2014 Kovo 31

Šiemet sukanka 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios

veidas.lt


Šiemet minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis verčia suklusti: Vakaruose didžiausiu diskusijos objektu tampa dėl suprantamų priežasčių menkas Vokietijos dėmesys minėjimo renginiams, o Rytuose nerimą kelia vis didesnis Rusijos atsigręžimas į imperinę praeitį.

Vokietija, Austrija ir Italija šnekučiuojasi vidury baro, o pro šalį praeinanti Serbija atsitrenkia į Austriją ir apipila ją alumi. Austrija, garsiai palaikant Vokietijai ir nedrąsiai situaciją raminti bandant Didžiajai Britanijai, pareikalauja nupirkti naują kostiumą, nes esą padaryta neatitaisoma žala ne tik švarkui, bet ir kelnėms.
Serbai, nors ir sutiko mokėti už kostiumo išvalymą, visiškai naujo kostiumo pirkti nesirengia. Į besimezgantį konfliktą iš padilbų ima žvilgčioti ir kiti pasilinksminimo vietos lankytojai, tokie kaip Rusija bei Prancūzija. Galiausiai žodinis kivirčas virsta muštynėmis: Vokietija atsiraitoja rankoves ir grūmodama Prancūzijai užvožia ją užstojusiai Belgijai, o Austrija, nors ir nesėkmingai, – Rusijai. Kyla masinis daužymasis, į kurį įsitraukia ir kiti „baro lankytojai“. Kovos metu dalis jų skraido pro langą. Ypač nesiseka Rusijai, kuri po vieno iš skrydžių grįžta radikaliai pakitusia asmenybe – tarsi po revoliucijos.
Galiausiai Didžioji Britanija ir Prancūzija paguldo Vokietiją, o paskutinį smūgį jau gulinčiam priešui suduoda lyg iš niekur atsiradusios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Muštynių laimėtojai vieningai sutaria, kad vokiečiai pirmi pradėjo konfliktą, todėl iškrausto jų kišenes ir visą barą vaišina alumi. Tačiau atmosfera – nesmagi: išdaužyti langai, sulaužyti stalai, o baisi netvarka nežinia kada bus iškuopta.
Tai šaržuotas „The Economist“ pasiūlytas būdas atpasakoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Šią istoriją „Veidas“ prisiminė neatsitiktinai: šiemet visame pasaulyje minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis, o tai proga ne tik vartyti istorijos vadovėlius bei prisiminti garsiuosius apkasų mūšius, bet ir dar sykį įvertinti, kokias karo pamokas šiandien akcentuoja jos dalyvės, ypač – Vokietija ir Rusija.

Minės skirtingai
1914 m. prasidėjusiame konflikte Antantė, kurios pagrindinę jėgą sudarė Prancūzija, Britanijos imperija, Rusija ir nuo 1917 m. – JAV, įveikė karą pradėjusią Vokietiją, Austriją-Vengriją bei Bulgariją. Suirutė, į kurią įsitraukė visos didžiausios Europos tautos, prasidėjo po to, kai bosnis studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtoją Franzą Ferdinandą. Tuo metu konfliktas suvoktas kaip garbinga kova už tėvynę bei teisybę, tačiau galiausiai tai virto stagnuojančia kova abiem pusėms įsitvirtinus apkasuose, kuriuos kartais skirdavo vos keliolika metrų.
„Karas vertinamas kaip beprasmis, nes jo metu žuvo labai daug žmonių, nors realių priežasčių jam kilti kaip ir nebuvo, išskyrus tam tikrus politinius išskaičiavimus, įvairių šalių ambicijas“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas.
Šiandien Pirmasis pasaulinis karas prisimenamas skirtingai: Prancūzija ir Didžioji Britanija karo pradžios minėjimo renginiams, televizijos laidoms ir interaktyvioms ekskursijos ketina skirti apie 60 mln. eurų, o Vokietija atseikės vos kelis milijonus.
Požiūrių skirtumas buvo matomas ir anksčiau: vokiečiai paskutiniam mirusiam karo dalyviui, 107 metų sulaukusiam Erichui Kaestneriui 2008 m. neskyrė jokio dėmesio ir net nepatvirtino paties „paskutinio kareivio“ fakto, o štai 110 metų sulaukęs prancūzas Lazere’as Ponticelli buvo palaidotas per iškilmingą ceremoniją, dalyvaujant tuomečiam šalies prezidentui Nicolas Sarkozy.
Tam lyg ir yra akivaizdi priežastis: Vokietija pralaimėjo, prarado 13 proc. teritorijos ir visas kolonijas bei 2,5 mln. žmonių, taip pat buvo priversta mokėti prie diktatūrinio režimo galiausiai pastūmėjusias milžiniškas finansines reparacijas.
Tad, pasak T.Janeliūno, kitokio nei pasyvaus minėjimo iš Vokietijos tikėtis ir neverta: „Prancūzams ir anglams šis karas asocijuojasi ne tik su nuostoliais, bet ir su patriotizmu, jie daug dėmesio skiria muziejų atnaujinimui, rūpinasi karių atminimu. Vokiečiams tai eskaluoti būtų tam tikra prasme netgi pavojinga, nes karas buvo pralaimėtas, tad būtų sudarytos sąlygos skatinti revanšistines idėjas.“
Politologo nuomonę patvirtina ir patys vokiečiai. Karių kapus prižiūrintis 51 metų Stefanas Scheybalas „Reuters“ teigė: „Daugelis mano tautiečių nenori turėti nieko bendro su militaristine valstybės praeitimi. Dėl sudėtingos praeities patriotizmas mums nebuvo diegiamas, todėl ir šiuos kapus dažniausiai aplanko anglai.“
Stebėtis neverta: Didįjį karą vokiečių sąmonėje užgožė nacistų nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą ir grėsmė, kurią vokiečių tauta viso XX amžiaus pirmoje pusėje kėlė taikai Europoje.

Vokiečiai paskatino Rusijos revoliuciją
Bene įdomiausi pokyčiai karo metais vyko Rusijoje, kuri ne tik atsidūrė tarp karo laimėtojų, bet ir, kaip pabrėžia ir “baro muštynes” aprašantis autorius, radikaliai pasikeitė iš vidaus: caro valdžią pakeitė bolševikai. Tam didelę įtaką turėjo Rusijos vidiniu silpnėjimu suinteresuota Vokietija.
Neretai pamirštamą istorijos pusę primena ir istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas: „Lenino idėja karo metais buvo paprasta – „imperialistinį karą paversti pilietiniu karu, karu prieš savo vyriausybę, prieš kapitalistus ir dvarininkus“. Už tokią revoliucinę veiklą jis gaudavo didžiulius pinigus iš kaizerinės Vokietijos. Vien per ketverius karo metus iki 1917 m. pabaigos Vokietijos užsienio reikalų žinyba bolševikams ir kitoms Rusijos revoliucinėms jėgoms remti išleido, šių dienų pinigais skaičiuojant, mažiausiai 75 mln. eurų (26 mln. tuometinių markių). Nenustebčiau, jei išaiškėtų, kad ir bolševikinės krypties lietuviškas laikraštis „Tiesa“, 1917 m. pradėtas leisti Petrograde, buvo finansuojamas vokiečių pinigais. Net ir užgrobę valdžią bolševikai toliau buvo Vokietijos kaizerio remiami. Už tai Leninas, žinoma, turėjo atsilyginti – tą rodo 1918 m. sudaryta separatinė taika su Vokietija.“
Įdomu tai, kad pagal Brest-Litovsko taikos sutartį bolševikinė Rusijos vadovybė erdvėje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų atsisakė teritorijų, kurios savo plotu prilygo Argentinos dydžio valstybei. Į tarptautinės teisės požiūriu atsisakytas Rusijos nerusiškas teritorijas pakliuvo ne tik lietuvių, latvių ir estų gyvenamos žemės, bet net ir Ukraina su Krymu. Tad ir vokiečių vaidmuo, ir teritoriniai atsisakymai stūmė Didįjį karą į istoriografijos paraštes. „Žinoma, sovietiniai istorijos vadovėliai tokiu tonu nerašė. Jie šlovino bolševikus ir jų sėkmingai įvykdytą 1917 m. Spalio revoliuciją“, – teigia A.Vyšniauskas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...