2013 Lapkričio 28

Savęs ieškoti nevėlu bet kuriame amžiaus tarpsnyje

veidas.lt


Dalis visuomenės šiandien jau kur kas laisviau permąsto savo profesinius pasirinkimus, įgyvendina ilgai atidėliotas svajones – prie to nemaža dalimi prisideda „sėkmės istorijų“ aprašymas spaudoje, pakitęs laikmetis bei naujos galimybės.

„Mintys, kad laiku nepadariau to, ką reikėjo arba ką galėjau, mane jeigu ne kankina, tai epizodiškai persekioja: iš esmės jos susijusios su daugeliui mano kartos žmonių būdingu neryžtingumu, nesuvokimu, kaip ir ką galima dirbti ne valstybinėje įstaigoje. Šiandien šios abejonės – praeitis, jau kuris laikas „plaukiu“ pats, bet vis bijau, kad nepristigčiau laiko kūrybiniams sumanymams įgyvendinti“, – dėsto 55-erių metų ekonomistas, socialinių mokslų daktaras ir vertėjas Eugenijus Skerstonas.
Kurį laiką Liuksemburge, Europos Komisijoje, vertėju dirbęs pašnekovas mini, kad tie metai į jo atmintį įsirėžė kaip nesibaigiantis stresas, už kurį mokamas lietuvio protu nesuvokiamas atlygis. Tačiau šiandien jokie pinigai neatplėštų E.Skerstono nuo mėgstamos veiklos ir galimybės jaustis pačiam sau viršininku.
Trijų albumų apie Vilniaus interjerą autorius, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų savo srities profesionalų, sutinka, kad apsisprendimas keisti veiklos profilį brandžiame amžiuje – didelė rizika, galvoje nuolat kirbant klausimui: o kas, jei nepasiseks? Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, patekus į tokią situaciją labiausiai bijoma sėkmės, nes tuomet kelio atgal nebebus: teks prisiimti atsakomybę ir keistis derinantis prie kintančių gyvenimo aplinkybių.
Karjeros konsultantai atkreipia dėmesį, kad pasaulis jau kuris laikas juda individualistinės visuomenės modelio link: žmonės nebenori gyventi pagal kažkieno suplanuotą išankstinį gyvenimo scenarijų, nebėra ankstesniems laikams būdingo vieno profesinio kelio, dabar kelių daug ir įvairių, todėl nepaisant to, kiek man metų, tampa vis aktualiau „išsigryninti“, ką dar sugebu ir galiu nuveikti.
Gana atkakliai atsakymo į šį klausimą pastaruosius dvejus metus ieškojo Vilniaus Žvėryno mikrorajone įsikūrusio knygyno „Jauku“ savininkė Oksana Borisova-Kuncienė. Daugiau nei 16 metų televizijose (TV3 ir BTV) savireklamos vadove dirbusi pašnekovė teigia supratusi, kad įprasta veikla jos nebedžiugina, todėl ryžosi pokyčiams.
„Visas savo gyvenimo santaupas investavau į knygyną. Skamba gal kiek beprotiškai, bet senatvėje, gulėdama mirties patale, būsiu rami, nes įgyvendinau vieną didžiausių savo svajonių“, – prisipažįsta nuo mažens silpnybę knygoms jautusi 37-erių metų knygyno įkūrėja.
Apie neišvengiamus pokyčius ir kur kas kokybiškesnį gyvenimą O.Borisova-Kuncienė susimąstė tuomet, kai jos aplinkoje ėmė daugėti žmonių, išdrįsusių įgyvendinti savo svajones. Šiek tiek prie gyvenimo pokyčių, pasak moters, prisidėjo ir vertybes perkračiusi krizė: „Kas iš to, jei banko sąskaitoje yra pinigų, bet nepakanka laiko jiems išleisti. Tai gal geriau pakeisti veiklos kryptį ir daugiau laiko skirti savo vaikui?“
Daugiau nei 15 metų vadovaujamo darbo patirties Lietuvos ir tarptautinėse įmonėse turintis vadinamojo koučingo (konsultuojamojo ugdymo) specialistas Aurimas Vietrinas mano, kad ilgą laiką kryptingai dirbdamas ilgainiui perdega ne vienas profesionalas: „Ateina laikas, kai ir sėkmingiausiai vadovaujantys generaliniai direktoriai pasako sau: atidirbau, dabar galiu veikti tai, kas artima mano širdžiai. Perkainojus savo vertybes pasirenkamas pomėgiams artimas gyvenimo būdas, kuriame daugiau vietos laisvalaikiui, o pinigams tenka mažesnis dėmesys. Šiuo metu dažnas ima ūkininkauti, pats augina daržoves, sako suvokęs, kad įmanoma gyventi ir nepereikvojamt savo energijos išteklių.“
Apie kelintus metus Lietuvoje itin populiarėjančias alternatyvaus gyvenimo būdo galimybes užsimena ir VDU Sociologijos katedros lektorė, socialinių mokslų daktarė Jurga Bučaitė-Vilkė. Jos teigimu, naujoji gyvensena remiasi visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukusiomis ekologinėmis idėjomis, darnios plėtros principais, harmonija su gamta ir aplinka. Žmonės, sekantys šiomis idėjomis, savo užimtumą planuoja pagal naują gyvenimo būdo principą. Tiesa, naujosios gyvenimo krypties šalininkų gretos nėra labai gausios nei Lietuvoje, nei Vakaruose. Sociologės manymu, tai susiję su prioritetų klausimu: žmonės bijo ekonominio streso, nepageidauja nerimo dėl savo ateities, todėl renkasi stabilumą.
O štai psichoterapeutas Olegas Lapinas pastebi, kad dažną užsiimti savęs paieškomis iš naujo paskatina amžiaus krizė: „Suvokę, kad šioje žemėje skirto laiko lieka vis mažiau, bandome realizuoti save per meninius sugebėjimus, grįžtame prie vaikystės svajonių, galiausiai pradedame gyventi taip, kaip patys norime, nebekreipdami dėmesio į aplinkinių lūkesčius.“
Psichologų teigimu, baisiausia, kas gali nutikti žmogui senatvėje, tai atsigręžus atgal pamatyti, kiek daug liko neįgyvendintų svajonių. Suprastėjus sveikatai kai kurių įgyvendinti tiesiog jau nebeįmanoma.
Apibendrinant galima teigti, kad ilgėjant gyvenimo trukmei žmonės imasi to, ko anksčiau sau neleisdavo (generalinis direktorius nusiperka motociklą ir su juo nebesiskiria; inžinierius atranda Indiją ir tampa meditacijos centro vadovu; šeimai atsidavusi moteriškė susiranda už save jaunesnį vyrą ir išsiskiria). Kitap sakant, mėginame išgryninti antrojo savo gyvenimo šanso situaciją.

Pokyčiams ryžtasi vienetai
Vis dėlto drįstančiųjų keisti savo profesinį gyvenimą 180 laipsnių kampu mūsų visuomenėje nėra daug. Daugeliui saugiau gyventi įprasta rutina, nors apie kardinalius profesinius pokyčius ir pasvajojama.
„Geriau rutiniška ir įprasta kasdienybė, negu nežinomybė. Taip galvoja dauguma lietuvių. Svajoti visada lengviau, nei rizikuoti“, – sutinka koučingo specialistė Agnė Zinkevičiūtė.
Kurį laiką personalo paieškos ir atrankos įmonėse dirbusi pašnekovė sako ir pati kadaise priėmusi labai nepopuliarų sprendimą – išeiti „į niekur“: „Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mano sprendimų gyvenime, tačiau aplink mane netrūksta tokių, kurie taip ir nesiryžta pabandyti. Dažnam į mane besikreipiančiajam kartoju, kad nesvarbu, kiek jums metų – aštuoniolika, trisdešimt ar šešiasdešimt penkeri, svarbu nebijoti surizikuoti ir keistis.“
Dauguma žmonių šiandien vis dar nesupranta, kad jų laimę lemia būtent jų pačių pasirinkimas. Taigi, jei žmogus ne tik prieš aplinkinius, bet ir prieš save apsimetinėja, kad yra viskuo patenkintas, išsvajotų ir išlaisvinti galinčių pokyčių galbūt niekada ir nebus.
Dažnam išlaisvėti ir išgryninti tai, kas iš tiesų padėtų atsiskleisti profesinėje srityje, padeda neformalus ugdymas, tačiau pokyčių esmė – apsisprendimas. Pasakęs sau, kad nuo šiol gyvensiu kitaip, žmogus tarsi išsilaisvina, nors, kaip pastebi vizionierius Žilvinas Gailius, niekas jo į vadinamąjį narvelį ir nebuvo uždaręs. Tačiau nepatogiai jaučiantis ir per daug koncentruojantis į save tiesiog nepastebima čia pat esančių galimybių.
Su tuo sutikti linkusi „Tele bim bam“ kolektyvo ir nemažos dalies Lietuvos vaikų mama vadinama Neringa Čereškevičienė. Iki šiol į didžiausias šalies arenas didelius ir mažus gerbėjus sutraukianti pašnekovės veikla ir jos pačios charizma, regis, tik įrodo, kad pokyčiai profesinėje srityje kas keleri metai būtini.
Paprašyta prisiminti etapą, kai įsibėgėjant krizei LRT televizijoje nebeliko vietos ilgametei jos kurtai laidai, skirtai vaikams, Neringa šypteli. „Stebiuosi tuometine savo drąsa. Nepaisydama to, kad psichologiškai mane be galo slėgė nutraukti darbai televizijoje, į naują veiklą kabinausi entuziastingai“, – prisimena trečius metus skaičiuojančio vaikų darželio įkūrėja.
„Kaip toje patarlėje: užsidarius televizijos durims, pajutau galimybę atsiverti langui. Šiandien be galo džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti save pedagoginėje veikloje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, esu dėkinga vienam sunkiausių savo gyvenimo etapų už tai, ką turiu šiandien. Tuo metu nebuvo lengva, reikėjo priimti nepopuliarius sprendimus, bet pasitikrinti, ką sugebi, kai tau per keturiasdešimt, yra labai vertinga patirtis“, – įsitikinusi N.Čereškevičienė.
Šiais laikais išgryninus geriausias savo kompetencijas (pvz., mokėjimą bendrauti, derybinius įgūdžius ir pan.) galima atrasti veiklos ne vienoje srityje. Jei žmogus pats to nesugeba, apstu karjeros ar kitokių konsultantų, kurie gali ištiesti pagalbos ranką.
Pasak Ž.Gailiaus, ir iš pačios, atrodytų, beviltiškiausios situacijos išeitis yra. Kaip pavyzdį jis mini pensinio amžiaus sulaukusį inžinierių, kuris nusprendžia užsiimti antikvarinių gaminių restauravimu, taigi išlieka veiklus, jaučiasi laimingas ir save realizuoja toliau.
O O.Lapinas pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus kelias į profesinę laimę, net ir ieškant antrojo šanso, labai individualus, daugeliu atveju – einantis per konfliktus.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...