Tag Archive | "Algimantas Liu­binskas"

Pergalė be lyderio ir ašarota stadiono žolė

Tags: , , , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga – taip galima apibūdinti 2016 m. Europos futbolo čempionatą. Prieš mėnesį tikroms vyriškoms kovoms aikštėje dar nė neprasidėjus tai viename, tai kitame Prancūzijos mieste policijos pajėgoms teko malšinti gerokai įsismarkavusių futbolo chuliganų aistras, o liepos 10-ąją netrukus po nuskambėjusio finalinio teisėjo švilpuko daugiausiai darbo vėl turėjo tvarkos sergėtojai, nes savo rinktinės pasirodymu nepatenkinti prancūzai, rodėsi, įtūžį išlies ir ant šalies simbolio Eifelio bokšto.

101 minutę – tiek laiko (iki pat įvarčio 109-ąją min.) futbolą dievinančių portugalų širdys per finalines šių metų Senojo žemyno pirmenybes buvo pristojusios plakti. Pirmiausia žaliai ir raudonai apsitaisę sirgaliai, tiek gausiai susirinkę į Paryžiaus priemiesčio Sen Deni stadioną, tiek prilipę prie televizorių ekranų, pasijuto lyg amo netekę jau 8-ąją rungtynių minutę, kai po susidūrimo su prancūzu Dimitri Payet jų futbolo dievas Cristiano Ronaldo griuvo ant vejos ir rankomis susiėmė už kairiojo kelio.

Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja.

Žinia, futbolininkams, ypač pietiečiams, efektingai griūti ir rangytis skausmo perkreiptu veidu, o po minutės kitos vėl visa jėga grumtis – jokia naujovė. Bet C.Ronaldo ne iš tokių. Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, kai nesiseka, pernelyg verksmingų gestų ir kalbų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja ir žaidimo laiko nestabdo.

Be lyderio

15 minučių vilties – tiek turėjo portugalai ir juos šiame neįprastame finale palaikiusieji, kol 23-iąją mačo minutę neslėpdamas ašarų vienas ryškiausių pastarojo meto pasaulio futbolininkų kapituliavo kovoje su skausmu ir gulėdamas neštuvuose paliko aikštę.

Kas nutiko po to, kai C.Ronaldo pakeitė Ricardo Quaresma? Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Liu­binsko pastebėjimu, iškrisdamas iš žaidimo C.Ronaldo sudavė didesnį smūgį prancūzams nei patiems portugalams. Nelikus priešininkų komandos lyderio, čempionato šeimininkai akivaizdžiai atsipalaidavo ir galutinai patikėjo savo pergale, apie kurią dar išvakarėse skalambijo kone visa vietos žiniasklaida.

Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti.

„Bet laimi tas, kuris geriau apsigina – ar kal­bėtume apie futbolą, ar apie krepšinį, ar apie kitą komandinę sporto šaką. Ne veltui sa­koma, kad žaidimų sporto šakos yra klaidų spor­tas: kurie jų mažiau padaro, tie ir laimi. Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti“, – sako A.Liubinskas.

Jis prisipažįsta tokių finalo dalyvių jokiu būdu nesitikėjęs. Kita vertus, nė vienas čempionatas nėra objektyvus, nes vienos komandos sukrinta į vieną, kitos – į kitą pusę. „Jeigu tai būtų ratų sistema iki galo, rezultatai būtų kitokie, o dabar turime Europos čempionato nugalėtojus, bet negalime sakyti, kad geriausius ar stipriausius Europoje. Juk laimėjo komanda, kuri su varžovais žaidė lygiomis ir tik po vienuolikos metrų baudinių ėjo toliau“, – atkreipia dėmesį buvęs mūsų šalies rinktinės treneris.

O dabartinis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas primena, kad favoritėmis visada laikomos didžiosios futbolo šalys, todėl finalo nepasiekę vokiečiai, anglai, ispanai, italai, prieš pirmenybes minėti tarp galimų nugalėtojų, turėtų jausti nusivylimą. Prancūzai – ne išimtis.

Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės.

„Bet pamatėme, kad ne visada laimi favoritai. Daug įtakos žaidimui turi ir kiti dalykai – kantrybė, gebėjimas iškęsti, sirgalių palaikymas. Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės. Matėme, kad abi komandos finalą galėjo sužaisti ir geriau. Prancūzai sugebėjo susikurti progų, galbūt portugalams ir šiek tiek sėkmė šypsojosi. Atrodė, kad jie mažiau dominuoja aikštėje, daugiau ginasi, nei puola, neturi inicia­tyvos, bet ne tai svarbiausia – portugalai pasiekė įvartį ir šventė pergalę“, – esminį šio žai­dimo elementą primena buvęs futbolininkas E.Jankauskas.

Lėmė susitelkimas ir kantrybė

Į vieną labiausiai aptarinėtų šiųmečio finalo aspektų – sutelkė ar išgąsdino C.Ronaldo trauma komandos draugus – galimi du atsakymo variantai: būtų portugalai pralaimėję, be gailesčio būtų tvirtinama, kad ši rinktinė be savo lyderio yra niekas, bet po laimėto finalo tenka konstatuoti, jog įvyko kaip tik atvirkščiai.

„Į finalą patenkančios komandos nebūna sudarytos iš silpnų futbolininkų. Praradusi ly­derį rinktinė netenka šiek tiek pajėgumo, bet šiuo atveju, manau, aikštėje likę žaidėjai la­biau atsipalaidavo, jiems nebūtinai reikėjo žaisti per vieną žmogų, jo vieno akimis ieškoti. Kita vertus, ir priešininkai sutriko, nes iki Ro­naldo traumos puikiai žinojo, kas yra portugalų lyderis, kam reikia skirti daugiausiai dėmesio“, – atkreipia dėmesį E.Jankauskas.

Reikia pripažinti, kad iki traumos dažniau kalbėta apie gana arogantišką C.Ronaldo elgesį už aikštės ribų nei apie gražų jo žaidimą. Taip, jis pelnė tris įvarčius, bet dažniau vartų prieigose negavęs gero perdavimo nervingai gestikuliavo, nei telkė komandą ir padėjo jai.

Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo.

E.Jankausko tikinimu, kažin ar Portugalijos komandos lyderio emocionalumas duoda daugiau naudos komandai, ar labiau jai kenkia. „Man asmeniškai priimtinesnė tokia kaip Velso rinktinės vedlio Garnetho Bale‘o lyderystė komandoje. Net po nesėkmingo perdavimo Bale‘as padrąsina komandos draugą, paploja ar parodo kitokį teigiamą gestą, o Ro­naldo dažniausiai demonstruoja nepasitenkinimą“, – lygina buvęs futbolininkas.

Kalbėdamas apie pirmąkart Europos čempionais tapusių portugalų sėkmę A.Liu­bins­kas pamini ekipos trenerį Fernando San­tosą. Į lemiamą kovą mesdamas tuos, kurie štur­mui buvo pasirengę, rinktinės strategas parodė du dalykus: gerą nuojautą ir tai, kad išties pažįsta savo žaidėjus. „Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo. Fortūna nebuvo nė vienoje pusėje, bet galiausiai nusišypsojo tiems, kurie turėjo daugiau kantrybės šį čempionatą laimėti“, – apibendrina A.Liubinskas.

Ko pritrūko prancūzams?

Iki šiol visus Prancūzijoje rengtus futbolo čempionatus pavykdavo laimėti šeimininkams. Ko šįkart pritrūko? Tikrai nepadėjo dar prieš finalą jiems kabinami aukso medaliai. Kita vertus, juk pusfinalyje įveikta ne bet ko­kia, o pasaulio čempionų vokiečių rinktinė. Tik ar nebus prancūzams finale kojos pakišusi vo­kiečio Bastiano Schweinsteigerio ranka?

Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo.

„Pusfinalio mačas tarp Prancūzijos ir Vo­kietijos rinktinių gal buvo panašesnis į finalą, bet jame prancūzams pasisekė, taigi jie čia for­tūnos palankumą pajuto. Pamaniau, jog šia­­me čempionate viskas vyksta atvirkščiai, to­dėl dar prieš finalą sakiau, kad prancūzams ir toliau taip sektis neturėtų, nors kaip ko­manda jie gal ir buvo geresni. Apie pralaimėjusią rink­­tinę sakyti, kad ji buvo geresnė, nelabai iš­eina, bet vieną kartą sėkmė nuo prancūzų ga­lėjo nusisukti. Taip ir įvyko. Aišku, aš ma­niau, kad tai bus Ronaldo benefisas, jis nu­lems finalo baigtį, bet nulėmė Ederis. Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo“, – finalo pa­stebėjimais dalijasi A.Liubinskas.

Nors Prancūzijos žaidėjų garsiuose klubuose yra daugiau nei portugalų, iš paskirų futbolininkų komandą sulipdyti – ne dienos darbas, taigi gausus žaidėjų pasirinkimas lemia ne viską.

„Po kelių neišnaudotų progų prancūzų emo­cinis nusiteikimas ėmė garuoti. Virpstas, šalia virpsto – rodėsi, kamuolys niekaip neįskrieja ten, kur turėtų. O tokie dalykai futbolininkus labai veikia. Plius žaidė namie, išvakarėse visa Prancūzijos spauda ūžė, kad jie jau čempionai. Tai irgi slėgė“, – neabejoja E.Jan­kauskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...