2012 Kovo 14

Raimundas Milašiūnas

Šiuolaikinės šeimos metamorfozės

veidas.lt

Nesuprantu, kodėl taip reikia tradicinei šeimai priešintis? Ko bijot? Atsakomybės? Prarasti kažkokią mistinę laisvę?

Noriu papasakoti jums porą istorijų. Nemanau, kad jos ką nors ypatingai nustebins, mat kasdien visi tokių nugirsta. Tačiau šiandieninėje karštoje diskusijoje, kas yra ir ko negalima laikyti šeima, tokios istorijos netgi labai reikšmingos. Beveik kasdien į mano kabinetą ateina žmonių, vienaip ar kitaip jas pasakojančių ar nuo jų kenčiančių.
Taigi, pirma istorija… Gyveno kartą vyrukas. Gyveno gerai, nieko netrūko, tačiau kartais labai liūdna jam būdavo, nes vienatvė juk nėra pernelyg didelis džiaugsmas. Pasisuko jam sykį mergina, patiko vienas kitam, tai ir nusprendė gyvenimą kartu pradėti. Susinešė mantą ir merginos bute įsikūrė. Viskas klojosi kuo puikiausiai, niekas bendro gyvenimo idilės negriovė. Kartais pamąstydavo abudu, kad gal šeimą ir įteisinti reiktų, tačiau nei patys tam ypatingą reikšmę teikė, anei draugų pritarimą tokiam žingsniui girdėdavo. Vis tik juokėsi: ir ką gi tas spaudas pase ar parašas ant kažkokių dokumentų keičia?
Nieko jis nekeičia, nusprendė abu, ir toliau sau gyveno. Bet sykį nutiko nelauktas dalykas. Grįžo vyrukas namo ir savo draugės nerado. Maža to, ji dar ir pietų jam nebuvo pagaminusi. O kadangi tą dieną ir darbe jis buvo gerokai nuvargęs, tai greitai pasijuto atstumtas, pamirštas ir niekam nereikalingas. O kai toks pasijuto, tai ir supyko žiauriai, ir nusprendė, kad laikas „bobai jos vietą parodyti“. Vakare ir parodė. Pareiškė, kad jis yra šeimos galva, o galva, žinia, turi ir burną. Tai malonėkit, ponia, tą burną ir maitint!
Bet panelė irgi ne iš kelmo spirta pasitaikė. Nužvelgė savo vaikiną ir pasiūlė šiam, jei nepatinka, geresnių namų pasiieškoti. O tas irgi ambicingas buvo – susirinko mantą, trenkė durimis ir išėjo naujų namų ieškoti. Juk moterų, kaip rodo statistika, gerokai daugiau nei vyrų šioje žemėje vaikštinėja – netruks kitos susirasti! O dar mokslininkai sako, kad vyras apskritai yra nykstanti rūšis, tai ko čia nerimauti? Abu tik atsikvėpė lengviau: „Ačiū Dievui, kad bent nesusituokę buvome.“ Niekas niekam neskolingas, nieko ir dalytis nereikės…
O štai ir antra istorija. Gyveno toks pat vyrukas, taip pat liūdėjo vienišas, tai ir nusprendė antrą pusę susirasti. Kaip tarė, taip ir padarė. Pasisuko ir jam nebloga mergina, susimetė savo daiktelius krūvon ir apsigyveno kartu. Bet kad aiškumo abiem atsirastų, nusprendė abu savo santykius teisiškai įtvirtinti. Ir koks skirtumas, kad draugai kartais iš tokių norų šaipėsi – abu manė, kad parašas ar spaudas vis dėlto kažką keičia. Nuėjo ar nenuėjo į bažnyčią, niekas šiandien nepamena, tačiau valstybėje nauja šeima atsirado. Žodžiu, parašai sudėti buvo.
Gyveno sau ir jie laimingai, tačiau kokia gi pora povandeninių srovių ar nesantaikos išvengia? Neišvengė jos ir mūsų aprašytieji. Kartą vyras irgi piktas namo parėjo, ir jam darbe nenusisekė. O čia jo moteris dar meile laiku nesuspindo… Ir vyrukas pabandė gyvenimo tiesas jai „paaiškinti“. Žodis, kitas, ir kibirkštis įžiebė gana karštą ugnį. Ginčas baigėsi tokiu pačiu pasiūlymu pasiieškoti geresnio gyvenimo. Durų trankymas, ir atrodo, kad keliai išsiskyrė…
Bet ne! Kaip rodo patirtis, ne taip lengva duris užtrenkti, kai spaudai ant dokumentų uždėti ir parašai suraityti. Mat jų taip lengvai neištrinsi, visus kryžiaus kelius teks nueiti, kol iš šeimos „pančių“ išsivaduosi… Tai ir sustoja žmogus, susimąsto prieš duris paskui save užtrenkdamas. Ir ne vien parašai sulaiko. Atsakomybė didesnė, pasirodo, saisto, kai dokumentai parašais sutvirtinti. Ne taip lengva tuomet ir mokslininkų ar statistikos „tiesas“ pasitelkti – na, ir kas, kad vyrai nykti ima ar vienišų moterų daugiau vaikšto?
Pažįstama, ar ne? Pamenu, kaip viena mano pacientė ilgokai tekėti delsė, nes irgi manė, kad spaudas ar parašas nieko nekeičia. Vis dėlto kartą ištekėjusi atėjo ir prisipažino: „Keičia, oi, dar ir kaip keičia…“ Ir, patikėkit, ji žinojo, ką kalba – mat keletą metų su būsimuoju vyru šiaip, kaip dabar įprasta sakyti, susimetę gyveno. O kai vestuves atšventė, pajuto, kad kažkaip naujai su vyru susisaistė, kažkokį naują ryšį, naują atsakomybę už jį atrado.
Todėl ir neturiu nei noro, nei tikslo moralizuoti tradicinės šeimos priešininkams. Patirtis už mane kalba – girdžiu daug panašių istorijų, kurios tik patvirtina, kad šeima yra tik tada, kai ji dokumentuota. O jei ne, tai kada gi, sakykit, šeima reikėtų „susimestus skudurus“ laikyti: ar tada, kai nusprendžiau pirmą naktį su žmogum kartu praleisti, ar kai dantų šepetuką su savim atsinešiau? Kas atsakys man?
Ir kodėl gi, sakykit, taip reikia tradicinei šeimai priešintis? Ko bijot? Atsakomybės? Prarasti kažkokią mistinę laisvę? O gal, jei taip baisu laisvę prarasti, jos net niekada ir neturėjot? Juk laisvė – ne išorinė sąvoka, tai mūsų vidinė būklė. Tik vidinės laisvės stokojantis žmogus ją prie išorinių sąlygų priskiria.
Ir vis dėlto yra viena sąlyga, kuri, mano akimis žiūrint, tradicinės šeimos sąvoką keičia ar labiau nei bet koks spaudas arba parašas ją sutvirtina: tai – kraujo ryšys. Ir tą kraujo ryšį sukuria ne kas kitas, bet vaikas, toje poroje gimęs. Ir joks parašas ar spaudas čia nieko nebepakeis: kūdikio gyslomis tekantis kraujas yra bendras tėvo ir motinos kraujas, sukuriantis amžiną ir jau niekada nebepasikeisiantį ryšį. Ryšį, kurio nebenutrauks joks durų trankymas ir jokie konfliktai. O jei bent vienas iš tokios šeimos ir pabandys nutraukti tą ryšį, jis nepajėgs nutraukti likusiojo šeimos nario ryšio su vaiku. Ir jokia valstybinė institucija nepajėgs pakilti virš tokio ryšio ir nebus pajėgi įrodyti, kad viena vaiką auginanti motina ar su kūdikiu likęs vienišas tėvas nėra šeima. Nes juos sujungė ne žmogus ir ne kažkokia antžmogiška jėga – juos sujungė bendras kraujas…

Įkirta
Yra viena sąlyga, kuri tradicinės šeimos sąvoką keičia ar labiau nei bet koks spaudas arba parašas ją sutvirtina: tai – kraujo ryšys.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Mindaugas Mindaugas rašo:

    Straipsnis sukėlė minčių. Manau, kad senai metas atskirti šeimos ir santuokos sąvokas. Taip galima pasiekti didesnio aiškumo bei lankstumo. Šeima yra “de facto” darinys, dviem žmonėm vedant bendrą socialinį ir ūkinį gyvenimą tuo tarpu santuoka mano manymu yra grynai teisinis dalykas reguliuojantis turtinius santykius. Įsipareigojimai vaikų atžvilgiu neturėtų priklausyti nuo santuokos statuso nes kitaip reikėtų tiesiog uždrausti gimdyti vaikus ne sanuotkoje. Galima eiti toliau ir būtinu santuokos atributu įtvirtinti vedybinę sutartį. Manau žmonėm turi būti perskaitytos jų teisės bei pareigos, ir santuoką galėtų priimti ne kunigas arba metrikacijos darbuotojas bet licenzijuotas teisininkas. Ritualinis elementas gali likti, bet taip manau būtų sąžiningiau prieš žmones – aiškiai atskleidžiant kortas vietoj pasekmių maskavimo ritualais. Šeima susiformuoja savaime, bet santuoka turi būti valingas žmonių aktas grindžiamas tarpusavio apsisprendimu, o ne tradicijomis arba ritualais.
    Sveikintina, jeigu valstybė skatintų santuokos formavimus. Manau santuoka turi daug privalumu gyvenant kartu, lygiai taip pat kaip įmonėms reikalingos sutartys kad efektyviai vykdyti bendrą veiklą. Bet negalima versti arba minkštai manipuliuoti žmonėmis teigiant, kad “taip visi protėviai darė” arba “nesituokiant jūs griaunate kažką švento”.

    Nesutinku su autoriaus bandymu įteigti savo poziciją, juolab turint omeny, kad autorius yra profesionalus psichologas. Pasitelkiami mitologiniai argumentai, bei epitetai turintys labai jau akivaizdžią neigiamą konotaciją (“gyventi susimetus skudurus”). Nemanau, kad žmonės gyvenantys kartu yra socialiai nefunkcionalūs palyginus su susituokusiais. Taip pat nemanau, kad netikintys žmonės yra būtinai amoralūs. Labai jau prašosi antros istorijos tęsinys – žmogus priverstas susitaikyti su padėtim atranda alkoholizmą arba smurtą prieš namiškius. Tokių kurie pasielgtų racionaliai toje situacijoje, ramiai išspręstų problemą ir tai sustiptintų bendro gyvenimo vertybes manau būna nedaug. Beje tos situacijos herojai yra potencialūs psichologų klientai. Galbūt autorius pasąmoningai bando išlaikyti savo klientūrą.

    Gyvenimas modernėja todėl visokie archajiški stereotipai su neigiama potekste arba mitologizavimai kalbant apie kraujo ryšius nieko naujo neduoda. Reikia naujų idėju kurių žiauriai trūksta dabartiniuose debatuose apie šeimą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...