2010 Rugsėjo 03

Santykiai

Seneliai skirtingai myli anūkus. O gal ir anūkai – senelius?

veidas.lt

"Veido" archyvas

Tėvams norisi, kad vaikas puikiai sutartų su visais keturiais seneliais. Tačiau vienoda meilė būna tik teorijose: praktikoje vienas iš senelių arba vienas iš anūkų vis tiek bus mylimas labiau nei kiti.

Mums rašo

“Dukters vaikai – tai anūkai, kuriuos seneliai myli ir lepina. O štai sūnaus vaikai jiems svetimi. Juk dukters su marčia nepalyginsi. Svetima marti, nemieli ir jos vaikai: juk tai ta moteris, kuri atėmė iš mamos sūnų. Daug yra taip mąstančių, o vaikai viską mato ir mokosi. Penkiametis sako: aš nevažiuosiu pas močiutę, kuri užaugino mano tėtį, važiuosiu pas kitą, nes ten man geriau. Tokie šeimų karai yra baisu…” – tai eilutės iš šiaulietės Ritos laiško.

Kodėl mamos mamą mylime labiau nei tėčio tėtį?

Pagal idealios šeimos modelį, už vaikų ir dviejų jų tėvų visada stovi keturi seneliai: mamos mama ir tėtis bei tėčio tėtis ir mama. Tačiau meilė kiekvienam iš jų skirtinga. O jei bandysite gintis, kad jūs visus savuosius senelius mylite vienodai, vadinasi, tiesiog prieštarausite statistikai.

Pagalvokite apie savo senelius, nesvarbu, ar jie visi dar gyvi, ir pabandykite juos išrikiuoti į eilę pagal tai, kuriam jaučiate didžiausią prielankumą. Tyrimų duomenimis, daugelio žmonių sudėliota eilutė yra tokia pati: pirmoje vietoje aiškiai karaliauja močiutė iš motinos pusės. Už jos eina mamos tėtis, vėliau močiutė iš tėčio pusės, o paskutinis eilėje pasilieka senelis – tėčio tėtis.

Tai, kad senelis iš motinos pusės daugeliui anūkų artimesnis už močiutę iš tėčio pusės, paaiškinama tik mamos motinos karaliavimu šioje eilutėje. Kadangi vaikai būtent su šia močiute statistiškai praleidžia daugiausiai laiko ir tampa su ja artimesni nei su kitais seneliais, tai analogiškai daugiau laiko praleidžiama ir su šios mylimiausios močiutės vyru – seneliu iš motinos pusės. Praleidus su juo daugiau laiko, jis geriau pažįstamas ir todėl tampa artimesnis nei kiti du seneliai.

Nulemta tradicijų

Tokią senelių hierarchiją paaiškina šeimos tradicijos. Moteris, tiek laukdamasi kūdikio, tiek jį pagimdžiusi, paprastai kur kas dažniau konsultuojasi ir kur kas daugiau laiko praleidžia su savo mama nei su anyta. Taigi senelės ir anūko ryšys mezgasi jau nuo pirmųjų dienų, kai močiutė rodo savo dukrai, kaip vaikutį maudyti, pataria, kuo maitinti, ar pasilieka jį prižiūrėti, kol mama turi savų reikalų. Išimčių pasitaiko, tačiau vaiko tėčio mama, anyta, paprastai mažiau įtraukiama į ankstyvą rūpinimąsi kūdikiu. Ji dažniau lanko vaiką kaip viešnia, o ne kaip pagalbininkė, todėl taip išlaikomas šiek tiek didesnis atstumas. Ir tam neturi įtakos net tai, kad statistiškai seneliai iš tėčio pusės gyvena arčiau nei seneliai iš motinos pusės. Geografija neturi įtakos meilei.

Šis dėsnis galioja ir pritaikytas atvirkščiai: močiutės iš motinos pusės šiek tiek labiau myli savo anūkus nei kiti trys seneliai. Nors tai patvirtinančios lietuviškos statistikos kol kas nėra, tačiau apie tą patį kalba tiek tyrimų JAV ir Kanadoje, tiek Vokietijoje ir Graikijoje rezultatai. Vadinasi, kultūriniai skirtumai turi mažai įtakos.

Pasąmonės žaidimai

Nevienodą senelių ir anūkų meilę pagrindžia ir ryšys tarp motinystės užtikrintumo bei tėvystės abejonių. Motina visada gali būti tikra dėl savo motinystės, o štai tėvas visiškai užtikrintas būti negali. Todėl senelė iš motinos pusės gali visiškai neabejoti, kad ją ir anūką iš tiesų sieja kraujo ryšys ir jokia neištikimybės istorija čia neįpainiota. Dukters vaikai senelei – aiškus garantas dėl naujai kartai perduotų giminės genų.

Tuo metu seneliui iš tėčio pusės yra net dvi priežastys abejoti, kad juodu su anūku yra tikri giminės. Pirma, jam galėjo būti neištikima jo žmona. Antra, jo sūnų galėjo apgaudinėti jo moteris. Žinoma, tokios abejonės dažniausiai glūdi tik labai giliai pasąmonėje ir paties žmogaus gali būti nesuvoktos. Tačiau net ir tai netrukdo joms paveikti santykius su anūkais.

Močiutei iš tėčio pusės ir seneliui iš motinos pusės tenka po vieną iš šių galimų dviejų abejonių. Būtent todėl senelių eilėje jie ir stovi pačiame viduryje tarp dviejų kraštutinumų: neabejojančios mamos motinos ir abejojančio tėčio tėvo.

Pirmagimio privilegija

Linai jau dvidešimt, tačiau ji vis dar senelės lepūnėlė. Kaskart ją aplankiusi mergina apgaubiama dėmesiu. Tik Linai išpasakojus visas naujienas atkreipiamas dėmesys ir į kartu atvykusį dešimtmetį jos broliuką Tomą, nes Lina senelei vis dar svarbiausia.

Kodėl suaugusi anūkė lepinama labiau nei vaikas? Tai pirmojo anūko privilegija: nesvarbu, kiek anūkų turėtų seneliai, tik pirmagimis visada išliks suteikusiu jiems senelių statusą.

Kai Lina gimė, jos senelė įgijo naują vaidmenį: buvusi žmona, motina ir anyta dabar tapo ir senele. Pirmą kartą! O juk pirmoji patirtis visada teikia daugiausiai džiaugsmo ir jaudulio. Tai buvo pirmas kartas, kai senelė mokėsi būti senele, mokėsi lepinti ir auklėti – šiek tiek kitaip, nei auklėjo savo vaikus. Būtent todėl pirmieji anūkai daugeliu atveju seneliams tampa yra mylimiausi.

Pas kieno tėvus švęsime Kalėdas?

Vyras ir žmona turi savo tėvus. Abu nori juos lankyti ir su jais švęsti šventes. Gerai, kai abiejų tėvai gyvena netoliese: tą pačią dieną galima abi šeimynas aplankyti. Tačiau ką daryti, jei vyro giminė Vilniuje, o žmonos – Skuode? Ne viena šeima ir susipyksta besiginčydama, į kurią pusę važiuoti, o kitos tiesiog nuolat važiuoja ten pat. Tačiau net jei jums toks sprendimas priimtinas, labiausiai nuo jo kenčia jūsų vaikai. Nesvarbu, ką jūs galvotumėte apie savo antrosios pusės tėvus, vaikams būtina sudaryti galimybę praleisti laiko su visais seneliais. Nieko tokio, jei vaikas jaus šiek tiek didesnį prielankumą tik vienam iš senelių. Kur kas svarbiau, kad jis bent žinotų, jog iš viso turi juos keturis.

Todėl kai kitą kartą ginčysitės su vyru, pas kurio tėvus švęsite Kalėdas, pagalvokite ne apie savo, o apie vaikų interesus. Ar jiems sudaromos vienodos galimybės matytis su mamos ir tėčio giminėmis? Gali padėti tvarkaraštis: Kalėdos vienuose namuose, Naujieji – kituose, Velykos – pas mamą, Motinos diena – pas anytą.

Per jūras ir marias

Laikais, kai jei ne kiekvienoje, tai bent kas antroje giminėje atrastume išvykusiųjų laimės ieškoti į užsienį, atstumas tarp anūkų ir senelių gali tapti ir kur kas didesnis nei tarp Vilniaus ir Skuodo. Kaip išlaikyti ryšį su anūkais, jei jie gimė kažkur Londone, o lietuviškai kalba tik kaip užsienio kalba?

Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaiko ir tėvų santykiams visai nesvarbu, kiek laiko jie praleidžia drauge: motiniškas ir tėviškas ryšys yra besąlygiškas. Lygiai tas pats galioja ir santykiams su seneliais. Ryšys susiformuoja, net jei fiziniai kontaktai su seneliais palyginti labai trumpi. Maža to, vaikų prisiminimai apie senelius išsaugomi visą gyvenimą, net jei jie niekada ir nebuvo susitikę. Štai, pavyzdžiui, galite jaustis ypatingai artima savo tėčio mamai, nors net nespėjote jos pamatyti prieš jai mirštant. Nuotraukos, tėvų perpasakotos istorijos ir išlikę senelės daiktai leidžia justi artimą ryšį. Tokiu atveju tai, kad anūkai gyvena už daugelio kilometrų, tampa smulkmena.

Ačiū šiuolaikinėms technologijoms: jos leidžia matyti anūkus, augančius net už tūkstančių kilometrų. Puikus sprendimas dviem kartoms palaikyti ryšį – vaizdo skambučiai padedant interneto kamerai. Jie suteikia kur kas daugiau bendravimo galimybių nei paprastas telefonas ar laiškai: kompiuterio ekrane galite matyti emocijas ir į jas reaguoti, stebėti, kaip keičiasi anūkai, ir leisti jiems stebėti jus. Ir nors toks bendravimas niekada neatstos galimybės anūkus apkabinti, ekrano pikseliuose kilometrai bent jau atrodys trumpesni.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. asd asd rašo:

    net neskaiciau straipsni iki galo,nes mano atveju yra priesingai! tecio mama mus padejo auginti, o taip pat siltai atsimenu ir tecio mamos sese…mano teta! mamos mama-salta ir jai nieko nejauciu!o atsiminimuose tik vaizdas,kai atvaziuoji ir mama liepia ja pabuciuot!tai nevisada buna taip,kaip cia raso… seneliu meiles nebuvo nei is vieno..

  2. in in rašo:

    As su savo anyta stengiausi graziai sutarti, bet pastoviai ji sake jog as tokia anokia, tokios znonos savo sunui nelinkejo, kai gime sunus ji lanke ji, rode demesi, bet kai gime jos dukters mergyte, ji spjove i mus. Galedavo kelis menesius ks antra diena sakyti jog ateis, bet nesulaugdavome jos, ji sakydavo jog labai uzsiemusi, taciau vistiek suzinodavome jog ji pas dukters vaika budavo. Del to pykcio nejauteme, supratome jos padeti, taciau paskuj pamateme jog jai nusispjauti ant musu vaiko. Jis nuolat blogas, neioatingas. Kai girdavomes jo paxanga, ji sakydavo visi vaikai taip daro, nieko ipatingo, kada anukes nosies krapstymas jai atrode ipatingai :D nuolat sako jog jei nereikia dar anuku is musu puses… Anukes bet kokias uzgaidas tenkina, o musiskiui tik zada… As nesutinku su siuo straipsniu, nors mano sotuacija yra tokia. Zinau seima kurioje visos moterys kaip vienas kumstis. Mama marcios, marti ir anyta, net neziueint i tai kad abi seimos daugiavaikes. Myli anukus vienodai, neiskiria juos. Manau beda tame jog mano anyta tiesiog nemoka myleti :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...