2015 Birželio 15

Sūduvos mokyklos: jų nuopelnai mūsų laisvės kovoms

veidas.lt

V. Peckaus nuotr.

Po apmirimo – vėl atgimimas. Žemaičių kultūrinis sąjūdis XIX a., apie kurį rašyta („Veidas“, 2015 m. nr. 19), pradėjęs lietuvybės gaivinimo ir stiprinimo veiklą, toli šioje srityje nenužengė – galima sakyti tai buvo mūsų laisvės kovų priešistorė. Po to kurį laiką, apie du dešimtmečius, kuriuos istorikai vadina juodaisiais, mūsų tautinis judėjimas labai menkai tesireiškė.

Tai lėmė caro valdžios represijų, tautinės priespaudos sustiprėjimas po sukilimo – spaudos draudimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, trėmimai, gyventojų judėjimo suvaržymas ir t.t. Antroji priežastis – reikėjo nemaža laiko išugdyti naujajai inteligentijai, valstiečių, 1861 m. išlaisvintų iš baudžiavos, kilmės, kuri kartu su likusiais ištikimais savo tautai kilmingaisiais jau galėjo pratęsti žemaičių pradėtus darbus ir imtis tolimesnių, visų pirma tautinės agitacijos – kviesti į laisvės kovą valstiečių mases. Pasak Mykolo Romerio, „praėjo beveik dvidešimt metų gūdžioje tyloje, kol kultūriniai lietuvių poreikiai sugebėjo pralaužti beatodairišką draudimą ir savo geriausiųjų sūnų rankomis padėti pagrindus „nelegaliai kūrybai“.

Tam, kad tautinis judėjimas vėl atgytų ir dar gerokai sustiprėtų, išsiplėstų, reikėjo naujo jo židinio, naujo centro, kur kas galingesnio už buvusį Žemaitijoje. O jis lengviausiai galėjo atsirasti ten, kur sąlygos lietuviškai veiklai buvo daug palankesnės nei kur nors kitur. Toks regionas, vienintelis ir unikalus, buvo Užnemunė, Sūduva – dėl savo ypatingos istorinės praeities ir geografinės padėties. Čia XIX a. kelis kartus keitėsi valdžia. 1807 m. prancūzų imperatorius Napoleonas šį kraštą, po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo trumpam atsidūrusį Prūsijos sudėtyje, priskyrė Varšuvos kunigaikštystei, įvedė čia Napoleono kodeksą, veikusį net iki 1940 m. 1815 m. Sūduva atiteko Rusijai, bet, priešingai nei likusi Lietuvos dalis, priklausė Varšuvos generalgubernatoriui. Tai buvo dalis Suvalkų gubernijos, kurią sudarė Naumiesčio, Marijampolės, Kalvarijos, Suvalkų ir Augustavo apskritys. Jos 12 550 kv. km teritorijoje 1909 m. gyveno 738 tūkst. gyventojų, iš jų lietuviais užsirašė 52,2 proc., lenkais – 23 proc., žydais – 16 proc.

Dėl istorinių sąlygų, krašto pavaldumo Varšuvai, o ne Vilniaus generalgubernatoriui gyvenimo sąlygos čia gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos dalies. Dėl pažangesnių įstatymų buvo geresnė tvarka, be to, vis to paties Napoleono dekretu Sūduvoje 1807 m., gerokai anksčiau nei kitur, panaikinta baudžiava, tiesa, ne iki galo, anksčiau pradėta kaimus skirstyti į vienkiemius. O tai padėjo energingesniems, darbštesniems, apsukresniems ūkininkams prasigyventi, juolab kad žemės čia derlingos. Ir dar padėjo Prūsijos kaimynystė, jos pavyzdys taikant žemdirbystės naujoves. Todėl ir išsilavinusių, šviesių žmonių – ūkininkų vaikų čia atsirado nemažai, ypač, žinoma, kunigų. Leisti sūnus į kunigus šiame krašte buvo ne tik gero tono požymis, prestižo reikalas, bet tai laikyta ir naudinga investicija.

Tai dar ne visi Sūduvos pranašumai. Tautinė priespauda lietuvių atžvilgiu čia buvo švelnesnė, maža to – rusų valdžia net šiek tiek pataikavo jiems, siekdama atskirti juos nuo lenkų ir taip palengvinti rusinimą. Todėl tik čia valsčių įstaigose buvo viešai vartojama lietuvių kalba. O svarbiausia – švietimas: čia veikė lietuviškos pradžios mokyklos. Kitur mūsų krašte vidurinės mokyklos buvo uždaromos, ypač po sukilimų, o Sūduvoje jau po 1863 m. sukilimo įsteigtos net trys naujos – gimnazijos Marijampolėje ir Suvalkuose, mokytojų seminarija Veiveriuose. Baigusieji tas gimnazijas galėjo gauti valdžios stipendijas studijoms Maskvos ir Peterburgo universitetuose – kad lietuvių „kultūros centras būtų ne Varšuva, o Maskva“.

Šiuo atveju mūsų bočiams tikrai pasisekė: jeigu ne Sūduva su savo ypatybėmis, atkurti tautinio sąjūdžio po sukilimų ir jo taip sparčiai, sėkmingai išplėtoti greičiausiai nebūtų pavykę.

Svarbiausia švietimo įstaiga Sūduvoje, žinoma, buvo Marijampolės gimnazija. Ji išaugo iš buvusios keturklasės apskrities mokyklos, kuri 1840 m. čia buvo atkelta iš Seinų. Sąlygos mokytis lietuviams joje, galima sakyti, buvo nepakenčiamos: naudotos fizinės bausmės, karceris, administracija, mokytojai lenkai niekino lietuvių kalbą, vadindami ją čigonų kalba, žargonu. Maža to, pasak Gedimino Ilgūno, „lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje progimnazijoje, bet ir namie, net su tėvais, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama, kalbėjusiam užkabindavę ant kaklo lentelę, vadinamą „metelingą“ – pažeminimo ir paniekos ženklą, turintis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavęs baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių…“ Nepaisant to, apylinkės lietuviškas jaunimas, ūkininkų vaikai veržėsi čia mokytis.

Atsižvelgdama į tai, o dar svarbiau – norėdama šį kraštą surusinti, rusų valdžia 1867 m. ir įkūrė Marijampolėje gimnaziją, bet ne tokią kaip visos kitos. Čia nuo pat įsikūrimo buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos – kartą per savaitę kaip antraeilis, neprivalomas dalykas, žinoma, jokiu būdu nenaudojant lietuviška (lotyniška) abėcėle išspausdintų knygų. Kazio Griniaus, 1887 m. baigusio Marijampolės gimnaziją, nuomone, tokią idėją valdžiai galėjo pasiūlyti Aleksandras Hilferdingas, surusėjęs vokietis, kalbininkas, istorikas, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo patarėjas, žinomas kaip švelnių, atsargių rusinimo metodų taikymo lietuvių atžvilgiu šalininkas.

Dar vieną „pyragaitį“ mūsų tautiečiams vilioti – paskatinti juos tapti rusais ir stačiatikiais – valdžiai panaudoti turbūt įsiūlė kitas žinomas Lietuvos rusintojas, Varšuvos universiteto docentas lenkas Stanislovas Mikuckis, taip pat kalbininkas, labai stengęsis įpiršti mūsų bočiams ir rusišką „graždankos“ raidyną. Tai buvo stipendijos baigusiems Marijampolės ir Suvalkų gimnazijas – po 360 rublių per  metus. Už tokius pinigus ir sostinėse buvo galima neblogai gyventi. Kandidatams, norintiems gauti šias stipendijas, iškeltos tokios papildomos sąlygos: jie turėjo būti gimę Suvalkų gubernijoje, valstietiškos kilmės, lietuviai, tose gimnazijose mokęsi lietuvių kalbos ir turintys atestatuose gerus šio dalyko pažymius.

Prisiminkime, palyginkime: kitur net į gimnazijas valstiečių vaikų priėmimą valdžia visaip varžė, o čia jiems lengvatos – studijuoti geriausiuose imperijos universitetuose! Valdžiai tik rūpėjo, kad tų stipendijų negautų lenkai: K.Griniui jos nedavė, nes dokumentuose jo pavardė buvo Grinevič.

Šio plano nauda rusų valdžiai, jo klastingumas pastebimas turbūt ne iš karto. Jis tampa aiškus, jei prisiminsime, kad tada valdišką darbą Lietuvoje galėjo gauti tik stačiatikiai, kartu ir surusėję. Todėl baigusiems mokslus dėl šių lengvatų mūsų tautiečiams pasirinkimas buvo menkas, dažniau toks: arba iš karto tapti rusais ir dirbti Lietuvoje, arba čia nebegrįžti, likti Rusijoje ir ten taip pat anksčiau ar vėliau nutautėti. Pastarasis variantas valdžiai būtų buvęs gal net geresnis: Lietuva visiems laikams būtų praradusi gabius, išsilavinusius žmones ir dar – potencialius valdžios priešus, o Rusija būtų gavusi aukštos kvalifikacijos specialistų, kokių ten niekada nebuvo per daug.

Tačiau šis, regis, gana gudrus planas iš esmės žlugo. Norinčiųjų dirbti Lietuvoje atsižadėjus katalikybės atsirado vos vienas kitas, šiek tiek daugiau diplomuotų tautiečių įsikūrė Rusijoje, bet ir ta dalis po revoliucijos sugrįžo į Lietuvą, čia dirbo. O nemažai stipendininkų sugebėjo ne tik nesurusėti, neišduoti tėvynės, bet ir tapti aktyviais nusipelniusiais tautinio judėjimo dalyviais. Pakaks paminėti Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Stasį Matulaitį, Petrą Matulaitį, Petrą Leoną, Motiejų Lozoraitį. Kodėl taip atsitiko? Matyt, padėjo lietuviškas auklėjimas šeimose ir lietuviškos pamokos Marijampolės gimnazijoje, ten išugdytas patriotizmas.

Todėl grįžkime prie tų pamokų: iš pradžių jos, žinoma, buvo prastos, mokiniams nuobodžios: juk nebuvo nei mokymo programų, nei vadovėlių (jokių), nei gerų mokytojų. Padėtis ėmė taisytis, kai 1877 m. dėstyti lietuvių kalbos ėmėsi Petras Arminas (1853–1885) – susipratęs lietuvis, geras pedagogas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis ir dar žinomas poetas, pasirašinėjęs Trupinėliu, lenkų, rusų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą. Savo išverstiems eilėraščiams jis pats pritaikydavo melodijas ir dainuodavo juos kartu su mokiniais, smuiku grieždamas. Taip pelnė jų simpatijas, skiepijo meilę tėvynei, susidomėjimą lietuviu kalba. O vėliau gimnazijoje atsirado ir Petras Kriaučiūnas, dar smarkesnis tautinio sąmoningumo ugdytojas.

Žinoma, valdžia griežtai reikalavo per pamokas aiškinti tik kalbos dalykus, bet P.Kriaučiūnas to nepaisė: kaip vėliau prisiminė vienas jo mokinys, jo „pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei“. O kitas jo garsus mokinys J.Jablonskis rašė: „Didesnio „lietuvio“, kito įžymesnio žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Mes, jaunuomenė, noromis spiesdavomės apie Kriaučiūną.“

Vis dėlto ir čia lietuvių bei lietuvių kalbos padėtis nebuvo labai gera. „Metelingų“, tiesa, nuo 1867 m. jau nebekabino, bet savo gimtąja kalba mokiniams kalbėti buvo leidžiama tik lietuvių kalbos pamokose. Be to, ta padėtis nebuvo stabili, „bangavo“, tą lėmė ir direktorių kaita.

Vienas jų, P.Serno-Solovjovičius, atkreipė dėmesį, kad gimnazija nepadeda savo mokiniams rusėti, bet, priešingai, stiprina jų lietuvybę, išleidžia valdžios priešus. Todėl ėmė varžyti naujų mokinių priėmimą, persekiojo mokytojus. 1883 m. P.Arminą ištrėmė į Augustavą ir taip net pagreitino jo mirtį. Po to teko išeiti ir P.Kriaučiūnui. Mokinių sumažėjo nuo 800 iki 300, direktorius net pasiūlė gimnaziją paversti žemės ūkio mokykla. Bet Varšuvos generalgubernatorius idėjai nepritarė ir net išvarė iš pareigų jos autorių, pakeisdamas jį mažiau aršiu rusintoju, kūrybingu inteligentu Antonu Gajevskiu.

Jis nedaug ką laimėjo: lietuvių kalbos pamokos, o kartu ir sąmoningas mūsų tautiečių ugdymas gimnazijoje tęsėsi. Tiesa, P.Kriaučiūną pakeitusiems mokytojams teko būti atsargesniems, ir entuziazmo, pedagoginių gabumų jie turėjo mažiau, mažesnis buvo jų autoritetas – Juozo Jasiulaičio, Vinco Staniškio, Motiejaus Endziulaičio. Bet nė vienas jų nebuvo rusintojas, nevertė mokinių rašyti rusiškomis raidėmis. J.Jasiulaitis buvo P.Kriaučiūno mokinys ir stengėsi eiti jo pėdomis, už tai ir nukentėjo – vos po dvejų darbo metų buvo išvarytas.

Valdžios persekiojimai tikslo nepasiekė dar ir todėl, kad gimnazistams į pagalbą atėjo draudžiama lietuviška spauda. Jie kūrė slaptus ratelius, kuriuose nagrinėjo, platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“. Gimnazistai aktyviai reiškėsi revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose.

Praleidusi karo metus Jaroslavlyje, 1918 m. gegužę Marijampolės gimnazija sugrįžo, jos mokiniai narsiai kovojo savanoriais nepriklausomybės kovų frontuose, ne vienas ten žuvo. O po to gimnazijos auklėtiniai daug prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo. Ši gimnazija išugdė didelę dalį pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų – 68, arba net 56 procentus. Jų visų čia išvardyti, be abejo, neįmanoma. Be jau minėtų, priminsime dar keletą pavardžių: tai Vincas Kudirka, jo bendražygiai Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Jonas Kriaučiūnas, Nepriklausomybės Akto signatarai Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir daug kitų.

Regis, ir Suvalkų gimnazija, įkurta anksčiau, 1839 m., turėjo tokių pačių galimybių ugdyti Lietuvos patriotus: lietuvių kalbos pamokų, stipendijų. Tačiau atmosfera čia buvo visai kita, nes daugumą mokinių sudarė lenkų ar sulenkėjusių kilmingųjų, valdininkų vaikai: 1860 m. iš 238 gimnazistų tik šeši buvo valstiečių vaikai. Ponaičiukai su panieka žvelgė į „chlopus“ – valstiečių kilmės lietuvius, skriaudė juos. Apie tai savo atsiminimuose papasakojo 1870 m. šią gimnaziją baigęs rašytojas Vincas Pietaris: lietuvių ir lenkų santykiai čia buvę įtempti, visai ne tokie kaip Marijampolės gimnazijoje, kur mūsų tautiečių buvo dauguma.

Todėl kur kas didesni nuopelnai mūsų tautiniam judėjimui yra Seinų kunigų seminarijos, įsikūrusios 1826 m. buvusio dominikonų vienuolyno patalpose. Dauguma jos klierikų ir net dėstytojai, vadovybė būdavo lietuviai, tačiau dėstė lenkų kalba, lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Vis dėlto tautinio judėjimo idėjos dar „Aušrai“ nepasirodžius seminariją pasiekė per Marijampolės gimnazistus: nemažai jų baigę keturias klases stodavo į seminariją rengtis kunigystei. 1871 m. čia pradėjęs mokslus P.Kriaučiūnas tarp klierikų platino draudžiamą spaudą. Nuo 1882 m. jau visi iš Marijampolės atvažiuojantys gimnazistai, savo mokytojų P.Armino, P.Kriaučiūno paveikti, buvo nusiteikę lietuviškai veiklai.

Bet pirmoji slapta patriotinė organizacija, Tomo Ferdinando Žilinsko ir Antano Staniukyno vadovaujama, atsirado tik 1888 m. Ji turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę, susirinkimuose buvo skaitomi referatai, nagrinėjama Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio kūryba, organizacijos nariai platino draudžiamą spaudą, rašė jai, rėmė ją lėšomis. Ten pat slapta turėjo gilinti savo lietuvių kalbos žinias – tokios pamokos seminarijoje įvestos tik 1904 m.

Iš pradžių seminarijos vadovybė tokiai veiklai labai netrukdė, bet vėliau, bijodama caro valdžios represijų, bandė ją užgniaužti: darė kratas, keletą klierikų pašalino iš seminarijos. Dar labiau lietuvybės reikalai pablogėjo, kai 1902 m. vyskupas Antanas Baranauskas pakvietė į seminariją inspektoriumi lenkų šovinistą Romualdą Jalbžykovskį, vėliau liūdnai pagarsėjusį Vilnijos lenkintoją. Jis pasirūpino, kad į seminariją patektų kuo mažiau lietuvių, kuo daugiau lenkų, draudė klierikams skaityti lietuvišką literatūrą.

Vis dėlto mūsų tautiečiai nepasidavė, prisitaikė: naujas, 1898 m. įkurtas slaptas jų būrelis „Šaltinis“ buvo labiau konspiruotas, veikė penketukų principu, kaip kadaise Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų draugija. Lietuviška veikla neužgeso, nes Seinų klierikai palaikė dalykinius ryšius su bendraminčiais, besimokančiais Marijampolės gimnazijoje, Vilniaus, Kauno seminarijose, Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Ypač svarbu, kad tokią veiklą jie tęsdavo ir baigę seminariją, įsikūrę parapijose. O kunigai tada liaudyje turėjo neginčijamą autoritetą, todėl seminarija išugdė tiek daug žinomų, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Tai visų pirma knygnešių veiklos organizatoriai Sūduvoje Martynas Sideravičius, Adomas Grinius-Grinevičius, Juozas Kačergis, Simas Norkus-Norkevičius, taip pat žymūs nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai Mykolas Krupavičius, Juozas Vailokaitis, vyskupai Pranas Būčys, J.Staugaitis, istorikas Jonas Totoraitis, poetas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Verta pridurti, kad seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė V.Kudirka ir Vincas Mickevičius-Kapsukas – kurį laiką aktyvus jo sekėjas.

Dar vienas didžiulis Seinų seminarijos nuopelnas: kartu su R.Jalbžykovskio atėjimu labai suaktyvėjo vietos lenkų visuomeninė veikla, o kartu Seinų miesto ir krašto polonizacija. Mūsų tautiečiai stengėsi nepasiduoti, bet tam palankesnės sąlygos atsirado tik grąžinus spaudą. Tada seminarijos kunigų, klierikų, vyskupijos kurijos dvasininkų lietuvių pastangomis čia pradėtas leisti savaitraštis „Šaltinis“, ypač tapęs populiarus visoje Lietuvoje, kai jį redaguoti ėmėsi J.Vailokaitis, – tada jo tiražas pasiekė 15 tūkst. egzempliorių, jame bendradarbiavo žymūs mūsų rašytojai.

Vėliau Seinuose buvo leidžiama ir daugiau periodinių leidinių, išleista nemažai knygų, rengiami vieši lietuviški vakarai – miestas tapo žymiu mūsų kultūros centru.

Karo metais seminarija buvo įsikūrusi Mogiliove, po to – Peterburge. 1915 m. vokiečiams leidus atkurta Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba, bet 1919 m. lenkams miestą užėmus ir klierikai, ir dėstytojai išvaryti į Lietuvą, 1930 m. seminarija galutinai įsikūrė Vilkaviškyje, vyskupijos centre.

Ir dar viena mokymo įstaiga, įkurta Sūduvos rusinimo tikslams, bet prastai vykdžiusi šią užduotį, 1866 m. atsirado Veiveriuose, 18 km nuo Kauno, prie istorinio Peterburgo–Varšuvos trakto. Iš pradžių tai buvo mokytojų kursai, o nuo 1872 m. – trimetė seminarija, įkurta paties caro Aleksandro II įsakymu. Į ją turėjo būti priimami tik lietuvių valstiečių vaikai ir iš jų rengiami rusiškos orientacijos pradinių mokyklų mokytojai ne tik Sūduvai, bet ir Lenkijai. Kasmet mokslus baigdavo apie 20 specialistų. Tiesa, į seminariją patekdavo ir kitokios kilmės, iš Rusijos atvykusių jaunuolių – už kyšius. Mokymo sąlygos čia buvo panašios kaip Marijampolės gimnazijoje: buvo lietuvių kalbos pamokos, iš pradžių net 10, vėliau – trys kas savaitę, bet kalbėti lietuviškai ne jų metu griežtai drausta.

Valdžiai tai buvo didelė naujovė: iki tol mokytojais Lietuvoje galėjo dirbti tik rusai, baigę Panevėžio mokytojų seminariją, įkurtą 1872 m., į kurią lietuvių nepriimdavo. Arba atvykėliai – jiems čia buvo mokamas 50 proc. priedas prie algos, pusmetinės pašalpos, apmokamos persikėlimo išlaidos: argi ne todėl, kad jie turėjo rusinti ne tik savo mokinius, bet ir apylinkės gyventojus, ir dar juos šnipinėti?

Nepaisant šių lengvatų, norinčiųjų dirbti svetimame krašte nepakako, važiavo pas mus daugiausia mažaraščiai, žemos moralės ir kultūros žmonės – buvę valsčių raštininkai, puskarininkiai ir pan. Tačiau iš vietinių rengti mokytojus buvo rizikinga: kas žino, kas jų galvose? Valdžia numatė, kad ne visi mokiniai bus jai palankūs, ištikimi, todėl stengėsi tokius išaiškinti ir pašalinti arba areštuoti, dažnai į seminariją siųsdavo šnipus ar žandarus, darydavo kratas.

Iš tiesų maištingos dvasios seminarijoje buvo gal ir todėl, kad Marijampolės, Suvalkų gimnazijose besimokantys jaunuoliai labiau patyrė polonizaciją, o čia – gana primityvų rusinimą. Bet nepasidavė: kūrė slaptus savišvietos būrelius, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą – tuo labiausiai rūpinosi Juozas Andziulaitis ir Ksaveras Sakalauskas. Lietuvybei palaikyti, tautinei sąmonei bręsti padėjo ir seminarijos kapelionai, maldos, ir lietuvių liaudies dainos, labai mokinių mėgtos, nors choro įkurti vyresnybė ir neleido.

XX a. pradžioje pasipriešinimas tautinei priespaudai dar labiau suaktyvėjo, Suvalkų gubernatorius savo ataskaitoje carui seminariją pavadino revoliucionierių lizdu. Jos vadovybė griežtino režimą, bet tai nepadėjo. 1905 m. įvykių Rusijoje ir Lietuvoje paveikti seminaristai pareikalavo įvesti dėstymą lietuvių kalba, panaikinti griežtą režimą, leisti kurti organizacijas ir paskelbė streiką, kol to nebus įvykdyta. Streikuojantieji nukentėjo dėl to, bet kai ką laimėjo: lietuvių kalbos mokymas ir vartojimas pagerėjo.

Nepaisant valdžios persekiojimų, neramumų, seminarijai pavyko parengti didelį būrį Lietuvai atsidavusių liaudies švietėjų, aktyvių tautinio judėjimo dalyvių. Taip galėjo atsitikti visų pirma todėl, kad joje nuo pat 1866 m. ištisus 37 metus darbavosi dar vienas garsus pedagogas, Lietuvos mokytojų mokytoju vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840–1925).

Nelengva paaiškinti, kaip ir kodėl jis tapo mūsų krašto patriotų ugdytoju: užaugo lenkiškos kultūros tarnautojo šeimoje, mokėsi lenkiškose mokyklose – Marijampolės apskrities keturklasėje, Suvalkų gimnazijoje, Varšuvoje ir žmoną turėjo lenkę. Tačiau galutinai nesulenkėjo, priešingai – pasirinko lietuvišką orientaciją, kuri ypač sustiprėjo dirbant seminarijoje: skaitant draudžiamą mūsų spaudą, bendraujant su mokiniais, dalyvaujant jų nelegalioje veikloje.

T.F.Žilinskas dėstė ne tik lietuvių kalbą, pabrėždamas jos grožį, turtingumą, bet ir matematiką, gamtos mokslus, net sodininkystę ir bitininkystę. Ugdė savo mokinių, kurių išleido apie 700, tautinę sąmonę ir nė karto neįkliuvo, nes buvo labai atsargus ir mokinius prie to pratino. Nuo 1903 m. gyveno Kaune, čia dirbo pedagoginį darbą, susikūrus Lietuvos Respublikai buvo patarėjas Švietimo ministerijoje.

Prie sėkmingo seminarijos darbo nemažai prisidėjo mokytojas Juozas Kairiūkštis (1855–1937), taip pat kilęs ir aplenkėjusios šeimos, bet nepasidavęs nutautėjimui. Jis buvo baigęs dar pedagoginius kursus Veiveriuose 1871 m. ir liko dėstyti jų bazinėje pradžios mokykloje, nuo 1872 m. – seminarijoje lietuvių kalbą, čia ugdė jos mokinių tautinę sąmonę, rūpinosi mūsų kalbos gyvybingumo palaikymu. Vėliau mokytojavo Seinuose, Vilniuje, Voroneže – karo metais, 1915–1927 m. buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius.

Veiverių mokytojų seminarija karo metais buvo iškraustyta į Rusiją ir ten 1918 m. likviduota. Per maždaug 50 savo gyvavimo metų ji parengė per tūkstantį pedagogų, iš jų apie 800 buvo lietuviai. Jos nuopelnai mūsų kultūrai, tautai ir valstybei yra didžiuliai. Visų pirma turime pabrėžti, kad, kaip ir kitos Sūduvos mokyklos, ji parengė, išugdė nemažai „Aušros“, „Varpo“ bendradarbių, platintojų, skaitytojų: tai jau žinomi P.Arminas, J.Andziulaitis, K.Sakalauskas, taip pat Vincas Palukaitis, Antanas Poderys ir kiti. Veiveriuose mokslus baigė patys žymiausi nepriklausomos Lietuvos pedagogai, jos švietimo sistemos kūrėjai ir vadovai, vadovėlių autoriai Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas, Juozas Lazauskas, Stasys Matijošaitis, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis ir kiti, mažiau garsūs, bet taip pat sėkmingai, negailėdami jėgų ugdę sąmoningus mūsų jaunos valstybės piliečius. O kadangi seminarija turėjo vidurinės mokyklos teises, ji suteikė galimybę ją baigusiems mokytis toliau, tapti mokslininkais (Pranas Dovydaitis), muzikais (Vincas Bacevičius, Antanas Kučingis), kariškiais (Kazys Skučas, Leonas Gustaitis, Kazys Spragauskas), žymiais valstybės veikėjais (Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas), žurnalistais, redaktoriais ir t.t. Nemažai seminarijos auklėtinių kovėsi savanoriais su mūsų nepriklausomybės priešais (V.Gvildys, K.Ramanauskas, A.Beras, J.Kuklierius) ir tose kovose žuvo.

Taigi turime pripažinti, kad caras Aleksandras II kartu su A.Hilferdingu padarė mūsų tautai tikrai gerą darbą, nors to gal ir nenorėjo…

Jonas Rudokas

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...