2015 Gruodžio 04

Rytų Prūsijos gyventojų genocidas – Stalino įsakymu

veidas.lt

„Tegalėjau žiūrėti gal penkiolika minučių, paskui prireikė pertraukos“, – taip Seimo narys Stasys Šedbaras nusakė įspūdį, kurį jam padarė dokumentinis filmas apie sovietų nusikaltimus Vokietijoje. Jis pasisakė Rytų Prūsijoje vykdytoms žudynėms skirtoje konferencijoje, kuri lapkričio 28 d. vyko Genocido aukų muziejuje Vilniuje.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Ūkio kieme stovėjo vežimas, prie kurio nukryžiuotųjų pozomis prikaltos kelios nuogos moterys. Už didelės užeigos buvo svirnas. Prie dvejų durų nukryžiuotųjų pozomis vinimis prikaltos nuogos moterys“, – liudijo Karlas Potrekas, vadovavęs vokiečių „Volkssturm“ daliniui, sudarytam iš visuotinės mobilizacijos pašauktų senolių ir jaunuolių.

Tai vaizdai iš Nemerkiemio (vok. Ne­mmersdorf), kur gyveno ir lietuvių. 1944 m. spalio 21 d. raudonarmiečiai ten išprievartavo ir nužudė 72 moteris: nuo 8 metų mergaičių iki 84 metų senutės, kuri buvo užmušta kastuvėliu nurėžiant dalį kiaušo. Kartu buvo nužudyti ir šio nusikaltimo liudininkai – 50 prancūzų ir belgų karo belaisvių. Po vokiečių kontrpuolimo Nemerkiemis buvo kuriam laikui atkovotas. Vokiečiai sudarė komisiją, vadovaujamą gydytojo esto, dar joje buvo medikų iš Ispanijos, Šveicarijos, Švedijos. Komisija detaliai dokumentavo, ką rado po žudynių.

Po Berlyno sienos griūties Vokietijoje būta bandymų iš naujo patikrinti, kiek pagrįsta nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso žinybos skleista informacija apie Nemerkiemį. Patikslintos detalės: nacių propagandininkai sodrino vaizdus, maišydami nuotraukas iš keliose Rytų Prūsijos vietose vykdytų žudynių, pavyzdžiui, iš Karaliaučiaus priemiesčio Metget­heno, kur 1945 m. sausį nužudyti 36 civiliai. Tačiau kruopštūs tikrinimai nepakeitė vaizdo. Atsirado naujų liudijimų apie raudonarmiečių nusikaltimus.

Sovietų okupantai Nemerkiemį-Nemmers­dorfą pervadino Majakovskoje – savižudybe gyvenimą baigusio sovietų poeto garbei.

Konferencijoje, kurią organizavo Vilniaus vokiečių bendruomenė ir Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis pasakojo, kad jo kolegų pastangomis buvo padaryti vaizdo įrašai su 63 liudininkų pasakojimais. Pasak direktoriaus, tai būta sunkaus psichologinio išbandymo tiek liudininkams, tiek kronikininkams: įvykių dalyviai buvo arba prievartos aukos, arba išprievartautųjų – motinų, tetų, senelių, seserų – giminės.

Jautresnių nervų žmogui Rytų Prūsijoje išprievartautų ir nužudytų vokiečių, lietuvių moterų fotografijas geriau žiūrėti pramaišiui su kokiais nors psichiką raminančiais vaizdais – žvakės liepsna, židinio ugnimi.

Iš kur atsirado „vilko vaikai“

Genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamo III Baltarusių fronto pajėgos įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pirmąkart buvo peržengta Vokietijos, o ne jos okupuotų kraštų siena.

Klaipėdos kraštas dvi savaites irgi buvo laikomas Vokietijos dalimi, kol sovietų vadovybė genocido vykdytojams nenurodė, kad tai sovietinės Lietuvos teritorija. 1944 m. spalio 9 d. Raudonosios armijos 159-osios Polocko brigados tankai ties Šilute kirto plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Vilkstinė buvo traiškoma, po vikšrais ir nuo kulkų žuvo apie tūkstantį civilių.

1945 m. žiemą pabėgėliai ėjo per užšalusias Aistmares. Sovietai subombardavo ledą. Keli tūkstančiai žmonių žuvo nuo bombų ir kulkų, paskendo.

Iš genocido epizodų susideda šiurpus netekčių vaizdas, kurį konferencijoje priminė istorikas dr. Arūnas Bubnys. Iki 1944 m. Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Nuo Raudonosios armijos įsiveržimo iki karo pabaigos gyventojų sumažėjo daugiau nei keturis kartus.

Nors nemažai gyventojų pasitraukė, per 300 tūkst. civilių buvo nužudyta, tarp jų – apie 130 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. Gyventojų sparčiai mažėjo ir po karo: 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietinių. Dalis jų buvo suvaryta į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Į Lietuvą ieškoti maisto ir prieglobsčio traukė tūkstančiai Rytprūsių našlaičių – Wolfskinder, „vilko vaikų“.

Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. Karaliaučiaus kraštas buvo atiduotas laikinai administruoti Sovietų Sąjungai. SSRS valdžios sprendimais 1946 m. balandžio 7 d. teritorija perduota Rusijos Federacijai, liepos 4 d. pervadinta Kaliningrado sritimi. Faktiškai tai buvo Rytų Prūsijos aneksija. 1947 m. spalį sovietų priimtu sprendimu 102 tūkst. vietos gyventojų buvo deportuoti į Rytų Vokietiją.

Spalio 16 d., Raudonosios armijos įsiveržimo į Rytų Prūsiją data, 2006 m. Seimo nutarimu įtraukta į atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Lietuvininkų žūtis

Mažoji Lietuva – istorinis lietuvių tautos regionas. Būtent ši žemė per Antrąjį pasaulinį karą, palyginti su kitomis lietuvių teritorijomis, nukentėjo labiausiai.

Mažlietuviai, arba lietuvininkai, iki 1944 m. nepatyrė nei sovietinių politinių represijų, nei deportacijų. Naciai persekiojo ir naikino žydus, tačiau netaikė represijų socialiniams sluoksniams – tiktai organizacijoms (komunistams, kitiems kairiesiems, kai kurioms religinėms bendrijoms) ar pavieniams asmenims dėl jų pažiūrų. Būta persekiojimų dėl lytinės orientacijos, psichinių ligonių naikinimo.

Žinoma, lietuvių tautinė veikla nacistinėje Vokietijoje buvo varžoma. O sovietiniai okupantai nužudė per šimtą tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Būtent sovietų, o ne nacių veiksmai sunaikino lietuvininkus kaip ypatingą lietuvių tautos dalį, su visais jos kultūriniais ypatumais, tęstine tradicija. Kartu buvo nušluota vokiška civilizacija. Būtent Mažoji Lietuva davė mums Mažvydą, Donelaitį, Vydūną.

„Po karo mano pažįstami važiuodavo į Ryprūsius, ieškodavo išmestų knygų. Jos buvo naudojamos kurui. Vienur mainydavo knygas į maistą, kitur gaudavau už butelį ar netgi veltui. Taip jie rado kelias dešimtis leidinių iš Karaliaučiaus universiteto Orientalistikos instituto. Iš Vydūno buto išgelbėta knygų, jo rankraščių“, – „Veidui“ pasakojo tų žygių aplinkybes žinantis žmogus.

Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas kaip istorinis faktas Lietuvoje nušviečiamas nuosaikiai. Greta išteklių stygiaus tam yra kultūrinių, istorinių, politinių priežasčių. Vokiečių genocido tema nėra eskaluojama pačioje Vokietijoje, kurios Vakarų ir Rytų dalyse po karo prisiglaudė maždaug 20 proc. Trečiojo reicho vokiečių, išvarytų iš prarastų žemių.

Naciai už socializmo pergalę

Nesileidžiant į svarstymus apie pokarinės Vokietijos politinę geografiją verta priminti kai kuriuos faktus. 1947 m. Vokietiją nugalėję sąjungininkai pareiškė, kad Prūsijos valstybė buvo vokiškojo militarizmo židinys, todėl jos daugiau nebebus. Prūsijos vardas išnyko iš dabarties politinio žodyno, teliko vien istorijos faktas. Rusų publicistas Andrejus Skliarovas apie Vakarų Vokietiją rašo: „Gimusieji senojoje Prūsijoje kartu su nacių bonzomis pagal galimybę gauti valstybinę tarnybą buvo pačiose sąrašų pabaigose. Nacionalsocialistų partijos viršūnės didžioji dalis tiesiog nusižudė… Vidurinis tarnautojų sluoksnis buvo visiškai iššluotas.“

Palyginimui – keli žinomi, tačiau menkai aptariami faktai apie Josifo Stalino politiką Rytų Vokietijoje. Po karo jis apstulbino jos vadovais tapusius vokiečių komunistus – Stalino iniciatyva sukurta Vokietijos nacionaldemokratų partija (Nationaldemokratische Partei Deuts­chlands) buvo skirta didelių nusikaltimų nepadariusiems naciams. Stalinas siekė sukurti politinę jėgą, kuri prisidėtų prie neutralios, nuo JAV nepriklausomos vieningos Vokietijos sukūrimo. (Vokietijoje dabar veikianti Nacio­naldemokratų partija istoriškai nėra susijusi su stalinine Rytų Vokietijos partija.)

„Mes tikėjomės, kad suvienytos Vokietijos kancleriu taps Thomas Mannas“, – man pasakojo vyresnio amžiaus Lietuvos vokietė, ilgai dėsčiusi gimtąją kalbą vienoje Kauno aukštojoje mokykloje.

Stalinas buvo numatęs ir kitų kandidatų. 1987 m. Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ vokiečių istorikas Werneris Maseris parašė, kad 1952 m. kovą, kada Rudolfą Hessą (1894–1987) kalėjime saugojo sovietų pamaina (toks buvo sąjungininkų susitarimas), šis buvo pervežtas į Rytų Berlyną, paskui nuskraidintas pas Staliną. Jį lydėjo Rytų Vokietijos premjeras Otto Grottewohlis. R.Hessui, kadaise artimam Hitlerio bendražygiui, mašinėle išspausdinusiam pirmąjį fiurerio „Mein Kampf“ variantą, buvo pasiūlyta viešai pa­reikšti, kad socializmas, apie kurį jis visą gyvenimą svajojęs, sukurtas Rytų Vokietijoje. Mainais pažadėta laisvė, gerovė ir aukštas postas Rytų Vokietijoje. R.Hessas atsisakęs, todėl buvo grąžintas į kalėjimą.

Pokariniai Stalino žaidimai su R.Hessu ir kitais naciais – politinio pragmatizmo apraiška. Nežmoniškai pragmatiškas buvo ir sovietų vykdytas Vokietijos gyventojų genocidas. Sovietų karo belaisvių liudijimais, prieš įžengiant į Vokietijos teritoriją eiliniams raudonarmiečiams buvo aiškiai nurodyta, kad jie gali plėšti civilių turtą ir prievartauti moteris. Tai skatino ir propagandiniai atsišaukimai. Etninis valymas ir gyventojų bauginimas siekiant juos demoralizuoti, palaužti pasipriešinimą – tokie genocido tikslai.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (15)

  1. Gampas Gampas rašo:

    Klaipėdos universiteto istorikai nepripažįsta genocido fakto, sunku suprest kodėl, net kolektyvinį laišką rašė dėl genocido dienos atšaukimo.

  2. ... ... rašo:

    ne veltui Leo Tolstojus yra pasakes, kad karai vyks tol, kol dirbs skerdyklos…

    As long as there are slaughterhouses, there will be battlefields. –Leo Tolstoy, author

  3. lietuvis lietuvis rašo:

    nustokit varyt propagandą. Suprantama rusų neapykanta vokiečiams kuri buvo po 2PK. Teisingumo dėlėi reiktų papasakoti ir apie čekų nusikaltimus prieš sudetų vokeičius. Ir apie kitų sąjungininkų – JAV, ANglijos nusikaltimus prieš vokičiečius.

  4. Romas Romas rašo:

    matai kaip yra, nusikaltimų buvo visur, kur vyko karai. Manau ir mūsų Vytautas Didysis nebuvo šventas, ir žudė ir kankino…
    O dėl antro pasaulinio karo, tai to karo iniciatoriai pagrindiniai buvo to meto Rusija ir Vokietija. Rusija netgi labiau prie to prisidėjo. Po karo, nacistinė Vokietija buvo pasmerkta, įvyko Niurnbergo teismas, nuteisti kaltininkai, patys vokiečiai viską`padarė ir daro, kad neprisiminti to juodo laikmečio. Rusija gi visada elgiasi išdidžiai, ir visiems bando aiškinti visada, kad tai jie sustabdė Hitlerį, apie savo nusikaltimus nenori užsiminti. Jiems analogiško teismo nebuvo dar.
    Todėl ir reikia kelti tų nusikaltimų klausimą tol, kol rusai to nepripažins.

  5. Juozas Juozas rašo:

    Ten, kur dalyvauja sedbaras visada būna nešvaru ir neteisinga…

  6. to romas to romas rašo:

    dar pasakyk, kad 1939 rusai įsiveržė į Lenkiją, o prie to tada dar reikalingas teismas ir JAV už Dresdeno bombardavimą, tuo labiau už atominės bombos panaudojimą, prancūzus teisti už patyčias skutant moteris plikai ir viešai tyčiojantis už bendravimą su naciais ir t.t. Ir nereikia perrašinėti istorijos daugiausiai nuostoliu 2PK patyrė rusai, jų nužudyta žymiai daugiau nei žydų ir čia yra ne kariniai o civiliai nuostoliai. Ir būtent raudonoji armija sustabdė nacistinę vokietiją savo žemėse. O gal tu žinai ko aš nežinau, gal JAV ir anglų kariai vykdė antrojo fronto atidarymą TSRS teritorijoje?

  7. Romas Romas rašo:

    o tu nori pasakyti, kad neįsiveržė? Aišku ne iš karto, o tik po kokių dviejų savaičių, kai vokiečiai užpuolė iš vakarų. Reikėjo gi prieš pasaulį sugalvoti pasiteisinimą. Nežinau kokio amžiaus esi, bet net tarybiniame istorijos vadovėlyje buvo parašyta “…tam, kad apsaugoti buvusias Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas, tarybinė armija įžengė į tas teritorijas…”. Po to nubrėžė naują liniją, paspaudė rankas su vokiečiais ir t.t.
    Dar nesuprantu, arba tu nieko neišmanai istorijoje, nemoki ar nesugebi jos analizuoti, arba specialiai palaikai priešingą pusę, norėdamas palaikyti diskusiją, arba panašu į provokaciją kažkokią.

  8. Romas Romas rašo:

    Apie Suomijos žiemos karą, tame pačiame tarybiniame vadovėlyje irgi parašyta “…suomiai išprovokavo karą…” Dar ilgai nesupratau kaip, kol nepradėjau pats savarankiškai domėtis. Po to TSRS buvo išmesta iš Tautų Sąjungos.
    Šiaip tai rusai buvo labai protingi, viską stengėsi pateisinti, o ko negalėjo pateisinti, paprasčiausiai nuslėpdavo. Jeigu nebūtų buvę tokie protingi, būtų jiems atskiras Niurnbergo teismas. Kare rusų labai daug žuvo, bet jie savo žmonių ir netausojo, kitaip būtų nelaimėję to karo prieš vokiečius, galbūt pranašesnius savo technika. Be to jie nemažai iš tų žuvusių ir patys nužudė.

  9. Romas Romas rašo:

    ir nepainiok Drezdeno bombardavimo, atominio ginklo panaudojimo ir dar velniai žino ko. Kalba eina apie tai, kas labiausiai buvo suinteresuotas, kad kiltų tas antras pasaulinis. Gal tu nieko nesi girdėjęs apie Markso ir vėliau Lenino kliedesius apie pasaulinę revoliuciją? Kaip tu įsivaizduoji tą pasaulinę revoliuciją? Tai kur čia istorijos perrašinėjimas?

  10. Vilius Vilius rašo:

    Čia galima pamatyti lietuviškus Karaliaučiaus vietovardžius:
    htt p://on .lt/karaliauciaus-srities-vietovardziai

  11. t t rašo:

    Genocido sąvoka čia netinka, nes sovietai neturėjo tikslo fiziškai sunaikinti kurios nors vienos etininės ar religinės grupės šiame regione. Čia kalba eina apie masinį terorą prieš civilius. O jis buvo nukreiptas ne vien prieš lietuvininkus, bet ir prieš kitus krašto gyventojus. Istorikai niekada nesutiks tu tokiu netiksliu ‘genocido’ sąvokos naudojimu, nes jis nuvertina tikruosius genocidus (pirmiausia, Holokaustą, armenų, bosnių ir tutsių genocidus).

  12. Nepamirskim istorijos Nepamirskim istorijos rašo:

    Na kas netingit galit pasiskaityt ir apie laivus kuriuos nuskandino sovietai
    „Wilhelm Gustloff“, „Goya“, „General von Steuben“, cia net su titaniku nera ko lyginti

  13. temide temide rašo:

    kai piole vokieciai per antraji pasaulini kara bsovietu sajunga nmano proteviai visa laika gyveno paienyje sodas vokietijoje o namas ir zeme Lietuvoje todel zinau kad vokieciai taikiu zmoniu nezude priesingai vaisino kosemis sokoladu o rusu armija tiek begdama tiek puldama plese viska is eiles zude nes ne tik mazalietuviu bet ir Lietuviu nelaike zmonemis o apie rusu armijos zveriskuma zinau labai senai nes pasakojo man artimas zmogus kuris buvo pagautas i9r priverstas kariauti rusu armijoje tai jis nemazai isgelbejo vokieciu vesdamas ne tai ka liepia nes mokejo abi kalbas o ispedavo zmones taip vokieciai su zydais komunistais elgesi zveriskai o rusu armija su visais kas ne rusais nors daznai ir rusu nepagailedavo

  14. Mindaugas Mindaugas rašo:

    Romai…

    Eik mokintis istorijos. Nes kliedi, istorija perasinejama. Faktai iskraipomi, daug detaliu neminima, kurios yra labai svarbios, pateikiama tik ta informacija kuri yra naudinga, sukurti vienokia ar kitokia nuomone. Kas valdo praeiti, tas valdo dabarti… Kas patsai supratau, kad negalima tiketi,kas liecia istorija vieno saltinio reik tikrinti, tikrinti..Zodziu sekmes.

  15. Romas Romas rašo:

    Man labai gaila, bet tu esi permirkęs rusiška propaganda. Istoriją tu gal kiek ir skaitei, gal daugiau tarybinę…., bet analizuoti ir vertinti, tai tikrai nesugebi.
    Aš jokiu būdu neginu nei tų, nei anų, nei dabartinių, kurie siekia savo interesų.
    Tam, kad paminėti visas detales, reikia parašyti gal net kelias knygas (beje jos jau parašytos, reikia tik paskaityti tokiems kaip tu).
    Tad, kad mokytis reikia pačiam.
    Paskaityk K.Marksą, Lenino raštus, Stalino laikų pasisakymus, straipsnius to meto spaudoje, Hitlerio, kitų vokiečių veikėjų mintis ir požiūrį į to meto realybes….
    Gal tada ką suprasi…, Bet, kaip rašė V. Vysockis: “jeigu gimei baobabu, tai ir būsi baobabu..”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...