2015 Rugpjūčio 26

Šiferio stogų Lietuva

veidas.lt

BFL

 

Radviliškietė senjorė Emilija prieš 30 metų įsigijo namą su asbestinio šiferio stogu. Gyvenamojo namo ir kieme stovinčio garažo šiferinė stogo danga pasenusi, apsamanojusi, vietomis suskilinėjusi. Dengta prieš 60 metų – šeštajame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje. Tačiau, kaip sako moteris, iš pensijos susitaupyti stogo keitimui jai tikrai nepavyks, todėl stogą keisti ji ketina tik tada, kai finansiškai prisidės vaikai. Pretenduoti į valstybės paramą stogo keitimui ji galimybių praktiškai neturi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Stogas pasenęs, labai jau nekaip atrodo, būtų gerai pasikeisti, bet jeigu gautume iš valstybės kokią nors kompensaciją. Kiek girdėjau, kaimuose stogus keičiant kompensaciją duoda, bet Radviliškis – ne kaimas“, – guodžiasi senjorė, tik prieš keletą metų sužinojusi apie asbestinio šiferio žalą sveikatai.

Palei geležinkelio mazgą nutįsusiame ir kartu su jo plėtra išaugusiame Radviliškyje tokių stogų ant gyvenamųjų namų – nors vežimu vežk. Jei gyvenamojo namo stogas ir pakeistas, tai ankštuose kiemuose įsispraudę pagalbiniai pastatai – garažai, tvarteliai ar sandėliukai beveik visi dar „papuošti“ nykiu pilkšvu šiferiu, sovietinės okupacijos metais pagamintu Naujosios Akmenės cemento gamykloje.

Tačiau tai nereiškia, kad norint išvysti asbestinio šiferio stogų reikia keliauti į provinciją ar regioninius centrus. Pasivaikščioję po prestižiškiausių šalies miestų nuosavų namų rajonus – Žvėryną sostinėje ar Žaliakalnį Kaune, pilkšvų apsamanojusių stogo dangų išvysime bent ant kas penkto namo.

Miškininkystės studijas baigęs Marius iš Radviliškio persikėlė gyventi į ką tik įsigytą sodybą Nirtaičių kaime, maždaug 10 kilometrų į pietus nuo rajono centro. Nors sodyba statyta panašiu metu ir ant pirminio skiedrinio namo stogo šeštajame dešimtmetyje taip pat užklotas šiferis, Marius galės pretenduoti į valstybės paramą stogo dangos keitimui, nes jis įsikūrė kaimo vietovėje.

Ateityje, rekonstruojant gyvenamąją vietą, jis žada dalyvauti šioje programoje. Tačiau pabrėžia, kad neskubės, nes asbestinio šiferio pavojumi netiki. „Manau, kad bent 70 proc. tai yra komercinis triukas, skatinantis keisti stogus ir rinktis naujas medžiagas. Jei ta grėsmę būtų tokia didelė, jei asbesto kiekis apdorojant šiferio lakštus būtų toks pavojingas, tai statybininkų, kurie sovietmečiu su juo dirbo, pjaustydavo šiferio gabalus be respiratorių ar dujokaukių, gyvenimo trukmė būtų labai trumpa. Pokario metais bent 97 proc. pastatų Lietuvoje stogai tapo asbestiniai ir juos uždengė ne viena ir ne dvi brigados. Dirbo šimtai žmonių. Tikrai matytųsi tendencija, o aš negirdėjau tokių atvejų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto keisti senąjį šiferio stogą Marius pasiryžęs, tik dėl estetinių priežasčių. Pasak jo, prieš 50 metų dengtas stogas nesuformuoja jokio įdomaus, tinkamo atspalvio ar formos, jį dengiant buvo padaryta klaidų, raštas dažnai nesutampa, vietomis nukrevezota, ir tai iš karto kliūva akiai. Juolab kad šiandien šiferio  alternatyvų esama tikrai daug.

 

Reali galimybė – tik kaimui

Kiek šiandien Lietuvoje yra likę asbestinio šiferio stogų ir kiek kainuotų juos visus pakeisti, nežino niekas. Kaip sako Aplinkos ministerijos Atliekų projektų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis, tokios inventorizacijos dar nėra padaryta, todėl nėra galimybės įvardyti net apytikslius skaičius. 2008-aisiais Vyriausybei patvirtinus Asbesto šalinimo programą, buvo pradėta kurti inventorizavimo bazė, kelios savivaldybės dalyvavo bandomuosiuose projektuose. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo finansinė krizė ir programa iš esmės buvo nutraukta.

Kadangi asbesto turinti šiferinė stogų danga labiausiai naudota kaimo vietovėse, kurių gyventojai gauna mažas pajamas ir neišgali šios stogo dangos pakeisti, kaimo gyventojams paramą teikia Žemės ūkio ministerija, įgyvendindama Lietuvos kaimo plėtros programą.

Parama suteikiama tik kaimo vietovėse (iki 6 tūkst. gyventojų) esančių gyvenamųjų namų, priklausančių fiziniams asmenims, kurie ten yra deklaravę gyvenamąją vietą, asbestinei stogo dangai pakeisti. Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojama iki 50 proc. visų projekto išlaidų – didžiausia paramos suma negali viršyti 2 tūkst. eurų.

Tačiau likusių pagalbinių ūkinių pastatų, garažų ar sandėliukų, nors ir stovinčių tame pačiame kieme, stogo danga žmonės privalo pasirūpinti patys, nors jų kenksmingumas ir pavojus yra toks pat.

„Tai lemia paprasti dalykai – žemės ūkio ir kaimo paramos finansavimas iš ES mažėja. Šios priemonės tikslas – tvarkyti viešąją infrastruktūrą, o tai, kad mes tvarkome ir privačius namus, yra mūsų puikių derybų su Europos Komisija pasekmė. Vis dėlto, kadangi lėšos mažėja, ūkinių pastatų tvarkyti nenumatome, visų pirma stengiamės gerinti žmonių gyvenamąsias sąlygas. Juk žmogus gyvena ne ūkiniame pastate, o name, nors ūkinis pastatas ir stovi tame pačiame kieme“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyvios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Žaneta Jucaitytė.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tarp 2007 ir 2013 m. pasirašyta daugiau nei 12 tūkst. paramos sutarčių, patvirtinta daugiau nei 21 mln. eurų paramos suma, iš kurios išmokėta apie 16 mln. eurų. Per naująjį ES finansinį laikotarpį 2014–2020 m. asbestinių stogų keitimui dar planuojama skirti 11,6 mln. eurų. Šiemet iš viso gauta 1,5 tūkst. paraiškų, kuriose prašoma 3 mln. eurų paramos.

Galimybę gauti paramą, keičiant asbestinio šiferio stogus, miestų gyventojai turi tik vykdydami daugiabučių renovaciją arba dalyvaudami nuo 2012 m. vykdomoje Aplinkos apsaugos investicijų fondo programoje.

Tačiau norint gauti kompensaciją vien tik stogo pakeisti neužteks, nes fondo programa skirta energijos taupymui. Todėl stogo perdengimas yra tik dalis kompleksinių darbų, į kuriuos taip pat įeina sienų šiltinimas, langų keitimas. Aplinkos apsaugos investicijų fondas kompensuoja 20 proc. išlaidų, o kasmet šiai programai skiriama apie 3 mln. eurų.

Kaip pasakoja A.Naktinis, 2013-aisiais Aplinkos ministerija mėgino gyventojus skatinti atsikratyti asbestinio šiferio, kompensuojant jo šalinimo išlaidas, t.y. padengiant sąvartyno mokestį. Tam buvo skirta apie pusę milijono litų, tačiau panaudota tik mažiau nei penktoji šios sumos dalis. Iš viso į sąvartynus per metus buvo pristatyta 1,4 tūkst. tonų šiferio, tačiau buvo ir tokių savivaldybių, kuriose neatsirado nė vieno norinčiojo tai padaryti už valstybės lėšas.

„Tiesiog nebuvo suinteresuotumo – žmonės laukė, kad valstybė paremtų šią veiklą didesnėmis sumomis. Todėl programa dėl mažo susidomėjimo buvo nutraukta. Galbūt ateityje šiam tikslui ateis didesnių europinių pinigų, tuomet dėmesys taps didesnis. Mano nuomone, žmonės nenori šiferio stogų keisti, nes valstybė kompensuoja per mažą dalį tam išleidžiamų lėšų“, – sako A.Naktinis.

 

Plaučių vėžio sukėlėjas

Asbestas yra gamtinis pluoštinis mineralas, išgaunamas iškastiniu būdu ir susidedantis iš magnio silikatų, geležies, magnio, aliuminio, kalcio ir silicio oksidų.  Randamos bent kelios asbesto atmainos, kurios skiriasi savo gardelių struktūra ir kancerogeniškumo lygiu.

Vis dėlto asbestas prie kancerogeninių medžiagų priskirtas dar 1977 m. Tarptautinio vėžio tyrimo cento išleistoje monografijoje, o Lietuvoje jis uždraustas tik nuo 2005 m.

Tai, kad asbestas didina plaučių vėžio riziką, pastebėta dar 1935 m., kai buvo aprašyti keli plaučių vėžio atvejai tarp asbestoze sirgusių žmonių, o pirmasis epidemiologinis asbesto sąsajos su plaučių vėžiu įrodymas paskelbtas 1955 m. Darbe aprašytas asbesto tekstilės dirbinių gamintojų Didžiojoje Britanijoje mirštamumo nuo plaučių vėžio padidėjimas. Nuo tada paskelbti gausių tyrimų duomenys, rodantys mirštamumo dėl plaučių vėžio rizikos padidėjimą tarp įvairių profesijų darbuotojų, turėjusių kontaktą su asbestu įvairiose pramonės šakose.

Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vadovas prof. Raimundas Sakalauskas teigia, kad asbesto kenksmingumas yra šiek tiek hiperbolizuotas, nors pripažįsta, jog visi sutaria, kad asbestas yra visiškas kancerogenas, kuris, patekęs į plaučius, sukelia vėžį.

Pasak gydytojo, ypač žalinga, kai asbestas naudojamas vidinėse namo struktūrose, tarkime, šildymo konstrukcijose, nes cirkuliuojantys šilumos srautai išnešioja asbesto dulkes. Pavyzdžiui, po Vokietijos susivienijimo ištisi kvartalai Berlyne buvo griaunami tik dėl asbesto naudojimo namų vidinėse konstrukcijose. Tačiau manyti, kad ant daržinės stogo esantis asbestas yra labai pavojingas, anot mediko, yra šiek tiek perdėta.

Tokiai nuomonei pritaria ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė. Pasak jos, asbestinio šiferio sudėtyje asbesto yra apie 15 proc., o žmogaus sveikatai pavojų asbestas kelia tik patekęs į organizmą – daugiausia per kvėpavimo takus su įkvepiamu oru arba per virškinimo traktą su vandeniu ar maistu.

„Didžiausia su asbestu susijusi vėžio rizika yra dėl asbesto poveikio darbo aplinkoje, pirmiausia dėl didelių asbesto skaidulų koncentracijų. Į aplinką iš šiferio stogo asbestas gali patekti tik jį ardant ar dėl natūralių irimo procesų. Žinoma, asbesto koncentracija ore ar nuo stogo nutekančiame vandenyje nebus didelė. Kita vertus, yra pripažinta, kad kancerogenai neturi slenkstinės dozės, t.y. nėra tokios koncentracijos, kuri galėtų būti laikoma nepavojinga. Vėžys vystosi kaip daugelio egzogeninių ir endogeninių poveikių išdava, todėl vienam organizmui, veikiant ir kitiems veiksniams, kritinė dozė gali būti ir labai nedidelė“, – pripažįsta ir G.Smailytė.

Vilniaus universiteto Nacionaliniame vėžio institute prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo įvertinta piktybinių navikų rizika tarp asbesto produktų gamintojų Lietuvoje. Šiuo tyrimu piktybinių navikų rizikos padidėjimo tarp Naujosios Akmenės ir Daugėlių gamyklose dirbusių darbuotojų, palyginti su visų Lietuvos gyventojų sergamumu, nebuvo nustatyta.

Be to, išskiriami du pagrindiniai asbesto tipai – serpentinus (priklauso chrizotilas, arba baltasis asbestas) ir amfibolus. Nors visos asbesto rūšys priskiriamos prie kancerogenų, būtent dėl chrizotilo, kuris buvo naudojamas gamyboje Lietuvoje, tebevyksta diskusijos. Pasak G.Smailytės, kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad vėžio rizika, susijusi su šio asbesto poveikiu, yra šiek tiek mažesnė.

 

Baltamūrė šiferio Lietuva

Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais Naujojoje Akmenėje pradėta statyti cemento gamykla gamybą pradėjo 1952-aisiais, o dar po maždaug dešimtmečio joje pradėjo veikti asbestcemenčio gaminių (vamzdžių ir šiferio) cechas. Būtent jis aprūpino visą šalį iki šiandien gausiai išlikusiu asbestiniu šiferiu.

Asbestcemenčiai produktai buvo gaminami ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. Vienintelis gamyboje naudotas asbestas buvo chrizotilas, kuris buvo gaunamas iš Uralo (Baženovsko ir Orenburgo) Rusijoje ir Džetygarinsko (Kazachija).  Per visą asbestcemenčių produktų gamybos laikotarpį buvo sunaudota beveik 600 tūkst. tonų asbesto, o daugiau nei 95 proc. asbesto gaminių sudaro šiferinė stogų danga.

Kaip pasakoja iš „Akmenės cemento“ išaugusios ir šiandien beasbestines stogų dangas gaminančios įmonės „Eternit Baltic“ technikos direktorius Arvydas Pretkelis, asbestas pasirinktas neatsitiktinai. Atmetus kenksmingumą sveikatai, tai puiki, ilgaamžė, nedegi ir atspariomis savybėmis pasižyminti medžiaga, ypač ją maišant su cemento celiulioze. Tuo metu buvo siūlomas dviejų rūšių šiferis – lietuviškas ir latviškas su didesnėmis arba mažesnėmis bangelėmis ir vienodos „suriko“ spalvos.

„Pakeisti gaminių profilį nėra labai paprasta, ir dabar šis procesas užtrunka, o tuomet, kai viskas iš esmės buvo daroma rankiniu būdu, tai buvo dar sudėtingiau. Vienodą šiferio lakštų spalvą lėmė tai, kad nebuvo ištobulintos dažymo technologijos“, – aiškina A.Pretkelis.

 

Sovietų okupacijos simbolis

Asbestinio šiferio gamybos pabaiga Naujojoje Akmenėje susijusi su tendencijomis Europoje, kur naudoti asbestą uždrausta 1996-aisiais. 1997 m. Naujojoje Akmenėje buvo pagamintas pirmasis beasbestinis, naujos technologijos banguotas lakštas, o paskutiniai asbestinio šiferio lakštai į prekybą paleisti 2000-aisiais.

Architekto Algimanto Kančo nuomone, sovietmečiu pastatyta baltamūrė Lietuva – silikatinių plytų namai su šiferio stogais – yra tikras sovietinės okupacijos simbolis, ne itin daug pakitęs ir per 25 nepriklausomybės metus.

„Vienas dalykas, žmonės yra apduję, antra, keitimas kainuoja pinigus – žmonės mano, kad gal geriau nieko nedaryti. Kiek yra tų silikatinių namų su šiferio stogais, už kuriuos baisiau nebent XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios namai, kuriuos pereinamaisiais metais statėsi žmonės, staiga praturtėję, veždami kokius nors pjūklus į Jugoslaviją. Kalbu apie išsigimusius, neproporcingus, dažnai nebaigtus bent trijų aukštų namus keistomis formomis, įvairiais frontonais. Pagal tipinį, pakartotinį projektą statyti sovietiniai mūrinukai bent jau iš principo yra proporcingi, tačiau jų medžiagos baisios. Jeigu žmonės juos apsišiltintų, pasikeistų stogus, tai jie visai kitaip atrodytų“, – piktinasi architektas.

Pasak architekto Gintaro Balčyčio, tai, kad šiferio stogų iki šiol gausu ne tik kaimo vietovėse, bet ir didžiuosiuose miestuose, lemia žmonių abejingumas – 50 metų gyvenantys tokioje aplinkoje žmonės jau nepastebi estetinio vaizdo ir nebejaučia poreikio jo keisti. Tačiau  problema – ne tik išvaizda, bet ir bendra tų stogų būklė, nes jie gerokai nusidėvėję ir dar neekonomiški.

Kaip pabrėžė „Veido“ kalbinti architektai, šiferio stogą Lietuvoje šiuo metu ypač populiaru keisti į pigią, čerpes imituojančią margaspalvę skardą. Taip namų stogų peizažą netikėtai paįvairina žalios, geltonos, net mėlynos spalvos. Tokios tendencijos pastebimos ir Baltarusijoje ar Rusijoje, tačiau ne Vakarų šalyse.

„Tai tikrai nėra pats tinkamiausias estetinis kelias. Jei važiuosime per Vokietiją, Prancūziją ar bet kokią kitą Vakarų šalį, matysime, kad ten namai kaimo vietovėse vienodos spalvos, todėl harmonijos yra daugiau. Gal ji paprasta, neišsiskirianti, bet tai sukuria kultūringos visuomenės įspūdį. O mes nuo seno esame patys kūrėjai, statybininkai ir mums atrodo, kad jei turėsi pilką spalvą, tai bus blogai: jei jau keisti, tai būtina išsiskirti. Mano požiūriu, tai nėra gero skonio ženklas“, – kritikuoja lietuvišką chaosą G.Balčytis.

Urbanistinės disharmonijos apstu ir kitose srityse. Įprastas provincijos, o ir didžiųjų miestų priemiesčių vaizdas – ir šalia gyvenamųjų namų chaotiškai suręsti pagalbiniai pastatai: sandėliukai, įvairios pašiūrės, malkinės, garažai, tvarteliai ar net lauko tualetai, dažniausiai pastatyti be jokio projekto, neregistruoti. Pagal įstatymus iki 50 kv. metrų ploto pastatų registruoti nereikia. Būtent tokioje aplinkoje vis dar karaliauja asbestinio šiferio stogų danga, kurios nepakeis jokios valstybės programos.

A.Kančo įsitikinimu, žmonės nesupranta, kad kurdami tokią aplinką ne tik suteršia savo sklypą, bet ir sugadina bendrą vaizdą visiems: „Važiuojame ir matome tą urbanistinę marmalynę. Kiekvienam dabar atrodo, kad jis gali viską pasidaryti pats, todėl pasidarėme savadarbė šalis, nes žmonės neadekvačiai vertina savo gebėjimus. Jeigu nereikia leidimo, tai atrodo, kad gali daryti bet kaip, net nepasiklausęs specialisto. Pavyzdžiui, kai leidiesi Vilniaus ar Kauno oro uostuose, apima šiurpas – kažkokia stogų makalynė. Ką jau kalbėti apie medžiagas – dažnai atrodo, kad jos iš šiukšlyno sutemptos ir apkaltos. Statoma net neturint brėžinių, statybų metu nusprendžiant, kaip pastatas atrodys. Taip namas išeina vienoks, ūkinis pastatas kitoks – visiškas chaosas.“

Pasak architekto, ne veltui Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui išleistoje knygoje „Neregėta Lietuva“, kurioje pateikiama šimtas įspūdingiausių šalies aerofotografijų, beveik nerasime Lietuvos miestelių – dėl šiferio stogų palikimo iš viršaus jų beveik neįmanoma patraukliai įamžinti.

Tvarkos tradicija nugenėta

Ar gali šioje srityje ką nors padaryti valstybė, mėgindama planingiau pakeisti paprastų žmonių kasdienį gyvenimą ir jo aplinką?

Pavyzdžiui, Prūsijoje buvo įprasta, kad valstybė griežtai reglamentuoja tai, kaip turi atrodyti namai ar jų aplinka. Vokiškoji miestų tradicija ir tvarka orientuota į tai, kad kasdienis kiekvieno žmogaus būstas kokiu nors būdu nepakenktų kitiems žmonės ar valstybei – nekiltų gaisrų, epidemijų, būtų tvarkingas planavimas. Todėl šiuo požiūriu Lietuvoje išsiskyrė buvusi Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas ir Suvalkija. Čia galiojo įsakymas pirtis statyti toliau nuo namų, siekiant sumažinti gaisro pavojų, statyti tualeto būdeles. Iki šiol senieji klaipėdiečiai mėgsta pabrėžti, kad jų mieste nerasite nė vieno medinio namo, – vokiečių laikais buvo draudžiama juos statyti.

Ir šiandien Vokietijoje, pasak G.Balčyčio, galioja daug apribojimų: miesteliuose aprašyta tvarka, kokios spalvos turi būti stogas, architektūra reguliuojama mažiau, bet spalvinė gama yra primetama. Tai sukuria vienodą ir kultūringą estetinį vaizdą.

„Tarpukariu buvo nemažai planingesnių mėginimų pakeisti paprastų žmonių gyvenimą, nors finansiniai valstybės pajėgumai ir nebuvo dideli. Tai buvo ir savotiška naujai susikūrusios valstybės ideologija – kurti naująją Lietuvą, kuri turėtų atrodyti visiškai kitaip nei Rusijos imperijos laikais. Buvo imamasi propagandinių priemonių. Pavyzdžiui, jei kalbama apie kaimą – kad namai net simboliškai atrodytų visiškai kitaip: šviesesni langai, kitoks planavimas, sodas, numatyta vieta virtuvei, visas pastatas išnaudojamas naudingai. Tai naujosios Lietuvos kūrimo ideologija, ateinanti su naujakuriais po žemės reformos“, – pasakoja istorikas Norbertas Černiauskas.

Pasak jo, apie tai kaip apie masinį reiškinį kalbėti sunku, tačiau tai rodė aiškią valstybės tendenciją. Nors didžioji dalis naujakurių po žemės reformos namus persikėlė iš gatvinių kaimų, bent keliasdešimt tūkstančių šeimų pasistatė naujus, modernesnius būstus. Tarpukario spaudoje nesudėtinga atrasti žemės ūkiui skirtų leidinių, kuriuose parengtos specialios publikacijos, fotografijos iš pavyzdinių naujakurių sodybų.

Kaip bendrą šalies modernizavimo krypties pavyzdį N.Černiauskas pateikia premjero Juozo Tūbelio gyvenamąjį namą Kaune, kurį net dabar galima rodyti kaip puikų modernizmo pavyzdį, nors paprastai teigiama, kad J.Tūbelis buvo labai taupus, konservatyvus politikas, kitus kritikuojantis dėl išlaidavimo kostiumams ar skrybėlėms. „Tai irgi rodo, kad net konservatyvus sluoksnis suprato, jog permainos yra reikšmingos ir naujoji Lietuva turi būti moderni. Vyravo idėja, kad lietuvis dabar išlenda iš tamsumų, iš baudžiavos, iš nepriteklių į šviesą, todėl reikia atitinkamai ir gyventi toje šviesoje“, – aiškina istorikas.

A.Kančas sako, kad šiandien estetikos lygis, palyginti su tarpukario Lietuva, yra smukęs. Tuomet net kiekvienas naujas tvartas buvo proporcingas, nubraižytas dažnai architekto ar bent jau žmogaus, turinčio techniko kvalifikaciją. Architekto manymu, pagrindinis skirtumas yra tas, kad tarpukariu buvo suformuota pagarba meistrystei: nesvarbu, ar architektas, ar plytelių klojėjas, ar turėklų montuotojas – visi dirbo savo darbą ir buvo profesionalai. Tačiau sovietinės okupacijos metais viskas buvo sumalta ir apversta aukštyn kojom: žmonės pradėjo patys lipdyti, statyti ir rekonstruoti, neliko pagarbos profesionalams, nes beveik neliko ir pačių profesionalų.

„Tai kažkoks gaivališkas lietuvių prasiveržimas: kažko neleidžia, tai padarysime viską patys. Žmonių mentalitetas stipriai pakitęs. Dabar po truputi keičiamasi, bet labai lėtai. Pavyzdžiui, kaime žmonės labai prižiūri augalus, juos karpo, tvarko, vieniems geriau pavyksta, kitiems mažiau, bet aplinka sutvarkyta, o 90 proc. namų yra baisūs. Jei bent truputį tos energijos nuo augalų pereitų prie namo, viskas pasikeistų. Bet turbūt esame žemdirbiai, ir rankos labiausiai nukreiptos į žemę“, – svarsto architektas.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva buvo sistemingai griaunama, nors kai kurie tuo metu kaime pastatyti pastatai savo funkciją atliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Pasak N.Černiausko, naujosios Lietuvos idėja buvo įvilkta į klasių kovos ir revoliucijos paradigmą ir tai, kas buvo sukurta, buvo vertinama kaip regresas, sukėlęs 1940 m. „revoliuciją“. Sisteminga miestų plėtra, kaimų suvarymas į „kolchozus“, melioracija ir vienkiemių naikinimas naujosios Lietuvos kraštovaizdį sunaikino labai greitai ir iš jo liko tik idėja ar prisiminimas.

Iš sovietinės okupacijos metų išplaukiantį urbanistinį kaimo chaosą, istoriko manymu, visų pirma lemia tuometė 60 arų sistema ir žemės trūkumas, dėl kurio žmonės bent ten jautėsi šeimininkais ir lipdė tai, ką reikėjo. Iš tos mažos žemės didelė dalis Lietuvos tuo metu sugebėjo verstis – auginti triušius, nutrijas, ridikėlius.

„Šis sandėliukų lipdymas yra sovietų palikimas. Tuo metu estetikos mažai kas žiūrėjo, viskas buvo daroma be jokių planų, kad tik efektyviau išnaudotų ir viską išspaustų iš turimos mažos valdos“, – atsidūsta N.Černiauskas.

Visa tai dabar tapo radviliškietės senjorės Emilijos ir jos likimo draugų galvos skausmu: kaip atsikratyti pilko ir dar sveikatai pavojingo sovietinio asbestinio šiferio?

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...