2011 Sausio 27

Rūta Rimšelienė

Sūnūs man suteikia sparnus

veidas.lt

"Veido" archyvas

Žinoma avalynės dizainerė Rūta Rimšelienė vis dažniau garsėja ir kaip kovotoja dėl gyvūnų teisių. Moteriai neseniai buvo perduota žinia, kad gali blogai baigtis, jei televizijoje pasirodys žurnalistinis tyrimas apie benamių šunų ir kačių teises. Ta laida pasirodė, tačiau įvykiai ėmė klostytis palankiai, ir bendra kalba netgi su oponentais buvo rasta.

Prieš mūsų pokalbį Rūta su kitomis Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus aktyvistėmis įtikinėjo savivaldybės deputatus negriauti gražios gyvybės vagonėlių idėjos. Kaip jau esame rašę, geltonuosiuose gyvybės vagonėliuose, kurie stovi įmonės “Grinda” teritorijoje, šeimininkų laukia buvę sunaikinimui pasmerkti keturkojai. Per savo metus trukusią veiklą vagonėlių savanoriai išgelbėjo apie 600 gyvūnų. Gyvybės vagonėlių egzistavimas pratęstas dar pusmečiui, vėliau dizainerė ir jos bendražygiai svajos ir apie tikrus, vakarietiško pavyzdžio gyvūnų globos namus.

O prieš pat Kalėdas Rūta spėjo surengti naujos batų kolekcijos pristatymą. Žodžiu, tik spėk suktis! Iš kur tiek energijos ir sugebėjimo vienu metu atlikti bene šimtą darbų?

“Tai iš vaikystės atėjo. Juk nuo šešerių metų mokiausi ir vidurinėje, ir muzikos mokykloje. Dvi mokyklos, dvigubas ir krūvis. O aš buvau pavyzdinga, neparuošti pamokų man būdavo gėda, tad mokydavausi iš širdies. Buvau distrofiška, perbalusi mergaitė. Prisimenu, baigiantis pavasariui Palangoje gyvenanti močiutė laukdavo, kada “nusibaigęs sūris” atvažiuos po mokslo metų atostogauti. Per vasarą atganydavo, papenėdavo, rugsėjo mėnesį namo grįždavo sveikas vaikas – ir per mokslo metus vėl “nusibaigdavo”, – juokiasi Rūta.

Vienu metu ji lyg ir ketino muziką mesti, aštuntoje klasėje net egzaminams nepasiruošė – išmoko tik pirmą bilietą. Bet kaip tik jį ir ištraukė, tad teko mokytis toliau. Kai baigė vidurinę, ėmė svajoti apie dailės studijas, bet nežinojo, ar tam pakaks gabumų, mat piešti nemoka iki šiol, net avalynės eskizų nepiešia. Sako į batą žiūrinti lyg į skulptūrą… Tad mintis apie Dailės akademiją metė į šalį ir pradėjo svarstyti, ar tik nestojus į mediciną. Juk gerai mokėsi, o ir giminėje – 90 procentų medikų. Mama Dalia Mičiūnienė Lazdynų poliklinikoje dirba psichiatre, mamos tėtis taip pat buvo psichiatras, nors Rūta net nežino, ar jis spėjo ją pamatyti gimusią, mat anksti išėjo anapilin. Tačiau Marijampolėje jį žmonės iki šiol prisimena ir mini geru žodžiu.

“Įstojau į Vilniaus universitetą mokytis istorijos, – prisimena kelio pradžią pašnekovė. – Visi man zyzė, kad nepraktiška profesija, ką su ja veiksiu. Bet aš istoriją labai vertinu – juk šis mokslas itin praplečia akiratį. Kita vertus, istoriją studijuoti tikrai yra prabanga. Ketvirtame kurse ir stiuardese teko padirbėti, nors aukščio iki šiol labai bijau. Bet ko žmogus nepadarysi, kad galėtum mokytis mėgstamo dalyko. O laisvalaikiu – kurti”.

Dėl šio pasirinkimo R.Rimšelienė nė trupučio nesigaili. Prisimena sutikusi įdomių dėstytojų, dekaną A.Bumblauską. O kai pasirinko kultūros ir meno istorijos specialybę, visai gera pasidarė.

“Turėjo iš mūsų išeiti teoretikai, turintys praktinių įgūdžių. Todėl lipdėme, tapėme –  netgi kiaušinine tempera (kiaušinio pagrindu pagamintais dažais, maišytais su natūraliais augaliniais pigmentais, kuriais buvo tapoma senovėje). Mano magistro darbo tema buvo “XIX amžiaus miestiečių kostiumas fotografijose”. Teko archyvuose, muziejuose studijuoti drabužius, avalynę”, – pasakoja dizainerė.

Spėju, kad tuomet ji ir susidomėjo avalynės bei aprangos dizainu. “Su tais batais buvo taip. Aš labai kompleksuotas žmogus. Visad kažką kūriau, bet labai bijodavau parodyti. Kūriau papuošalus, drabužėlius, prasidėjo eksperimentai su batukais. Mėgau siuvinėti karoliukais. Pradžia buvo labai primityvi: dirželiai, priklijuotas padukas – lyg šlepetės, lyg basutės… Bandžiau, ieškojau, ko dar nebuvo sukurta pasaulyje. Kartais į batą žiūrėdavau į kaip į meno kūrinį, skulptūrą. Bet nelabai kam ir rodžiau – nepasitikėjau savo jėgomis. Todėl baigusi Vilniaus universitetą norėjau kibti į batų dizaino mokslus. Bet įstojau Rusijoje toliau studijuoti istorijos. Tiesa, dėl kuklių finansinių galimybių tik metus pastudijavau. Tačiau jų užteko gerai pradžiai. Įgijau žinių, kas yra mada, kad jai įtaką daro, ir ekonominiai, ir politiniai aspektai… Turėjau daug draugų dizainerių, techninių dalykų privačiai mokiausi pas Rusijoje esančio Tekstilės instituto katedros vedėją. Jis pastebėjo, kad mano kryptis labiau itališka, mat aš kūriau, o ne domėjausi masine gamyba, tad patarė mokytis Italijoje – Tarptautiniame avalynės institute, kuriame vyksta meistriškumo kursai. Parašiau jiems, kad esu iš Lietuvos, noriu parodyti save ir šiek tiek pasimokyti, ir jie mane pakvietė nemokamai pasisvečiuoti. Parodžiau, kaip dirbu, ką moku. Pasakė, kad tai įdomu, nauja ir kitaip nei daugelio. Kai tai man pasakė profesionalai, įgijau pasitikėjimo, kad gal ne viskas, ką darau, yra blogai, – savo, kaip dizainerės, gimimą nušvietė moteris. – Ištekėjusi jau buvau, bet vaikų dar neturėjau, tai galėjau kvailioti.

Važinėjau į Milaną, Paryžių, Sankt Peterburgą į parodas. Metus manęs namie beveik nebuvo. Tie trankymosi metai paliko slogų įspūdį, nors pažiūrėti ne nuo savo kalvelės, o iš toliau į pasaulį – sveika”.

O kaip į visa tai žiūrėjo vyras? Juk po vestuvių įprasta džiaugtis medaus mėnesiu arba iškart čiūčiuoti vaikus – tai lietuviškų šeimų tradicija.

“Už Valdo ištekėjau 21-erių. Jis iš tiesų labai geras vyras, ir mane kiek įmanydamas palaikė. Kiti jam sakydavo: “Ką tu jai leidi? Pinigų nėra, o važinėja ir niekais užsiima”. O juk kartais iš tiesų ir nepasisekdavo, ir pinigų trūko, bet Valdas neniurzgėjo, ir kai labiausiai reikėdavo, tiesiog buvo šalia”. (Vilniaus Gedimino technikos universitete studijas baigęs Valdas turi savo įmonę, tačiau neretai su žmona vykdavo, tarkime, į Paryžių pažiūrėti pasaulinio lygio mados žvaigždžių – aut. past).

Paklausta, kada metė kompleksus į šalį ir pagaliau pati ryžosi visuomenei parodyti savo kolekcijas, dizainerė pajuokauja: “Tai kad tie kompleksai ir dabar nelabai iš manęs išėjo. 1998-aisiais surengiau pristatymą – net linksma prisiminti. Batų ir drabužių kolekciją demonstravo ne profesionalės, o tiesiog mano draugės. Apie 2000-uosius sukūriau vien avalynės kolekciją. Indėniškais motyvais pasiūtos avalynės atvyko žiūrėti apie 20 “savų” žmonių. Apie spaudą ar platesnę šlovę negalvojau, bet atvyko nemažai žurnalistų. Keisčiausia, kad po to visur rodė mano kolekciją, o rašė, kad atvežta iš Sankt Peterburgo… Bet vis tiek gerai, kad kolekcija pasirodė žiniasklaidoje. Kilo susidomėjimas. Vėliau, pristatant savo kolekcijas, man jau nebereikėdavo sakyti, kas esu… Dar prisimenu kolekciją “Odė sunešiotam batui”. Specialiai sendinau batų odą ir stengiausi, kad jie atrodytų kuo natūraliau… panešioti. Dabar gailiuosi, kad prisiminimui nepasilikau nė poros – visus išpirko tiesiog parodoje… Dar buvo batų – meno kūrinių paroda. Su šia paroda susiję liūdnų prisiminimų”.

Kas nutiko? “Tai buvo už vaikiškus mažesni batukai, puošti sidabriniais aksesuarais. Viename batuke, tarkime, sumontuotas langelis, pro kurį matyti viduje esantis staliukas, ant jo – lemputė šviečia. Kitas batukas – su palange, ant kurios žydi sidabrinės gėlytės. Trečiame upė teka, o virš jos – mažutėlis tiltelis. Gaminome drauge su vyru. Tokios kolekcijos nebepakartosiu, o jos jau nebėra… Prisimenu, po parodos vežiausi juos namo kuprinėlėje ant pečių. Joje buvo ir albumas su nuotraukomis, vaikiškas buteliukas. Vežimėlyje – sūnus Ąžuolas. Manau, kad kažkas mane sekė iki namų. Kai kieme palikusi vežimėlį ir kuprinyte nunešiau sūnų namo, kuprinę pavogė. Visur skelbiau, kad grąžinusiems batukus dosniai atsilyginsiu, tačiau veltui. Tik albumą radau prie krūmų išmestą. Man liko tik vienas iš tos kolekcijos batelių – tas, kuris netilpo į kuprinėlę”.

“Tai ne vienintelė jūsų kūrinių vagystė”, – priminiau. “Manau, kad man nesiseka. Prieš trejus metus ir mano studiją apvogė. Tada niekam nieko nesakiau – nė spauda nesužinojo. Nenorėjau tokios “reklamos”. Keista vagystė: kur dėti vienetinius batus? Tik prieš porą mėnesių paskambino iš komisariato, kad rado vagystės metu studijoje paliktų pirštų atspaudų savininką. Tai vagis profesionalas, o ne vargšas, per klaidą ar iš vargo patekęs ten, kur neturėtų. Dabar sėdi už grotų dėl kitų nusikaltimų. Jei gausiu kompensaciją už tuomet padarytą žalą, pinigus paaukosiu gyvūnų globai”, – neabejoja moteris.

Paklausta, ar dabar labiau saugo studiją, dizainerė prisipažįsta: “Dabar ir studijos nebėra, turiu tik kūrybines dirbtuves. Iš gatvės žmonių neateina, klientai – savi žmonės, kurie tapo lyg šeimos nariais. Vieni kitiems rekomenduoja mane. Juk augindama du sūnus daug prigaminti nespėčiau”.

Tačiau juk spėja ne tik kurti, auginti du vaikus, bet ir aktyviai dalyvauti kovoje dėl gyvūnų teisių, rūpintis beglobiais… “Labai padeda vyras. Antrasis sūnus, Tauras, gimė patogiu laiku – kai vyresnįjį išleidau į pirmą klasę. Ąžuolui jau septyneri metai, o Taurui trys su puse mėnesio”, – džiaugiasi dizainerė, ta proga prisimindama, kaip rinko vaikams vardus: – Jaučiu, kad vaikų vardai atėjo neatsitiktinai. Nors sąmoningai tikrai jų su gamta nesiejau… Antai Taurą siejau su tauriu žmogumi. Tačiau juk ąžuolas – medis, tauras – gyvūnas… Ir mano gyvenimas dabar sukte sukasi apie gamtą.

Prasidėjo nuo benamių šuniukų ir kačiukų gelbėjimo, vėliau žmonės ėmė kreiptis, net jei kažkas ne vietoje medį nukirto. Suprantama, pikta ir apmaudu, jei tris dešimtmečius saugai, puoselėji po langais augantį medį, o vėliau jis paverčiamas malkomis. O baigėsi (jei baigėsi – aut. past.) tuo, kad jau ir į žirgų gelbėjimo nuo mėsininkų peilio akcijas įsitraukiu. Štai dabar rūpinamės, kaip išgelbėti buvusį garsų sportinį žirgą. Kad jį išpirktume iš mėsininkams ketinančių parduoti savininkų, aukojame, kas kiek galim. Sakiau, paaukosiu šiam reikalui batus”.

O kas labiausiai rūpinasi buitimi – Rūta, vyras, ateinanti pagalbininkė? Išgirdusi tokį klausimą Rūta nusijuokia: “Bloga žmona esu, tačiau kam apie tai papasakoju – netiki. Nors pagalbininkių neturiu, iki šiol negamindavau maisto, tik prieš mėnesį ėmiau sriubas virti. Ne, niekas neprivertė. Atradau, kad ir sriubos virimo procese esama kūrybos džiaugsmo.

Žodžiu, priaugau prie to natūraliai. O buvo taip: užsinorėjau sriubos su lašiša. Į puodą dėjau visko, kas man atrodė tinkama. Sūnui nepatiko. Vyras valgė ir nieko nesakė apie skonį, tačiau labai džiaugėsi, kad pradėjau kažką daryti. O štai broliui sriuba pasirodė skani. Anksčiau neretai valgį gamindavo vyras, papietaudavau kur papuldavo, vaikas pavalgo mokykloje. O namie dažniausiai būdavo salotos, kiaušinienė, sumuštiniai – kas nors primityvaus. Bet žinau, kad jei gyvenimas mane priverstų, aš ir tortą iškepčiau”.

“Pagąsdinu”, jog daugelis skaitytojų, tai perskaičiusios, pareikš, kad nuo tokių vyrai pabėga. “Kai buvau jauna, labai nervindavo tie, kurie jaučiasi labai garantuoti dėl savo ateities. Juk kiekvienas pažįstame asmenų, sakančių: “Baigsiu gerus mokslus, turėsiu gerą darbą, puikų sutuoktinį, automobilį, uždirbsiu tiek ir tiek”. Tiesa, tokiais viską susiplanuojančiais žaviuosi, bet patirtis rodo, kad jiems sekasi tik iki tam tikros ribos, momento, o paskui gyvenimas vis tiek pastato į vietą. Kai kas mano, kad aš puikiai susiplanavau gyvenimą: dizainerės darbas, graži šeima. Net mano veiklą gyvūnų globos srityje laiko suplanuota. Bet aš nieko neplanavau, viskas savaime atėjo. Gal todėl man gera dabar.

O kas bus paskui ir kiek laiko tas gerumas truks –  nežinau, – sako dizainerė, neapsimesdama amžinu laimės kūdikiu. – Turėjau dvi krūties operacijas. Anksčiau skaudėdavo kairę krūtinės pusę – maniau, kad širdį. Vėliau apčiuopiau gumbelį dešinėje krūtyje. Išoperavo, pasakė, kad nepiktybinis, o po pustrečių metų gumbelį aptikau ir kairėje krūtyje. Beje, jį pašalinus liovėsi ir krūtinės skausmai. Gerai, kad liga nepiktybinė. O iš pradžių maniau, kad viskas – mirštu. Tik dabar suprantu, jog tai buvo Dievo dovana, nes suvokiau, kad viską, ką gali nuveikti gero, malonaus, daryk dabar, neatidėliodamas. Antai žmogus prašo pagalbos, o aš praeinu, manydama, kad padės kažkas kitas. Bet sąžinė vis kirba: o jei niekas jam nepadės? Grįžtu, aiškinuosi, kas atsitiko, kuo galiu padėti”.

Smalsauju, kaip ji pati susidoroja su  stresu. “Gal aš netipiška moteris, bet gimus vaikams, o ir kai pradedu lauktis, ne depresuoju, bet jaučiuosi lyg ant sparnų, atsiranda įkvėpimo dirbti, kurti, atgyja veiklumas… Gimus Taurui gyvenimo meilė dar labiau sustiprėjo. Depresija, matyt, niekada nesirgau, nors liūdesys ir užklupdavo. Mama juk psichiatrė, žinau, kaip atskirti liūdesį nuo ligos. Liūdna, jei artimiems žmonėms ar mūsų globojamiems gyvūnams nesiseka. Tačiau tada susikaupiu ir imu veikti, kad problemos būtų išspręstos”, – apibendrina Rūta.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...