2015 Rugsėjo 27

Spalio scenos galvosūkiai

veidas.lt

Teatro snobai turėtų suklusti: spalio pradžioje savo naują kūrinį pristato Rolandas Kazlas. Tačiau vadina jį ne spektakliu, o lietuvišku galvosūkiu.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Anonsinis „Atrask mane“ filmukas būtent ir primena galvosūkį potencialiam žiūrovui, bandančiam įspėti, kas jo laukia „Lėlės“ teatre. Nulenkę galvas pripažįstame, kad toks scenos magas kaip Rolandas Kazlas gali sau leisti būti nenuspėjamas. Šįkart jo kūrybiniais atspirties taškais tapo dailininko neoromantiko Kazio Šimonio paveikslai ir prieš šimtą metų airio Seumaso O’Kelly parašyta apysaka „Audėjo kapas“. Pasitelkdamas archetipinę Audėjo figūrą, režisierius klausia, ar lietuviškos lemties kūrėjas dar nepametė savojo siūlo, ar yra kas jį suriša.

„Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko? Ar dar yra kas jungia mirusiuosius, gyvuosius ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, kad tas siūlas vos įžiūrimas, kad ir jo galo tuoj bus nebematyti bendrame margumyne, bet vis dėl to jis yra“, – viliasi režisierius, ir pats išeisiantis į sceną savo naujame spektaklyje.

Iš praeities rūko

Lietuviškos lemties siūlus narplios ir Raimundas Banionis, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre interpretuojantis Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Kelias kartas apimantis pasakojimas prasideda nuo jaunos prieškario Žemaitijos kaimo mokytojų šeimos, kurios gyvenime skaudžią žymę įspaus istorinės pervartos.

Neapeis jos ir mokytojų sūnaus. Vis dėlto galutinai jo gyvenimą sužlugdys konformistinėms pagundoms neatspari mylimoji. Taip jie abu ir liks vieniši merdėti savo palaikėse trobelėse, jausmų ilgesį užpildami akis rūku aptraukiančia skaidriąja.

Tą vaizdingai prozininko aprašytą rūką, tvyrantį virš slėnių ir žmonių gyvenimo, pjesės apdaru mėgino aprengti inscenizacijos autorė Renata Šerelytė. Laikų pervartas spektaklyje ženklins videoprojekcijoms panaudotos archyvinės fotografijos. Spektaklio muziką kūrė savojo reikalo meistras Faustas Latėnas, o vaidins Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Rolandas Normanas, Justina Nemanytė.

Iš praeities rūko spalį išnyra ir lietuviškos estrados mago Vytautas Kernagio asmenybė, kurio atminimui spektaklį „Baltas sodininkas“ skiria Vytautas V.Landsbergis. Pavadinimą jis pasiskolino iš V.Kernagio jautriai įdainuotos Marcelijaus Martinaičio baladės. Žadamas ne biografija paremtas pasakojimas, o labiau keisto laikmečio ir dar keistesnio jame gyvenusio artisto sceninis portretas.  Artisto, nepaklususio dogmoms ir kūrusio savas žaidimo taisykles, kurias vienijo optimizmas, žaismingumas bei ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu.

Neįmanoma scenoje pakartoti V.Kernagio žavesio, todėl ir nebus mėginama to daryti. Maestro vaidmenį kurs du skirtingoms kartoms priklausantys muzikalūs aktoriai – Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis. Pastarasis labiau bravūriškas, revoliucingas, novatoriškas – toks jaunystėje buvo ir V.Kernagis. O V.Petkevičius įkūnija išminties ir ramybės aukštumas pasiekusį artistą. Taigi publikos laukia du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuose skambės tos pačios V.Kernagio dainos.

Bet kuriais laikais bet kurioje šalyje

Muzikinį reginį rengia ir pastaraisiais metais retai tam besiryžtantis Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauniečiai užsimojo pastatyti 1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurtą „Vargšų operą“, ironiškai apdainuojančią tankiai suregztus, tiek aukštuomenę, tiek vargetas susaisčiusios korupcijos tinklus.

Įdomu, kad lygiai po 200 metų šį kūrinį išgarsino dramaturgas Bertoltas Brechtas, jo pagrindu kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu sukūręs populiarų miuziklą „Opera už tris skatikus“. K.Weillo dainos skambės ir kauniečių spektaklyje, kurį režisuoja Andrius Kurienius, o vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė ir kiti Kauno aktoriai.

Ironijos nestokos ir Vilniaus kamerinio teatro premjera „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Ji parašyta 1934-aisiais, tačiau buvo uždrausta cenzūros ir tapo žinoma tik 1960-aisiais, po rašytojo mirties.

„Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus“, – taip pjesės likimą komentavo pats autorius. Tačiau vilniečių spektaklio statytojas Evaldas Jaras įsitikinęs, kad tokiais aiškinimais J.Švarcas temėgino suktis iš nemalonios situacijos: pernelyg jau daug sutapimų jo pjesėje siejo Hanso Christiano Anderseno pasaką su Sovietų Sąjungos realybe.

Pats režisierius atsiriboja nuo konkrečių geografinių koordinačių: „Tai nėra nei Rusija, nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva. Problemos, kurios iškeliamos spektaklyje, neturi sienų ar tautybės, nes visoms be išimties valstybėms būdinga valdininkų baimė netekti darbo vietos ir gerovės, baimė vieni kitiems sakyti tiesą. Ilgainiui tai gimdo veidmainystę“, – tvirtina E.Jaras.

Tačiau gal ir jis, kaip kažkada J.Švarcas, šiek tiek gudrauja? Nes kartais nuklysta tiek nuo pasakos siužeto, tiek nuo dramaturgo pjesės ir pateikia žiūrovams „lietuvišką“ įvykių versiją. Tarsi dėdamas daugtaškį režisierius klausia: kas pasakys, kad karalius nuogas, ir kas tuomet nutiks? O kas, jei iš viso ne karalius čia svarbiausias?..

Spektaklyje vaidins kviestiniai gerai pažįstami aktoriai: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis, Indrė Patkauskaitė.

Akimirkos, virstančios kasdienybe

Kauno kamerinio teatro premjera ketina perkelti žiūrovus į sufantazuotą „Nesamą miestą“. Sakoma, kad ši prieš dešimtmetį aktoriaus Johno Edwardo Cariani parašyta pjesė šiandien JAV aukštųjų mokyklų teatruose statoma dažniau nei Williamo Shakespeare‘o dramos.

„Almost, Maine“ (toks originalus pjesės pavadinimas) – tai mistinis miestas, susidedantis iš kelių šiaurinės Meino valstijos miestelių. Jei toks iš tiesų egzistuotų – būtų nutolęs nuo vandenynų, greitkelių ir kitų miestų, sustingęs tamsiose sniegingose žiemose, tačiau būtinai su žaižaruojančia šiaurės pašvaiste, kabančia virš įsimylėjėlių galvų. Savo magiškojo realizmo burtus autorius skleidžia šiaurietiškoje atmosferoje akimirkoms sustingdydamas laiką, kad žiūrovai pajustų tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras. Kartais, pamažu atsėlinusi, prisijaukina daugeliui metų. Ir dažniausiai sukelia skausmo, apie kurį liudija visos devynios pjesėje rutuliojamos istorijos. Tačiau tai – stebuklingas Nesamas miestas, todėl Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje žiūrovų laukia ir devynios laimingos pabaigos.

O kas būtų, jei šių siužetų veikėjai gyventų realiame nūdienos mieste? Apie tai – nauja „Domino“ teatro komedija „2 smegenų istorija“. Režisierius Sakalas Uždavinys scenai pritaikė garsaus JAV santuokos konsultanto Marko Gungoro per daugybę praktikos metų surinktus pastebėjimus apie vyrų ir moterų santykių ypatumus. Žadama ypatinga Maskvos menininkų sukurta scenografija, šiuolaikinių technologijų galimybėmis naikinanti ribą tarp iliuzijos ir realybės.

„Ši komedija apie tai, kad mes – vyrai ir moterys – be proto skirtingi. Ir tai yra nuostabu, jeigu priimi su humoru, o ne pykčiu. Visa, kuo jūsų partneris veda jus iš proto, tėra nulemta skirtingo mąstymo, o ne suplanuoto sabotažo. Būtent tai ir atskleisime naujoje komedijoje“, – teigia S.Uždavinys, spektakliui pasitelkęs dvi žymias poras: Arūną Valinską ir Liną Rastokaitę bei Ingą Valinskienę ir Algį  Ramanauską. Jos abi ieškos atsakymo, kaip išgyventi santuokoje ir nieko nenudobti.

Vienas galimų receptų – dažniau nueiti į teatrą. Juolab, be aptartų premjerų, vilniečių spalį lauks Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, taip pat Maskvos J.Vachtangovo teatro, atvykstančio su Anželikos Cholinos kurtais spektakliais, gastrolės. Spalio pabaigoje numatyti ir pirmieji Gabrielės Tuminaitės spektaklio pagal Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“ pristatymai, tačiau premjerines fanfaras Vilniaus mažasis teatras linkęs pataupyti lapkritį švenčiamam savo gimtadieniui.

 

Dešimt spalio premjerų

2, 3, 4, 30 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Vargšų opera“. Rež. Andrius Kurienius

3, 17, 25 d. 12 val., 4 d. 12, 14 val. Klaipėdos lėlių teatre – „Coliukė“. Rež. Donatas Savickis

8, 9 d. 19 val., 10 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre, 11 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“, 30 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – „2 smegenų istorija“. Rež. Sakalas Uždavinys

8, 9, 22 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Atrask mane“. Rež. Rolandas Kazlas

8, 9, 26 d. 18.30 val. Vilniaus kameriniame teatre, 21 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Karalius nuogas“. Rež. Evaldas Jaras

9, 10, 11 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Nesamas miestas“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

17, 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre, 22, 23 d. 19 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“, 28, 29 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Baltas sodininkas“. Rež. Vytautas V.Landsbergis

22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Rekonstruoti“. Choreografė Miglė Praniauskaitė

23, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Rūkas virš slėnių“. Rež. Raimundas Banionis

24, 25 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Solė ir močiutės“. Rež. Agnė Dilytė

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. spektaklis spektaklis rašo:

    beprotnamio klientams arba asmenims, einantiems iš proto dėl ekshumacijų, pakasynų ir raudojimo.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...