Tag Archive | "„Pabaigos ugnis“"

Režisieriaus G.Varno laimės formulė

Tags: , , , ,


Lrytas.lt nuotr.

Pirmoji 2016-ųjų premjera scenon žengė keistu laiku – pačiame „neužmirštuolių sezono“ įkarštyje, savaitės viduryje, liepsnojant laužams ir skambant „Requiem“ prieš ketvirtį amžiaus žuvusių valstybės gynėjų atminimui.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neiškenčiau nepasiteiravusi režisieriaus Gintaro Varno, kodėl spektakliui pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę „Pabaigos ugnis“, iš pirmo žvilgsnio neturinčią jokių tiesioginių sąsajų su Lietuva, parinktas būtent toks chronologinis kontekstas. Ar išties neatsitiktinai Sausio 13-osios atminimo laužai publikos sąmonėje gretinami su Pabaigos ugnimi?

„Paskutinė pjesės frazė byloja, kad Pabaigos ugnis – tai kartu ir Pradžios ugnis. Sena supleška, kad galėtų užgimti nauja. Mūsų spektaklyje, beje, irgi dega laužas, duodantis peno asociacijoms. Tačiau pjesės tema anaiptol nekonfliktuoja su Sausio 13-osios nuotaikomis Lietuvoje. Visuomenės virsmų, aukojimosi motyvai teatre apskritai negali būti proginiai. Vienas žiūrovas spektaklyje įžvelgs tik paviršutinę siužeto istoriją, kitas – dalį jos gilesnių prasmių, o trečias galbūt perskaitys visus joje užšifruotus kodus. Norėtųsi, kad pastarųjų būtų daugiau“, – viliasi režisierius.

Aštuonių personažų ansamblis

G.Varnas stato jau ketvirtą D.Loher pjesę: anksčiau buvo „Klaros santykiai“ Rygos „Daile“ teatre, „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“ Kauno valstybiniame dramos teatre. Stato ir pats tuo stebisi, nes negalėtų pavadinti savęs šiuolaikinės dramaturgijos gerbėju: „Tai vienintelė nūdienos autorė, kuriai esu skyręs tiek daug dėmesio. Kodėl? Man ir pačiam keista, nes šiuolaikinę dramaturgiją gana retai statau. Dažniausiai tai būna arba ryškios socialinės tematikos, arba negatyvų, destruktyvų pradą turinčios pjesės. Nei vienos, nei kitos man neįdomios. O tokių šiuolaikinių dramų, kurioms būtų būdinga egzistencinė dimensija ir kartu poetiškumas, nėra daug.“

Ir vardija kelų savo anksčiau statytų veikalų autorius: Jeaną Lucą Lagarce‘ą („Tolima šalis“), Thimothee de Fombelle („Švyturys“), Tankredą Dorstą („Nusiaubta šalis“). Pasak G.Varno, ton pačion greton tinka ir D.Loher. Režisieriui patinka jos požiūris į pasaulį, jos prozinio teksto poezija, kurios pradėjo ilgėtis po kitokių dramos bei operos pastatymų, atitraukusių nuo šiuolaikinio gyvenimo pulso. Taip ir atėjo „Pabaigos ugnis“ į Valstybinio jaunimo teatro repertuarą.

Pačią D.Loher pjesę režisierius vadina poetiniu epu su dramos elementais. Mat D.Loher kurdama remiasi ne vien įprastais dialogais ar savo mėgstamais monologais: jos personažai savo veiksmus, būsenas, mintis dažnai žiūrovams pristato trečiuoju asmeniu. Tekstas, kuris tradicinėje prozoje tektų pasakotojui, čia virsta draminiu tekstu.

Maža to, kai kurios scenos būna apskritai neišrašytos: režisierius randa pjesėje kelis puslapius teksto, nepriskirto konkretiems veikėjams, ir yra laisvas nuspręsti, kaip jį pateikti scenoje. Tokie „pasidaryk pats“ intarpai, kuriuos G.Varnas vadina šiuolaikine dramine priemone, skatina trupę daugiau eksperimentuoti.

Iš esmės pjesėje tėra vienintelis veikėjas, kurį pati dramaturgė įvardija kaip „Mes“. Vėliau „Mes“ skaidomas į aštuonis personažus, sugrįžtančius ten, kur anksčiau gyveno, ir prisimenančius, kas jiems nutiko. Visų aštuonių likimai buvo arba negrįžtamai sugriauti, arba sudraskyti per autokatastrofą, per kurią žūsta nekaltas vaikas. Mėginama tuos gyvenimus ręsti iš naujo, tačiau nelabai pavyksta.

„Viskas liudija, kokia trapi ir duži, tarsi porcelianinis indas, yra mūsų tariama gerovė, nesugebanti nuslopinti žmoguje glūdinčio naikinimo prado. Ir vis sugrįžtama prie minties, kad vienintelė išeitis – tai didžiulė liepsna, iš kurios pelenų tarsi feniksas pakiltų kokybiškai nauja būtis“, – pasakoja režisierius.

Pranašiškas dramaturgės barometras

D.Loher rašo apie tą visuomenės sluoksnį, kuris beveik niekam neįdomus. Jos pjesėse nebūna politikų, šou veikėjų, blizgančių žurnalų herojų ar šiaip sėkmės lydimų žmonių. Dažniausiai čia regime trečiąją klasę – neturtingų priemiesčių gyventojus, kurie šmėkščioja nebent kriminalinėje kronikoje. Ir šmėkščioja vis dažniau – prisiminkime kad ir Paryžiaus priemiesčių įvykius. „Jūsų nusikaltėlis jums artimesnis už jūsų kaimynų lemtį“, – byloja vienas iš „Mes“ ansamblio personažų, ir šis sakinys galėtų tapti viso spektaklio moto.

„Pabaigos ugnis“ buvo parašyta 2007 m. 2008-ųjų pradžioje G.Varnas stebėjo jos premjerą Hamburgo teatre „Thalia“ – tame pačiame, iš kurio, nepritardamas Vokietijos paramos pabėgėliams politikai, neseniai pasitraukė garsus latvių režisierius Alvis Hermanis.

„Sakyčiau, tuomet, kai dar nebuvo nei dabartinio pabėgėlio antplūdžio, nei virš Europos pakibusios naujo karo grėsmės, pjesė neskambėjo taip aktualiai kaip dabar. Nebe pirmą kartą įsitikinu, kad D.Loher kūrybai būdinga aplenkti laiką. Taip buvo ir su jos pjese „Nekalti“, kurią Kaune statėme 2005-aisiais – prabėgus dvejiems metams po veikalo premjeros Hamburge. Apie savižudybę kalbančioje pjesėje buvo apstu motyvų, kurie realiame gyvenime neįtikėtinai atsikartodavo mums ją repetuojant. Tai liudija apie itin jautrų visuomenės pokyčiams dramaturgės vidinį „barometrą“, leidžiantį pranašiškai įžvelgti būsimus pasaulio įvykius“, – liudija G.Varnas.

Oidipo mitas per vieną vakarą

Balandžio pabaigoje režisierius Nacio­naliniame dramos teatre pristatys dar vieną savo premjerą – Johno von Duffelio „Oidipo miestą“. Joje vokiečių dramaturgas į vieną veikalą sujungė dvi Oidipo mitą atspindinčias Sofoklio tragedijas – „Oidipą karalių“ ir „Antigonę“, o tarp jų įkėlė sutrumpintą Euripido tragediją „Foinikietės“, į kurią dar įspraudė ir monologą, paimtą iš Aischilo dramos „Septynetas prieš Tėbus“.

Šioji „sudurtinė“ pjesės dalis pasakoja apie Tėbų karą, kilusį po to, kai iš regėjimo netekusio karaliaus valdžią perėmė Oidipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas. Jie turėjo valdyti Tėbus pasikeisdami: metus karaliauti vienas, metus – kitas. Tačiau Eteoklis užgrobė miestą ir nebenorėjo perleisti sosto broliui. Polineikas apsigyveno Arge, vedė vietinio karaliaus dukterį ir sugrįžęs kartu su jo kariuomene apsupo Tėbus. Taip prasidėjo Tėbų karas, kuriame brolis stoja prieš brolį. Abu žūsta, o jų sesuo Antigonė  vėliau pasmerkia save pražūčiai, siekdama naujo valdovo pasmerktą brolį Polineiką garbingai palaidoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, antikos laikų Graikijoje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi Oidipo miestas tolygus valstybei. Vis dėlto kodėl pedantiškasis G.Varnas šįkart renkasi amžininko sudurstytą pjesę, o ne kurią nors iš originalių antikinių dramų?

„Jaučiuosi atkuriantis graikiškąjį Oidipo mitą, o ne inscenizuojantis šiuolaikinio autoriaus pjesę. Pastaroji tiesiog suteikė galimybę visą mitą papasakoti viename spektaklyje ir nereikalauja iš skubančios mūsų publikos skirti jam trijų vakarų. Tiesa, J.von Duffelis „Oidipo mieste“ atsisakė antikos tragedijų chorų, o aš ketinu keletą iš jų sugrąžinti. Tačiau – tik keletą. Mat chorai senovės graikams pristatydavo gerai pažįstamą dievų panteoną ir taip suteikdavo vertikalų kontekstą pasakojamiems įvykiams. Mes jau nebegalime pasigirti tokiu išsamiu graikų mitologijos pažinimu, tad ir chorai tragedijose nebeatlieka savo ankstesnės paskirties. Istoriškai žiūrint netgi pačioje senovės graikų dramaturgijoje chorų vaidmuo palengva mažėjo, bėgant laikui jie trumpėjo, o draminis siužetas priešingai – ilgėjo. Taigi pašalinus chorus tragedijų siužetas praktiškai nenukenčia“, – aiškina režisierius.

Geri taktikai, prasti strategai

Įdomu, kad trijų šio spektaklio vaidmenų atlikėjų G.Varnas ieškojo paskelbęs viešą konkursą pradedantiesiems aktoriams. Režisierius teigia, kad tokia patirtis pasiteisino: tik vieną aktorių iš trijų ieškotų jis galiausiai pasirinko iš savojo studentų kurso.

Anksčiau pagal nerašytą taisyklę režisūros meistrų statomuose spektakliuose jaunimui skirtus vaidmenis kurdavo jų pačių studentai. „Tai buvo ir tipažo parinkimo klausimas, mat pjesėje regime tris veikėjų kartas, ir šios kartos tarpusavyje privalėjo „sulipti“ – ne tik amžiumi, bet ir išorine išvaizda. Ieškoti plačiau vertėjo, nes spektaklis mano vaizduotėje – labiau apie jaunąją kartą. Kaip ir „Pabaigos ugnies“ atveju, išsigelbėjimo viltys sutelkiamos į naują pradžią – į jaunosios kartos asmenybes, gebančias nepaklusti savisaugos instinktui.

Štai jaunasis Menoikėjas savanoriškai šoka nuo bokšto išgirdęs pranašystę, kad jo auka reikalinga miestui išgelbėti. Antigonė irgi savo noru lieka ištikima senajai paprotinei, o ne laikinos valdžios sukurtai teisei, savo pasirinkimu pabrėždama pastarosios išsigimimą. Istorijai visais laikais daro įtaką asmenybės, o ne masės. Asmenybės formuoja tiek gerąją, tiek blogąją istoriją. Dažniau, žinoma, blogąją, nes ir joms būdingas „naikinimo pradas savyje“, apie kurį tiek daug kalba D.Loher“, – liūdnai šypteli režisierius.

Ir čia pat atsigręžia į Lietuvą: „O kas buvo Sąjūdis? Tikrai ne masinis judėjimas, kaip kartais mėginama vaizduoti. Tokiu jis tapo nebent vėliau, kai vardan pozicijos svarumo buvo pasitelktas platesnis žmonių ratas, kuris galiausiai išjudino mases. Vis dėlto iš pradžių Sąjūdis tebuvo maža intelektualų grupė, suburta keleto ryžtingesnių žmonių. Bėda ta, kad joje nebuvo spėta nuosekliai apgalvoti ir parengti valstybės plėtros strateginių pamatų po Dainuojančiosios revoliucijos. Todėl iki šiol diskutuojame, koks vaidmuo valstybėje tenka kultūrai ir jaunosios kartos ugdymui.

Atsiplėšti nuo imperinio slibino yra viena, o sukurti laimingą visuomenę – jau kas kita. Tauta tada bus laiminga, kai ją sudarys protingi, kultūringi ir apsiskaitę žmonės, o ne klestintys miestiečiai ir prasigėrę kaimiečiai. Visa tai – kažkada neatliktų namų darbų padariniai. Pasirodėme esą geri taktikai, bet prasti strategai. Nes jeigu jau kuri valstybę nuo pamatų – tai kurk geresnę negu kitos, o ne kartok kitų padarytas klaidas. Man keista, kad Vytautas Landsbergis, pats būdamas kultūros žmogus, apie tai negalvojo.“

Plačiai atvertas „Dramų stalčius“

Tai, kad per ketvirtį amžiaus neatsirado jokios valstybinės programos, skirtos pasaulio dramaturgijos vertimams į lietuvių kalbą remti, irgi byloja apie kultūrai visuomenėje tekusį podukros vaidmenį. Apie tai G.Varnas kalbėjo 2015-ųjų pabaigoje pristatinėdamas „Dramų stalčių“ – interneto puslapį, skirtą verstinei dramaturgijai publikuoti ir saugoti.

Šiuo metu jame lietuvių kalba pateikiama 110 veikalų – ne tik kompiuteriu iš rankraščių ar mašinraščių perrinktų, bet ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstų dramų. Per porą metų pavyko parengti vienuolika dar neturėtų Williamo Shakespeare’o, Jeano Racine’o, George’o Büchnerio, Euripido, Pedro Calderóno de la Barcoso, Carlo Gozzi ir Christoferio Marlowe dramų vertimų.

„Svetainės idėja kilo Vilniaus knygų mugės diskusijose apie pasaulinės dramaturgijos palikimą ir tragišką situaciją dėl jo lietuviškų vertimų. Profesorė Irena Veisaitė tuomet pasakė, kad piktindamasis esu, be abejo, teisus, tačiau kol pats jais neužsiimsiu – tol niekas nieko nedarys. Supratau, kad kelio atgal nebėra: reikia imt ir daryt. Parašėme dviejų dalių projektą: pirmoji dalis skirta svetainės kūrimui ir jau esamų dramaturgijos vertimų kaupimui, antroji – trūkstamų vertimų parengimui. Baisiausia, kad tris kartus iš eilės projektas nesulaukė lėšų iš Kultūros tarybos, nors ekspertų buvo palankiai įvertintas. Ir tik po to, kai asmeniškai pasikalbėjau su daugeliu tarybos narių ir papasakojau gėdingą „Dramų stalčiaus“ istoriją spaudai, ketvirtas bandymas pernai pavasarį pagaliau sulaukė sėkmės“, – liudija interneto svetainės kūrėju tapęs režisierius.

Įdomu, kad pagal balų skaičių lėšos turėjo būti skirtos jau pirmajame teikime, nes paramos tąkart sulaukė ir mažiau balų surinkę kitų pretendentų projektai. Kodėl „Dramų stalčius“ buvo nustumtas, G.Varnui taip ir liko neaišku: teko pasitenkinti argumentu, neva senų dramų vertimai gali palūkėti geresnių laikų, nes jų publikavimas nėra neatidėliotina kultūros būtinybė.

„Tai reiškia, kad teatrą prižiūrintis žmogus Kultūros taryboje nekenčia teatro klasikos ir pirmenybę teikia „post post post“ scenos meno reiškiniams. Nesu nusiteikęs prieš teatro naujoves, tačiau mane piktina, kad visokiems šokeliams ir cirkeliams nuteka dideli pinigai, o klasikinė dramaturgija lieka be nieko. Nors jos pastatymai gali būti ne mažiau šiuolaikiški ir aktualūs už postmoderniais ar postdraminiais vadinamų opusų, kurie, plačiau pasaulyje pasidairius, irgi jau pradeda dvokti naftalinu“, – konstatuoja režisierius.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...