"Veido" archyvas

Per šią kadenciją STT šalies savivaldybėse pradėjo 47 bylas

Galybę žmonėms svarbių klausimų sprendžiančios ir menkai kontroliuojamos Lietuvos savivaldybės yra palanki terpė korupcijai klestėti. Kol kas vienintelis piliečių ginklas – nebalsuoti už reputaciją susiteršusius politikus.

Su antrankiais iš kabineto išvedamas meras ar kitas koks aukštas savivaldybės politikas – Lietuvoje jau įprastas vaizdelis. Tiesa, viešumon patenka tik labiausiai rezonansinės, aukščiausių savivaldybės vadovų nuopuolio istorijos.

“Veidas” suskaičiavo devynias per šią jau besibaigiančią ketverių metų savivaldybių kadenciją garsiai nuskambėjusias susikompromitavusių miestų bei miestelių merų ir vicemerų bylas. O pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) statistiką, per šį laikotarpį savivaldybėse buvo pradėtos net 47 bylos (po 16 Vilniaus ir Kauno, devynios – Klaipėdos ir po tris – Šiaulių bei Panevėžio apskrityse).

STT pareigūnai pripažįsta, kad savivaldybių lygmuo Lietuvoje itin korumpuotas, nes tam yra susiklosčiusios palankios aplinkybės. Čia sprendžiami piliečiams svarbūs žemėtvarkos, mokymo ir gydymo įstaigų klausimai, tvirtinami verslą dominantys miestų energetikos, transporto ir kitos infrastruktūros projektai. Visose šiose grandyse – daugybė pagundų tiek imti, tiek duoti kyšį, kurį lietuviškas mentalitetas suvokia ne kaip nusikaltimą, o kaip įprastą būdą greičiau sutvarkyti reikalus.

Kas galėtų lemti pokyčius šioje srityje? Valstybės kontrolė (VK) siūlo savivaldybes griežčiau kontroliuoti, STT kaip vieną išeičių matytų vieno langelio principo įdiegimą (kai piliečiams nereikia lakstyti po atskiras įstaigas dėl kiekvieno popieriaus), o politologai ragina daugiau galių savivaldoje suteikti pilietiškai aktyviems visuomenininkams, kurie kartu būtų ir budrūs procesų stebėtojai.

Vis dėlto naująją savivaldybių rinkimų tvarką, kai išsikelti savo kandidatūrą gali ir nepartiniai nepriklausomi kandidatai, ekspertai laiko tik butaforine priemone, demonstruojančia, kad vietos valdžioje neva kviečiami dalyvauti visi piliečiai. Iš tiesų jiems bus sunku konkuruoti tiek su valstybės, tiek su įtakingų verslininkų finansuojamomis partijomis, prieš rinkimus pražystančiomis gražiausiomis spalvomis ir jau turinčiomis daugybės metų patirtį, kaip įtikinti miestų gyventojus, kad būtent jos sutvarkys gatves ir atpigins šildymą.

Kasdieniai reikalai – per kyšius

STT Korupcijos rizikos skyriaus vedėjas Vidmantas Mečkauskas siūlo atkreipti dėmesį į paprasčiausią dalyką: kiek žmonių darbo dienos 8 val. ryto būriuojasi prie kurio nors miesto savivaldybės ir kiek jų galime išvysti kurioje nors ministerijoje. “Akivaizdu, kad savivaldybės tiesiog yra arčiau žmogaus: jos sprendžia kasdienius klausimus, teikia daugybę paslaugų, išduoda galybę įvairiausių dokumentų. Vaikas gimė – registracija apskrities civilinės metrikacijos skyriuje, žmogus mirė – pažyma vėl iš savivaldos įstaigos. Visas gyvenimas nužymėtas vizitais pas savivaldos tarnautojus. O ten, kur susitinka prašytojas ir davėjas, neišvengiamai kuriasi korupcijai palanki aplinka”, – dėsto specialistas.

Be to, didelę dalį savo funkcijų savivaldybės perduoda verslininkams, teikiantiems pačias įvairiausias paslaugas – nuo šiukšlių išvežimo iki šilumos tiekimo. Valstybės pinigai ir verslininkų interesai – dar viena terpė, palanki neskaidrioms schemoms.

Žinoma, korupcijos schemos veikia ir centrinėse valdžios įstaigose, ir čia jos – dar solidesnės, kyšių sumos didesnės, tačiau jas kontroliuoti ir sekti lengviau, nes jų mažiau, be to, visos jos įsikūrusios Vilniuje. Tuo tarpu savivaldybių Lietuvoje – iš viso 60, o STT padalinių – penki, po vieną valdybą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Visoje STT dirba 240 žmonių, įskaitant ir sostinėje įsikūrusią administraciją.

“Kas nuolatos vyksta savivaldybėse, nežino niekas. Operatyvinę veiklą mes vykdome ten, kur įžvelgiame didesnes rizikas, gauname įtartinos informacijos, matome didesnių pinigų srautų judėjimus. Bet pastatyti po agentą prie kiekvieno tarnautojo valstybė tikrai neturi galimybių, – aiškina V.Mečkauskas ir pabrėžia, kad tirti korupcijos nusikaltimus ypač sunku: – Čia abi pusės patenkintos – ir ta, kuri ėmė, ir ta, kuri davė. Noriai bendradarbiaujančiųjų su teisėsaugos institucijomis nedaug”.

Su korupcija kovojančios tarptautinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergejus Muravjovas teigia, kad Lietuva nėra išimtis pasaulio kontekste, korupcija savivaldos lygmeniu klesti daugelyje pasaulio valstybių. “Todėl būtent nuo šios grandies ir reikia pradėti kovą su korupcija valstybėje, nes dauguma žmonių dažniausiai ir bendrauja su savivaldos atstovais”, – pabrėžia S.Muravjovas.

TILS kasmet sudaromas korupcijos paplitimo Lietuvoje žemėlapis rodo, kad savivaldybės, rajonų žemėtvarkos skyriai bei miestų ir rajonų ligoninės yra tos įstaigos, kuriose gyventojams dažniausiai tenka duoti kyšį.

Pats Vilniaus savivaldybės taryboje dirbęs dabartinis Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis savivaldybes vadina oligarchinių struktūrų penyklomis: “Dideliuose miestuose valdžia susipynusi su verslininkais, neretai – ir su vietinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Visuomenė net negauna objektyvios informacijos, kas vyksta už uždarų durų, kokios bus ten priimamų sprendimų pasekmės”.

Politikas žodžių į vatą nevynioja: “Pavyzdžiui, Vilniuje tas pats buvo ir Artūro Zuoko, ir Juozo Imbraso laikais, deja, verslo ir politikų interesai taip pat susipynę išliko ir mano bendrapartiečiui Vytui Navickui vadovaujant”. Savivaldos lygmeniu dirbęs politikas aiškina, kad vos į tarybą patekę žmonės skuba susiskirstyti grupuotėmis, įtakos zonomis, ir tada visą kadenciją dirba ne miestui, o savo bei savo rato labui.

Tikėtis, kad savo narius į tarybas delegavusios partijos susigės bent jau šiems prisidirbus – naivu. Štai vienas pirmųjų per šią jau besibaigiančią savivaldybių tarybų kadenciją susikompromitavęs buvęs Vilniaus vicemeras Evaldas Lementauskas jam pareiškus įtarimus kyšininkavimu ne tik nebuvo pašalintas iš partijos “Tvarka ir teisingumas”, bet netgi padarė joje karjerą: dabar jis yra partijos atsakingasis sekretorius ir, kaip planuojama, bus vienas jos vedlių į kitų metų savivaldybių rinkimus.

Munduro dėmės nė kiek netrukdo ir Šiaulių merui Genadijui Mikšiui. Nepaisant to, kad jis neseniai pripažintas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus, be to, buvo įtariamasis savivaldybės tarnautojų kyšininkavimo byloje, Liberalų ir centro sąjungos Šiaulių skyriaus sprendimu jis įrašytas pirmuoju numeriu būsimųjų rinkimų sąraše.

Beje, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) paragino Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) uždrausti savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti tiems politikams, kurie yra pripažinti pažeidę tarnybinę etiką. Tačiau VRK atkerta, kad rinkimų įstatymai tokių draudimų nenumato.

Iš tiesų, priėmus tokį sprendimą, partijos pritrūktų delegatų į savivaldybių tarybas. Panagrinėkime vien Vilniaus atvejį: konservatorius vis dar meras V.Navickas dalyvavo sprendžiant dėl mokesčių lengvatų jam priklausančiai statybų bendrovei, liberalcentristas Gintautas Babravičius tarnybiniu automobiliu vyko į puotą, buvęs meras “tvarkietis” J.Imbrasas prieš rinkimus reklamavosi už valstybės biudžeto lėšas, socialdemokratas vicemeras Romas Adomavičius įstatymą pažeidė laiku nedeklaravęs savo viešųjų ir privačių interesų ir t.t.

Išgelbėtų tik visuomeniškumas

Įstatymai etikos pažeidėjų neriboja, be to, tokiems nusižengimams abejingos ne tik politikus deleguojančios partijos, bet ir patys rinkėjai. Ką ten etikos pažeidimai – į tarybas renkami net ir teisti asmenys. “Kartais teistumas net padeda, žmonė sako – va koks apsukrus mūsų meras, kaip moka vogti, tikras ūkininkas”, – ironizuoja STT atstovas V.Mečkauskas.

Jam pritaria ir Mykolo Romerio universiteto Strateginio vakdymo katedros vedėjas Tadas Sudnickas: “Tokie jau mes esame! Toleruojame nesąžiningumą, heroizuojame sugadintą reputaciją. Lietuvių pakantumo slenkstis labai aukštas: gali vogti, gali apgaudinėti – vis tiek už tave balsuos, jei prieš rinkimus gražiai pakalbėsi”.

S.Muravjovas įsitikinęs, kad patys žmonės, rinkėjai, gali daug ką pakeisti, kad vietos valdžioje sumažėtų korupcijos lygis. “Tačiau nėra jokių stebuklingų receptų, reikia tik patiems būti aktyviems, domėtis tuo, kas vyksta, prieš rinkimus klausti politikų, kaip jie ištesėjo kadencijos pradžioje duotus pažadus”, – dėsto jis.
Pavyzdžiui, Argentinoje pilietinės visuomenės atstovai prieš rinkimus prašo politikų nurodyti tris svarbiausius planuojamus atlikti darbus ir kadencijos pabaigoje įvertina, kas iš tiesų buvo nuveikta.

Visuomeninio Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas ir vadovas Kęstutis Čilinskas taip pat įsitikinęs, kad be pačių lietuvių pilietinio aktyvumo pakeisti valdžios mentaliteto nepavyks. “Tarptautiniai savivaldos ekspertai visada pabrėžia, kad Lietuvoje žmonės pernelyg nušalinti nuo sprendimų priėmimo savivaldybėse. Vakaruose neįmanoma, kad kurio nors konkretaus rajono reikalai būtų išspręsti nedalyvaujant ten gyvenančių žmonių atstovams, o pas mus kaip tik taip viskas ir daroma”, – tvirtina K.Čilinskas.

Tačiau pašnekovas netiki, kad padėtį galėtų pataisyti naujoji rinkimų tvarka, leidžianti savivaldybių tarybų rinkimuose kitų metų vasarį savarankiškai išsikelti nepartiniams kandidatams. “Pavieniai asmenys yra bejėgiai, palyginti su daug metų veikiančiomis, gerai organizuotomis ir valstybės biudžeto bei privačių rėmėjų finansuojamomis partijomis”, – neabejoja judėjimo vadovas.

Politologas Antanas Kulakauskas skaičiuoja, kad pavieniams asmenims bus sunku patekti į savivaldybių tarybas, nes balsų teks surinkti tiek, kiek vidutiniškai balsų tame mieste surinks vienas mandatas. Pavyzdžiui, per 2007 m. rinkimus Vilniuje ši riba siekė 3082 balsus, Kaune – 2043 balsus, Šiauliuose – 981 balsą. “Žmogus gali būti populiarus savo rajone, bet visoje apygardoje jam sunkiai seksis konkuruoti su jau daug metų populiarinamais politikais”, – mano politologas.

K.Masiulis apgailestauja, kad jo siūlymas leisti rinkėjams patiems sudaryti savo politikų reitingus iš įvairiausių partijų bei pavienių kandidatų sąrašo Seime nesulaukė pritarimo. “Dabar gali reitinguoti tik vienos pasirinktos partijos narius, bet juk joje – ir tau patinkantys, ir korumpuoti politikai”, – pabrėžia parlamentaras.

V.Mečkauskas mato dar vieną būdą, kaip mažinti korupcijos apraiškas savivaldybėse: “Tikrai išmintingas sprendimas būtų, jei būtų panaikinta galimybė partijas finansuoti privačių rėmėjų lėšomis. Juk kai duoda – visada kyla grėsmė, kad ateis laikas atsidėkoti”.

K.Čilinskas įsitikinęs, kad patys politikai Lietuvoje nepasiūlys jokių gerų receptų, nei kaip pažaboti korupciją, nei kaip padidinti kontrolę ar viešumą, nei kaip žmones labiau įtraukti į savivaldybių veiklą: “Partijoms tai visai neparanku, jos į valdžią žiūri kaip į būsimų pajamų šaltinį, o ne kaip į tarnystę žmonėms. Pokyčiai gali kilti tik per visuomeninius judėjimus”.

Teisininkas atkreipia dėmesį, kad korumpuotumu pasižyminčiose savivaldybėse stinga net elementarios jų veiklos kontrolės: savivaldybių auditorius skiria ir prižiūri tos pačios savivaldybių tarybos, kurias auditoriai ir turi kontroliuoti.

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė sako, kad klausimas, ar nebūtų tikslinga prijungti savivaldybių kontrolieriaus tarnybų prie VK, taip užtikrinant didesnį jų veiklos nepriklausomumą ir efektyvumą, keliamas jau ne vienus metus.

“Savivaldybių kontrolierių funkcijų perdavimas VK būtų naudingas valstybei, nes būtų panaikintas šiuo metu egzistuojantis kontrolierių funkcijų dubliavimasis, savivaldos kontrolierių veikla taptų skaidresnė ir labiau nepriklausoma”, – mano kontrolierė, tačiau pabrėžia, kad tai grynai politinis Seimo ir Vyriausybės valios klausimas.