „Satellite 2015“ konferencijos atsisakė suteikti konkrečios informacijos apie diskusijas su technologijų bendrovėmis, bet pasidalijo vienu didžiausių rūpesčių – sumažinti palydovinio ryšio išlaidas. Bet kuriuo atveju tikslas – kurti tikrai efektyvius palydovus.

Tai, ką daro verslininkai, turi dvejopą poveikį: pirma, jie gerina gyvenimo sąlygas, antra, garsina savo vardą ir taip gauna papildomų taškų iš vartotojų.

„Google“, „Amazon“ ir kitos kompanijos siekia, kad internetą pasaulyje turėtų 70 proc. teritorijų, kuriose šiuo metu ryšio nėra. O kol kuriami palydovai, „Facebook“ vadovas M.Zukerbergas pasigyrė, kad bendrovės nepilotuojamas orlaivis, skirtas interneto tiekimui, jau įvykdė sėkmingą bandomąjį skrydį Jungtinėje Karalystėje. „Orlaiviai padės įjungti visą pasaulį į interneto tinklą, jie galės aptarnauti 10 proc. pasaulio gyventojų, gyvenančių atokiose bendruomenėse be interneto infrastruktūros“, – rašė M.Zuckerbergas savo oficialioje „Facebook“ paskyroje.

Tikimasi, kad galutinis orlaivio dizainas bus su „Boeing 737“ sparnais, bet priemonė bus lengvesnė nei automobilis. Saulės energija varomas lėktuvas, M.Zuckerbergo teigimu, galės skristi daugiau nei 60 tūkst. pėdų aukštyje keletą mėnesių per visus metus be papildomų kuro šaltinių.

Tai, ką daro verslininkai, turi dvejopą poveikį: pirma, jie gerina gyvenimo sąlygas, antra, garsina savo vardą ir taip gauna papildomų taškų iš vartotojų. Tačiau tai, kuo nori užsiimti „Amazon“, „Google“ ir kiti, – tik tolesnis žingsnis, kurį vertėtų žengti. Kam internetas tiems, kurie, net ir neturėdami vakariečiams įprastų daiktų, kaip rodo tyrimai, yra už mus kur kas laimingesni. Atrodo, kad didžiosios IT kompanijos ne ten nukreipia savo pinigus ir veikiau ieško naudos sau.

„Virgin Group“ įkūrėjo R.Bransono gerai žinoma frazė „Dirbk gerai, linksminkis, ir pinigai patys ateis“ yra daugelio didelių verslo įmonių pagrindas. Tačiau net ir nedidelės įmonės siūlymą „linksmintis“ dažnai pakeičia arba suvokia kaip „dalykis su kitais“ ir užsiima labdara. Vis dėlto aukojimas nėra tiesiog pinigų davimas kam nors – tai irgi rimtas verslas, kuris ateityje duoda grąžos didesniu pelnu, taigi šioje situacijoje laimi visi.

O ką laimi B.Gatesas? Pasitenkinimo jausmą, pasaulio gelbėtojo titulą? Be abejo, šioks toks pasitikėjimo ir pasididžiavimo jausmas turėtų aplankyti stebint, kad pasaulis juda į priekį, po truputį trinama riba tarp Vakarų ir besivystančių šalių. Kaip teigia pats verslininkas, didžiausias malonumas jam – „įdarbinti“ pinigus, kad jie kurtų naudą vargingiausiems žmonėms. Žinoma, jis viena akimi prižiūri, kas vyksta „Microsoft“, kad auksas nenustotų byrėti į kišenes, kurios atvertos humanitarinei veikla.

Kaip mąsto turto konsultantas Charlesas Lowenhauptas, B.Gatesui pasitraukus iš aktyvios korporacijos veiklos ir perėjus prie labdaros, jo vardas įgavo naują „prekės ženklą“.

Taigi G.Gatesas tapo nauju „prekės ženklu“: viena ranka apkabinęs nuo maliarijos pasveikusį afrikietį, kitoje laikantis vandens stiklinę, išgautą iš atliekų, bet vis dar turtingiausias pasaulio žmogus.

Deimantė Daugintytė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį.

„Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas nėra toks charizmatiškas, koks buvo Steve’as Jobsas, užtat gerais darbais aplenks visus iki šiol gyvenusius filantropus.

Praėjusiais metais visą pasaulį sukrėtė didžiojo inovatoriaus ir „Apple“ įkūrėjo Steve’o Jobso mirtis. Šis žmogus prieš beveik keturiasdešimt metų sukėlė tikrą revoliuciją asmeninių kompiuterių srityje, o per pastarąjį dešimtmetį bandė tai padaryti dar kartą. Galima ginčytis, ar jam tai pavyko, ar ne, tačiau šio charizmatiško žmogaus atvaizdą šiandien atpažįsta daugelis žmonių, o „Apple“ įrenginiai laikomi patogaus ir intuityvaus naudojimo bei ypatingo dizaino etalonais.
S.Jobso mirtis privertė prisiminti ir jo antagonistą, be kurio darbų sunku įsivaizduoti šiuolaikinius kompiuterius, „Microsoft“ įkūrėją Billą Gatesą, taip pat iš esmės pakeitusį kompiuterius bei informacinių technologijų sritį. Juk „Microsoft“ sukurti produktai padėjo priartinti asmeninį kompiuterį prie žmonių – beveik kiekvienas, bent kartą gyvenime matęs kompiuterį, žino operacinę sistemą „Windows“ ar biuro programų paketą „Microsoft Office“. Taip pat be „Microsoft“ programinių sprendimų, skirtų verslui, šiandien sunkiai būtų įsivaizduojama bet kuri didelė įmonė. Tačiau B.Gateso ir jo kompanijos sėkmė visada bus temdoma kaltinimų idėjų kopijavimu bei monopolistine veikla – ne veltui „Microsoft“ yra prigijęs blogio imperijos pavadinimas.

Blogio imperijos genijus?

Žvelgiant į XX a. pabaigos pasaulio „kompiuterizaciją“, išryškėja du stereotipiški poliai – dėmesį kaustantis idėjų ir estetikos skleidėjas bei puikus lyderis S.Jobsas ir nesimpatiškas monopolistinės korporacijos, „suvalgiusios“ šimtus inovatyvių bendrovių, vadovas B.Gatesas.
Po S.Jobso mirties Walterio Isaacsono parašyta vizionieriaus biografija atskleidė gan didelę jo priešpriešą su B.Gatesu. Šioje knygoje autorius atskleidžia, kad S.Jobsas visada jautė stiprią konfrontaciją su B.Gatesu ir laikė jį „stokojančiu vaizduotės“, „niekada nieko neišradusiu“ ir tik „begėdiškai nukopijavusiu kitų žmonių idėjas“.
„Vienintelė ir didžiausia „Microsoft“ problema – jie absoliučiai neturi skonio. Ir nors jie tikrai užsitarnavo savo sėkmę, vis dėlto ši kompanija kuria trečiarūšius produktus“, – taip apie „Microsoft“ kalbėjo S.Jobsas, duodamas interviu 1996 m. sukurtam dokumentiniam filmui „Triumph of the Nerds“.
Tiesos šiuose karčiuose žodžiuose yra – galima sakyti, kad B.Gatesas su savo komanda „pasiskolino“ S.Jobso idėją apie grafinę vartotojo sąsają, kuri vėliau materializavosi operacinės sistemos „Windows“ pavidalu. Beje, „Microsoft“ prireikė kelių dešimčių metų bei kelių bandymų, kad būtų sukurtas tikrai geras produktas. Juk pirmoji „Windows“ versija pasirodė 1985 m., tačiau sėkme ir vartotojų įvertinimu galėjo džiaugtis tik 2001-aisiais išleista „Windows XP“, kuri dar ir šiandien sunkiai užleidžia vietą naujoms versijoms.
Tačiau S.Jobsas irgi nebuvo be nuodėmės – mintis apie grafinę vartotojo aplinką jam gimė 1979 m. pabaigoje apsilankius kitos tuo metu IT sferą keitusios lyderės eksperimentinėje laboratorijoje PARC.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad ši priešprieša tarp didžiųjų IT rinkos lyderių nebuvo tokia asmeninė, kaip ją mėgsta piešti daugelis „Apple“ prieš „Microsoft“ kovos apologetų – tos kompanijos tiesiog konkuravo, o lyderiai gerbė vienas kitą.
Juolab kad B.Gatesas aplankė S.Jobsą kelios savaitės prieš šio mirtį ir jie praleido kelias valandas šnekučiuodamiesi ir prisimindami senus laikus, kai rungėsi, katro idėjos labiau pakeis pasaulį. „Mes visada mėgdavome pasikalbėti. Ir paskutinį kartą šnekėjomės apie naujas IT kompanijas, kurios užkariauja rinką, apie savo šeimas ir apie tai, kokie laimingi esame, vedę savo žmonas“, – prisimena B.Gatesas.
Nors S.Jobso jau nėra, tikėtina, kad „Apple“ dar kurį laiką išliks stiprus jo pėdsakas, leisiantis ir toliau kurti estetiškus ir patogius produktus. Užtat pasaulis vis dar turi B.Gatesą, ne tokį charizmatišką lyderį, bet didžiausią pasaulio filantropą, apie kurį kalbos pritilo po 2006-ųjų, kai jis paliko kompanijos vairą energingajam kolegai Steve’ui Balmeriui.
Šiandien 56 metų amžiaus multimilijardierius B.Gatesas yra viena svarbiausių pasaulio figūrų: tarkime, pernai žurnalas „Forbes“ jį išrinko penktu įtakingiausiu žmogumi pasaulyje. Ilgą laiką jis buvo ir turtingiausias planetos žmogus, tačiau pernai į antrą vietą jį nustūmė Meksikos telekomunikacijų titanas Carlosas Slimas Helu – mat B.Gatesos sąskaitoje „teliko“ 56 mlrd. dolerių.
Ir šių pinigų laipsniškai mažės, mat B.Gatesas ir jo žmona Melinda yra pažadėję savo labdaros fondui skirti 95 proc. viso šeimos turto. Tad įdomu pažvelgti, kaip Gatesų šeimos pastangos bei didžiulės lėšos keičia pasaulį.

O gal kilnus filantropas?

Billo ir Melindos Gatesų labdaros fondas įsteigtas 1994 m., B.Gateso tėvo vardu, tačiau 1999-aisiais jo pavadinimas pakeistas į dabartinį. Nuo pat įkūrimo šis fondas jau išdalijo apie 26 mlrd. dolerių, iš kurių trys ketvirčiai buvo skirti vargingiausioms pasaulio valstybėms. 2006-aisiais, palikęs „Microsoft“ vadovo postą, B.Gatesas visas jėgas bei laiką paskyrė fondo veiklai koordinuoti ir iš jo finansuojamiems labdaros projektams įgyvendinti.
Pirmą kartą mintis apie tokį fondą Gatesams šovė dar 1993 m., per jų priešvedybinę kelionę į Afriką. Safario savanoje metu jie pamatė keliu einanačią nėščią afrikietę su šakų ryšuliu ant galvos ir paaugusiu vaiku ant nugaros – šis vaizdas privertė Gatesus suabejoti anglų demografo Thomo Malthuso idėjomis apie populiacijos augimą ir jo neatitinkantį maisto išteklių didėjimą.
B.Gatesas, kaip ir pridera tikram „tiksliukui“, iš pradžių į problemą pažvelgė racionaliai ir logiškai: jeigu ištekliai šalyje riboti, o populiacija didėja, reikia stabdyti gimstamumą. Tad pirmaisiais metais fondas stipriai rėmė gimstamumo kontrolę skurdžiose šalyse, pavyzdžiui, skyrė lėšų Johnso Hopkinso universiteto iniciatyvai pasitelkus kompiuterius suteikti žinių apie kontracepciją besivystančiose šalyse gyvenančioms moterims.
Ilgainiui, nagrinėdamas įvairią vargingų šalių statistiką, B.Gatesas pastebėjo tendenciją, kad kai vaikų mirtingumas sumažėja iki dešimties mirčių tūkstančiui gyventojų, mažėja ir gimstamumas. „Dauguma tėvų pasirenka turėti aštuonis vaikus ne todėl, kad nori didelės šeimynos, o todėl, kad žino, jog dalis vaikų dėl įvairių ligų mirs vaikystėje“, – savo įžvalgas dėsto B.Gatesas.
Tad didysis filantropas savo mąstymą ir veiklą apsuko 180 laipsnių kampu ir didžiąją dalį lėšų skyrė jau gimusių vaikų sveikatai gerinti. Čia ir vėl įsijungė logiškas mąstymas ir B.Gatesas greitai pastebėjo efektyviausią vaikų mirtingumo mažinimo priemonę – skiepus.
Svarbu suprasti, kad šiam tikslui neužteko tik duoti pinigų. „Mūsų fondas galėjo skirti milijardus dolerių paramos, tačiau tiesiog nebuvo kam išrašyti čekio“, – apie kilusias problemas pasakoja B.Gatesas. Todėl jis ėmėsi kurti modernų tinklą, kuris sujungė besivystančių valstybių vyriausybes, nevyriausybines organizacijas bei farmacijos kompanijas.
Čia ypač pravertė paties B.Gateso, kaip verslininko ir derybininko, patirtis, autoritetas bei pažintys. Farmacijos milžinių vadovus jis įtikino, kad jiems apsimokės gaminti dar daugiau vakcinų, ir iš fondo skyrė lėšų kompanijų nuostoliams padengti, pradedant masinę skiepų gamybą, – taip buvo sumažinta jų savikaina. Ši taktika pasiteisino: tarkim, „GlaxoSmithKline“ gaminamos vakcinos „Rotarix“, apsaugančios vaikus nuo rotaviruso, kaina krito nuo 102 dolerių iki dviejų su puse, o kitos milžinės „Pfizer“ gaminama vakcina nuo plaučių uždegimo besivystančių šalių vyriausybėms kainuoja tik pusketvirto dolerio – anksčiau jos kaina siekė 114 dolerių.
Skurdžių valstybių vadovus kartu su nevyriausybinių organizacijų atstovais B.Gatesas privertė įgyvendinti skaidrias vaikų vakcinavimo sistemas, kurios užtikrintų paklausą. Nuo tada Gatesų fondo lėšomis buvo įvykdyti tikri žygdarbiai, gerinant vaikų sveikatą skurdžiose valstybėse. Išgelbėta 3,4 mln. gyvybių nuo hepatito B, kuris sukelia kepenų vėžį, 1,2 mln. vaikų apsaugota nuo tymų, 560 tūkst. – nuo Hib bakterijos, 474 tūkst. nuo kokliušo ir daugybės kitų ligų.
Vienas pastarųjų B.Gateso projektų, kuriuo jis ypač didžiuojasi, – pastangos išnaikinti poliomielitą Indijoje, ir jis pavyko, mat praėjusiais metais Indijoje šia baisia liga susirgo tik vienas vaikas. Dabar atėjo metas ir kitoms nuo šios ligos ypač kenčiančioms valstybėms – Pakistanui, Afganistanui ir Nigerijai.
Žvelgdamas į ateitį, B.Gatesas kalba apie vakciną nuo baisiausios ligos besivystančiose šalyse – maliarijos. Per metus ja užsikrečia apie 250 mln. žmonių ir iš jų net 800 tūkst. miršta. B.Gatesas skyrė 200 mln. dolerių, kad „GlaxoSmithKline“ farmacininkai baigtų pradėtą nepelningą projektą ir sukurtų tokią vakciną. Pernai rudenį skiepai nuo maliarijos buvo sukurti ir šiuo metu išbandomi.
„Tiek vakcinos, tiek asmeniniai kompiuteriai, manau, galėtų stovėti šalia tokių žmonijos išradimų, kaip spaudos presas ar ugnis“, – užbaigia B.Gatesas, genialus verslininkas ir didžiausias pasaulio filantropas.