2010 Rugsėjo 23

1920 m.

Seinų katastrofa

veidas.lt

"Veido" archyvas

Mūsų baterija fronte ties Seinais

Prieš 90 metų, 1920 m. rugsėjo 22-ąją, mūsų kariuomenė Seinų krašte kovodama su lenkais patyrė labai skaudų pralaimėjimą, kurio pasekmes tebejaučiame iki šiol.

Iš principo sunkios nepriklausomybės kovos 1918–1920 m. mums baigėsi sėkmingai – gerokai galingesniems priešams teko atsisakyti savo planų užgrobti Lietuvą. Apie sėkmingas mūsų karių kautynes ties Radviliškiu, Zarasų krašte, prie Širvintų ir Giedraičių žino daugelis. Tačiau tame kare pasitaikė visko – toli gražu ne visada karo dievas mums šypsojosi, tik apie tai paprastai mažiau kalbama ir rašoma. O juk tai taip pat mūsų istorija, kurią svarbu žinoti.

Kodėl reikėjo kariauti dėl Seinų

Nustatyti savo sienas kiekvienai jaunai valstybei yra svarbus, bet labai sunkus uždavinys, nes dėl jų tenka ginčytis su kaimynais, o neretai ir kariauti. Ir Lietuvos Respublika nebuvo išimtis, ypač daug kraujo teko pralieti kovojant su lenkais, nes jų valdžios vyrai niekaip nenorėjo patikėti, kad lietuviai sugebės savarankiškai tvarkytis. Todėl, nors karas tarp Lenkijos ir Lietuvos niekada formaliai nebuvo paskelbtas, iš tikrųjų jis vyko beveik dvejus metus, 1919–1920 m., tai įsiliepsnodamas, tai aprimdamas, ne tik dėl Vilniaus – ir Pietų Sūduvoje, Suvalkų-Seinų krašte, į kurį lenkai pretendavo iš dalies dėl to, kad caro laikais jis priklausė Varšuvos generalgubernatorystei.

Maža to, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras George’as Curzonas, 1919 m. nubrėžęs savo garsiąją liniją, žyminčią Lenkijos rytinę ir šiaurinę etnografinę sieną, ir priskyręs Vilnių, Gardiną Lietuvai, Suvalkus, Seinus, Punską kažkodėl paliko lenkams, nors tai buvo lietuviškas kraštas. Sužinoję apie tokį anglų lordo sprendimą sąmoningi ir gerai organizuoti vietos lietuviai iš karto ėmė protestuoti, kreipėsi net į Taikos konferenciją Paryžiuje tvirtindami, kad Seinuose gyvena 1500 žydų, 900 lietuvių ir 800 lenkų. O svarbiausia – Seinai daugelį metų buvo žymus mūsų kultūros centras, tautinio judėjimo židinys, svarbesnis už Kauną ir Šiaulius, čia veikė kelios lietuviškos spaustuvės, ėjo laikraščiai, vietos kunigų seminarijoje dauguma klierikų visada būdavo lietuviai, čia mokėsi Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas ir net Vincas Mickevičius-Kapsukas.

Todėl natūralu, kad dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime buvo pareikalauta įjungti Suvalkų guberniją į būsimos Lietuvos valstybės sudėtį. Kad joje gyventojų dauguma – lietuviai, 1916 m. pripažino net Rusijos caras Nikolajus II ir vokiečių okupacinė valdžia. Ruošdamasi trauktis iš Lietuvos 1918 m. pabaigoje ji leido Seinų lietuviams įkurti ginkluotą būrį (trys karininkai ir 30 kareivių). Okupantams pasitraukus visą miesto ir apskrities administraciją į savo rankas paėmė lietuviai, įkūrė komendantūrą, valdžios įstaigas, mieste vyko mitingai Lietuvos Respublikai paremti, demonstracijos su šūkiais “Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas!”

Deja, valstybių sienų klausimai nedažnai sprendžiami demokratiniu būdu. Lenkija, turėdama galingą armiją, jos padedama stengėsi praplėsti savo teritoriją į visas puses, o lietuviai irgi nenusileido. Todėl Seinų krašte valdžia 1919–1920 m. pasikeitė net vienuolika kartų. Žinoma, kai čia įsiviešpataudavo lenkai, stengdavosi slopinti lietuvybę: persekiojo tautines organizacijas, uždarinėjo mokyklas, degino bibliotekas, grūdo į kalėjimus aktyvesnius mūsų tautiečius – taip bandydami įrodyti, kad čia Lenkija. Todėl nenuostabu, kad padėtis šioje Lietuvos dalyje visą laiką nedavė ramybės mūsų valstybės ir kariuomenės vadovybei.

"Veido" archyvas

Lietuviai iš lenkų nelaisvės grįžo vos gyvi

Paskutinės kautynės

Ypač įnirtingos ir permainingos kovos Pietų Sūduvoje vyko ankstyvą 1920 m. rudenį, per Rusijos ir Lenkijos karą. Tada lenkai kvietė ir mus kartu mušti bolševikų ar bent praleisti juos per Lietuvos teritoriją, bet tai buvo neįmanoma: juk jau galiojo Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, pasirašyta liepos 12 d. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai vėl užgrobė Seinus, Suvalkus, Gibus, ir mūsų valdžia sprendė, ką toliau daryti: įsitvirtinti turimose pozicijose ir gintis ar sukaupti daugiau jėgų ir pulti, atkovoti savo tautiečių apgyventą kraštą. Nugalėjo neseniai armijos vadu paskirto, narsaus ir energingo, tačiau ne visada apgalvotai veikusio plk. ltn. Kazio Ladigos nuomonė – pulti, dabar arba niekados!

Mūsų kariuomenės puolimas prasidėjo rugsėjo 2 d., jame dalyvavo 2, 5, 8 ir 10 pėstininkų pulkai, iš viso apie 7 tūkst. karių su 100 kulkosvaidžių, 12 patrankų. Iš pradžių kariauti mūsiškiams sekėsi, pavyko atsiimti Seinus, Gibus, nebe toli buvo Suvalkai ir Augustavas. Tačiau lenkai sulaukė pastiprinimo ir nepasiekus šių punktų puolimas įstrigo, dėl to teko trauktis ir nuo rugsėjo 6 d. pereiti į gynybą.

Po to mūsų kariuomenės grupuotė čia buvo dar sustiprinta – prisijungė 3 ir 6 pėstininkų pulkai. Tačiau prieš juos lenkai sutelkė daug gausesnes pajėgas – visą II armiją, apie 10 pėstininkų pulkų, 39 raitelių eskadronus, 100 patrankų. Šios armijos tikslas buvo ne tik sutriuškinti mūsų pajėgas – kad tai pavyks, jų štabas net neabejojo. Ji po to turėjo žygiuoti tolyn Druskininkų link, ten persikelti per Nemuną ir smogti į raudonosios armijos dešinį sparną, priversti ją pasitraukti iš Gardino.

Lenkų puolimas pagal Jozefo Pilsudskio patvirtintą planą prasidėjo rugsėjo 22-osios rytą, ir jėgos buvo aiškiai nelygios: vietomis lenkų buvo keturis penkis kartus daugiau nei lietuvių. Todėl mūsų kariuomenė tada patyrė didžiausių nuostolių per visą nepriklausomybės kovų laikotarpį. Vieni pulkai buvo išblaškyti, kitų didelė dalis pakliuvo į nelaisvę – toks likimas ištiko apie 2 tūkst. mūsų karių, tarp jų 40 karininkų, du pulkų vadus su visais štabais. Praradome tris artilerijos baterijas, daug kulkosvaidžių, šautuvų, arklių ir kitokio turto. O prasiveržusi pro mūsų pozicijas lenkų kavalerija žygiavo tolyn, rugsėjo 23 dieną užimdama Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Taip susidarė palankios sąlygos generolo Želigovskio avantiūrai.

Nesėkmės priežastys ir pasekmės

Apie šį įvykį to meto spauda rašė mažai, bet valdžia Kaune suprato, kad tai didelė nelaimė. Todėl jau rugsėjo 25 d. įvyko specialus Seimo posėdis, karštų kalbų ir ginčų jame būta daug. Tačiau dar senovės išminčiai teigė, kad pergalės turi daug tėvų, o pralaimėjimai – našlaičiai… Taip buvo ir šį kartą – niekas kaltu neprisipažino.

Tiesa, beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų Įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui “kaltininkai būtų patraukti tieson”. Tačiau taip nepasitaikė – gal todėl, kad iš tiesų tų kaltininkų buvo daugybė. Tai visų pirma pats Seimas, Vyriausybė, kurie neskyrė reikiamo dėmesio ir lėšų kariuomenei stiprinti – patikėjo prancūzų atstovų kalbomis, kad lenkai niekada Lietuvos nepuls. Todėl tuo metu latviai, estai, suomiai sugebėjo mobilizuoti maždaug po 60–70 tūkst. vyrų, o pas mus taupymo sumetimais 1920 m. vasario–kovo mėnesiais kariuomenė buvo net sumažinta iki 23 tūkst. karių.

Žinoma, kautynėse ne visada lemia karių skaičius, labai svarbu ir jų pasirengimas, patirtis. Lenkų pajėgos, kovojusios prieš mus, buvo ne tik gausesnės, bet ir labiau patyrusios, nes jų vadovybė Seinų fronte sutelkė savo geriausius, kovingiausius dalinius, jų artileristai buvo daug geriau parengti. Dar viena svarbi aplinkybė: lenkų fronte buvo sutelktos gausios jų kavalerijos pajėgos, tūkstančiai raitelių. Todėl ji šiame miškingame, gausiame ežerų krašte, kuriame reta kelių, galėjo sėkmingai manevruoti – keisti smūgių kryptį, apsupti mūsų dalinius. O mes tada raitelių turėjome nedaug, nes jiems parengti, aprūpinti reikia kur kas daugiau lėšų ir laiko, – viso to pritrūko.

Labai daug priekaištų tiek kautynių dalyviai, tiek istorikai pareiškė dėl vadovavimo kautynėms. Mūsų daliniai fronte buvo netinkamai dislokuoti – išdėstyti siaura grandine didžiulėje teritorijoje, nepaliekant rezervų. Blogai veikė ryšiai ir žvalgyba, todėl lenkų puolimas buvo netikėtas. O lenkai mūsų dalinių būklę žinojo gerai, todėl ir savo puolimo planą galėjo įvykdyti tiksliai.

Iš karto tarp kautynių vadų kilo ginčų, kas iš jų kalčiausias dėl pralaimėjimo. Labiausiai visų puolamas buvo armijos vadas K.Ladiga: kad netinkamai išdėstė pulkus, nesugebėjo įvertinti priešininko jėgų, pagaliau – kad rugsėjo 12 d. surengė savo vestuves, esant grėsmingai padėčiai fronte. Priekaištai, matyt, teisingi, bet turime įvertinti tikrąsias vadovavimo kariuomenei trūkumų priežastis: tai mūsų karo vadų žinių, patirties stoka, paprasčiau sakant – savų generolų neturėjimas, nes buvo tik leitenantų ir kapitonų.

O dabar apie šios didelės nelaimės pasekmes. Taigi Lietuva neteko daug patyrusių karių ir ginkluotės, o tai atsiliepė vėlesnėms kovoms su lenkais.

Bet svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams netrukus užgrobti mūsų sostinę Vilnių. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų bei brangų mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Tiesa, pastangų jį susigrąžinti būta ne kartą, deja, nesėkmingų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Anonimas Anonimas rašo:

    Tai laimei,kad prie Širvintų ir Giedraičių pavyko kažkiek pataisyti padėtį.Nustebau sužinojęs,kad mūsų kariuomėnę tuomet tesudarė 23000 karių.Galima kaltinti prancūzus ar dar kažką,tačiau,matyt,ir tuometis Seimas nebuvo itin kokybiškas.
    Nesenai teko skaityti,kad vykstant kovoms su lenkais,JAV vyriausybė,siekdama neleisti įsiplieksti smarkiau lietuvių-lenkų konfliktui,sutrukdė ~20000 Amerikos lietuvių atvykti į Lietuvą,kad savanoriais stoti ginti Tėvynės.Gal “Veidas” galėtų labiau pasidomėti šia tema?

  2. Vilnius Vilnius rašo:

    Ir vis tas prakeiktas nuolankumas ir išdavystės.Dabar panašią situaciją turime Vilnijoje.Visa ta qbiloidų šaika tik dirba lenkų šovinistų ir priešų naudai.Deja,yra taip,kaip yra.Kol qbiloidai nebus nušalinti nuo valdžios ir teisiami-Lietuva tik trauksis.O tereikia nedaug-sunaikinti visą lenkų separatistų tinklą,tuo labiau,kad jie net nesislepia ir atvirai kenkia Lietuvai,bei keisti švietimo sistemą.Bet kol qbiloidai nesunaikinti,situacija tik blogėja ir artimiausiu metu viskas pereis į atvirus susidūrimus.O tada jau nebesustabdysi veiksmo,tik vėl,kaip ir 1920 metais prie Seinų,viskas spręsis stipresnio naudai.Tik ar mes tokie???

  3. perskaiciau ir nusivyliau perskaiciau ir nusivyliau rašo:

    Straipsnio autorius rašo lyg skaitytojai būtų penktos klasės mokiniai.Pilna faktinių klaidų ir daug verkšlenimo apie karo vado vestuves pvz.REDAKCIJAI – reikėtų rimčiau tokius tekstus rengti, keletą monografijų perskaityti, nors ir lietuviškai.Matosi, kad autorius prie pensijos prisiduria senus laikraščius komentuodamas. NYKU.

  4. kaunietis kaunietis rašo:

    deja,ir dabar tas pat.si vyriausybe guli kniupscia, olenkas ant jos slapinasi.

  5. wq wq rašo:

    Kazkaip nutylejo, kad puole kartu su bolsevikais. Toks likimas istiko visus bolseviku sajungininkus.

  6. gynė savo teritoriją gynė savo teritoriją rašo:

    o ne puolė kartu su bolševikais, mulki. Jei būtų puolę, tai būtų prie Varšuvos kartu su bolševikais buvę ir gal būt sulupę jus, pšekus.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...