2011 Sausio 07

Strasbūro teismas

Strasbūras: “Vietoj kartuvių – metai kalėjime”

Algimantas Šindeikis

Po Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre sprendimo Rolandas Paksas norėtų nuo asilo persėsti ant balto žirgo. Ir vėl joti ten, iš kur buvo gėdingai išgrūstas. Toks yra visų tuščiavidurių politikų užsispyrimas. Visa intelektualinė energija išeikvojama įsiropštimo į valdžios olimpą procesui, o politinis pasitenkinimas pasiekiamas ne priėmus protingus ir veiksmingus politinius sprendimus savo šaliai, o aplenkus politikos oponentus balsų skaičiumi. Toks yra populistų džiaugsmas.

Galima teigti, kad po Strasbūro teismo sprendimo R.Pakso politinė partija (kuri ir taip yra trijų populiariausių šalies politinių jėgų gretose) pakils į rimtą kovą dėl politinės valdžios savivaldos ir Seimo rinkimuose. Vargu ar Strasbūro teismo teisėjai galvojo apie tai, kokias politines pasekmes sukels šis jų sprendimas gležnai Lietuvos demokratijai. Kokį populistinės politikos monstrą prikels politinei kovai. Sprendimas bus naudojamas politiniam revanšui.

Aukščiausio valstybės vadovo apkaltos procesas yra ne tik politinis, bet ir unikalus, nes pasaulyje sunku aptikti šios procedūros visišką įgyvendinimą. Trisdešimt septintasis JAV prezidentas Richardas Nixonas 1974 m. atsistatydino po “Watergate’o” skandalo, siekdamas išvengti impičmento (apkaltos) procedūros. 2004 m. Pietų Korėjos parlamentas nušalino šalies prezidentą, bet apkaltos procedūra po dviejų mėnesių Konstitucinio teismo buvo pripažinta negaliojančia.

Jei R.Paksas blaiviau paskaitytų, ką nusprendė Strasbūro teismas, suprastų, kad teismas jam viso labo politines kartuves pakeitė ilgais metais kalėjime. Tų metų skaičius paliktas Lietuvos politikų ir Konstitucinio Teismo sprendimui. O pačios apkaltos esmės, trijų apkaltos pagrindų, Strasbūro teismas net nenagrinėjo. Apkaltos procedūra buvo įgyvendinta be priekaištų, jei jau neprikibta prie apkaltos bylos Konstituciniame Teisme esmės.

Teismas pritarė Lietuvos Vyriausybės pozicijai, kad Lietuva ar kita valstybė gali imtis ryžtingų priemonių asmeniui iš užimamų pareigų pašalinti, jei jis šiurkščiai pažeidžia konstituciją ar sulaužo priesaiką. Bet Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta ir Lietuvos Seimui privaloma nuostata, kuri vėliau buvo perkelta į Seimo rinkimų įstatymą, kad draudimas dalyvauti politiniuose rinkimuose apkaltos procedūros tvarka iš politinio posto pašalintam asmeniui “nuolatinis” ir “neatšaukiamas”, yra neproporcingas siekiamam tikslui apsaugoti demokratinę tvarką. Teismas atkreipė dėmesį, kad “Lietuvos pozicija šioje srityje yra išimtis visoje Europoje. Absoliučioje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių su respublikine politine sistema, kur apkaltos procedūra gali būti pritaikyta prieš valstybės vadovą, apkalta neturi įtakos apkaltos procedūros tvarka nušalinto asmens rinkimų teisėms. Keliose šalyse yra įvesti laikini apribojimai dalyvauti politiniuose rinkimuose.

Galima buvo prognozuoti, kad bendro Europos ir kitų prie Konvencijos prisijungusių šalių žmogaus teisių standarto privalantis ieškoti Strasbūro teismas bus humaniškesnis ir jo žmogaus teisių apsaugos lygis įgyvendinant pasyviąją rinkimų teisę bus aukštesnis nei Lietuvos Konstitucinio Teismo. Tai, kad nacionalinių konstitucinių teismų sprendimai skiriasi nuo Strasbūro teismo sprendimų, Europoje nėra didelė naujiena. Vokietijos konstitucinio teismo sprendimus Strasbūro teismas keitė ne kartą.

Monako princesės Caroline Von Hanover byloje Strasbūro teismas pripažino, kad Vokietijos konstitucinis teismas nepakankamai saugo žmogaus teisę į privatumą ir suteikia per didelę galimybes bulvarinei spaudai persekioti viešuosius asmenis. Nuo to Vokietijos teisinė sistema nei subyrėjo, nei smarkiai nukentėjo. Tiesiog dar kartą demistifikavo teisę, kaip vienintelį teisingą sprendimą galintį duoti mokslą, ir ragino ieškoti bendro Europos žmogaus teisių apsaugos  vardiklio. Tiek konstitucinėje teisėje, tiek teisėje apskritai gali būti keli teisėti sprendimai toje pačioje byloje, esant toms pačioms aplinkybėms. Teismų instancijos bei hierarchija tam ir sukurta, kad sprendimus būtų galima peržiūrėti, suteikiant jiems daugiau kompetencijos, atskleidžiant gilesnį ir platesnį jos turinį.

Teisėtą ir kartu teisingą teismo sprendimą lemia ne tik Konstitucija, Konvencija ar teisė, kaip visos žmonijos bendro sugyvenimo taisyklių paveldas bendrąja prasme, bet ir teisėjai. Teisėjų asmeninė patirtis, visuomeninio konteksto jutimas, politinės, ideologinės bei pasaulėžiūrinės ir net religinės nuostatos gali lemti teismo sprendimą tuo atveju, kai galimi keli teisėti sprendimai. Taip ir atsitiko nušalinto prezidento R.Pakso byloje. Lietuvos Konstitucinis Teismas priimdamas sprendimą turėjo galvoje tik Lietuvą, jos istorinę patirtį, apgailėtiną politikos ir demokratijos kokybę, Lietuvos demokratijos amžių ir tokių žemos prabos politikų kaip R.Paksas jai keliamą pavojų, būtinybę apsaugoti valstybės institucijas nuo asmenų, kurie šiurkščiai pažeidžia Konstituciją. Todėl sprendimai skirtingi. Taip gali atsitikti ir ateityje.

Strasbūro teismo pirmininkas J.P.Costa, su dar dviem teisėjais pareiškęs atskirąją nuomonę, tvirtina, kad teismas šioje byloje rado tik labai “siaurą” pažeidimą. Teismo dauguma nusprendė, kad pašalinimas iš politikos iki gyvenimo galo yra “perteklinis” ir “nepriimtinas”. Bet teismo pirmininkas J.P.Costa balsavo prieš tokį teismo sprendimą, nes tokiose bylose pripažįsta nacionalinės valstybės parlamento ir jos Konstitucinio teismo teisę nuspręsti, kaip reikia elgtis tokiose politinėse situacijose. Už sprendimą R.Pakso byloje balsavo keturiolika iš septyniolikos EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų. Didelį autoritetą EŽTT turintis J.P.Costa prieštaravo savo kolegoms, pasisakydamas, kad jiems nereikėjo kištis į Lietuvos sprendimą. Tai būtų buvusi sąžiningesnė pozicija Lietuvos atžvilgiu.

Strasbūro teismo teisėjų daugumai pasirodė, kad dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo iš prezidento posto pašalintam R.Paksui draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose iki gyvos galvos yra per griežta bausmė, be to, neatitinka daugumos Europos Tarybos valstybių įstatyminės praktikos. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų esama daug manančiųjų, kad R.Paksas yra išrinktas Lietuvos piliečių ir tik Lietuvos piliečiai gali nulemti jo likimą. Bet ne Konstitucinis Teismas ir Seimas konstitucine apkaltos procedūra. Vadovaujantis tokia “demokratine” logika negalima pamiršti, kad 1933 m. Vokietijoje teisingų ir demokratiškų rinkimų būdu į Bundestagą ir valstybės kanclerio postą pateko Adolfas Hitleris. Tada apkaltos procedūros nebuvo. Tokia tuomet buvo vokiečių valia, kuri po nepilno dešimtmečio pradėjo kraupinti visą pasaulį savo nacistinėmis žmonių naikinimo idėjomis ir žiaurumu net savo tautos atžvilgiu. Tik tada buvo suvokta, kad asmuo, kuris nepaiso žmogaus teisių ir demagogiškai užvaldęs daugumą rinkėjų, nepaisydamas mažumų teisių bei siekdamas absoliučios valdžios, gali nuvesti šalį į pražūtį. Tik po Antrojo pasaulinio karo baisumų žmogaus teisių katalogai pasaulio demokratinių valstybių konstitucijoje įgavo realią apsaugos galimybę.

R.Paksas, iš Lietuvos Strasbūro teisme reikalavęs kone 2,5 mln. litų, negavo nė cento. Tai rodo teismo požiūrį į tokius politinius procesus. Nušalintas apkaltos būdu valstybės vadovas, po numatyto nacionaliniuose įstatymuose, vėl atgauna  teisę balotiruotis į Seimo rinkimus ir tai negali būti susiję su materialiniu atlyginimu už praleistą be rinkimų teisės laiką. Nušalinimas buvo teisėtas.

Ar šis Strasbūro teismo sprendimas leidžia abejoti ir kitais LR KT nutarimais? Ar jis reabilituoja R.Paksą dėl tų veiksmų, kurie buvo jo apkaltos pagrindas: neteisėtai suteikė Lietuvos pilietybę R.Borisovui, atskleidė jam slaptą informaciją, siekdamas finansinės naudos sau ir savo artimiesiems darė spaudimą privatiems asmenims? Neabejotinai, ne. Strasbūro teismas net nenagrinėjo šių R.Pakso ir jo tarptautinių gynėjų argumentų. Priešingai, pabrėžė, kad nesilaikantys šalies įstatymų politikai gali ir turi būti pašalinti iš savo postų.

Taigi turime, be R.Pakso galimo revanšo, dar ir techninę problemą. Strasbūro teismas negali pakeisti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų. Seimą įpareigoja tiek Konstitucinio Teismo doktrina, tiek Strasbūro teismo sprendimas. Teks rasti saliamonišką išeitį, kaip nepažeminti savo šalies Konstitucinio Teismo ir paisyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Kuriuo keliu pasuks Seimas?

Viena galimybė yra pačiam Seimui pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, numatant terminą, kiek laiko apkaltos procedūros tvarka pašalintas asmuo negali dalyvauti politiniuose rinkimuose, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokios normos atitikties Konstitucijai. Bet tuomet Konstituciniam Teismui tektų peržengti save ir keisti savo doktriną. Taip Konstitucinis Teismas iš dalies liktų “be veido”. Tai leistų įvairaus plauko Konstitucinio Teismo oponentams ir populistams kelti klausimą ir dėl kitų KT sprendimų teisingumo. Atsirastų daug politikų, kurie prisidėtų prie šio choro ir noriai naikintų patį Konstitucinį Teismą. Tam pritartų ir Aukščiausiojo Teismo viršumo šalininkai. Juolab kad takoskyra tarp Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo buvo smarkiai paplatinta po KT sprendimo apkaltos procese.

Kalbų apie Konstitucinio Teismo naikinimą pasigirsta ir dabar. Ypač tarp ne kartą per pirštus gavusių Seimo narių. Taip šalis netektų svarbaus instrumento ribojant Lietuvos politikų norus dažnai perlipti Konstituciją ir pasijusti visagaliais politikais, turinčiais teisę priimti bet kokius sprendimus. Vargu ar reikia įrodinėti, koks šis kelias pavojingas.

Kitas kelias yra keisti Konstituciją ir į 74 straipsnį įrašyti trumpą tekstą, sakantį, kad apkaltos proceso tvarka pašalintas asmuo X metų negali būti renkamas į atitinkamus postus. Tai būtų pagrindas Konstituciniam Teismui reinterpretuoti savo apkaltos doktriną. “Su veidu” liktų ir Seimas, ir Konstitucinis Teismas, ir Strasbūro žmogaus teisių teismas. Ir net R.Paksas. Bet tokiam sprendimui reikia 2/3 Seimo narių balsų. O tai šios kadencijos Seimui yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Juolab kad jame yra tiek daug norinčiųjų susidoroti su Konstituciniu Teismu.

O apie būtiną šalies tolesniam demokratijos plėtojimui individualaus skundo į Konstitucinį Teismą teisę piliečiams gali tekti pamiršti ilgam.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...