2013 Vasario 17

Rusų dramos teatras: keičiamės mes, keičiasi ir publika

veidas.lt


Senasis teatras sostinės J.Basanavičiaus gatvėje tikisi sulaukti vis daugiau lietuvių žiūrovų.

Šių metų kovo mėnesį baigsis pirmoji penkerių metų trukmės Lietuvos rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus kadencija. Kultūros ministerija privalės skelbti viešą naujo vadovo paieškų konkursą. Ar pretenduos į naują kadenciją, režisierius J.Vaitkus sakosi kol kas neapsisprendęs, tačiau iš to, kiek planų sieja su šio teatro ateities galimybėmis, beveik neabejojame – pretenduos.
„Per penkerius metus pastatėme dvidešimt penkis spektaklius, iš jų penki – mano paties režisuoti. Stengiausi kurti spektaklius, kuriuose būtų užimta didžioji dalis trupės, kad sustiprėtų kolektyvinė dvasia. Tokie spektakliai – tai „Tas, kuris gauna antausius“ ir, žinoma, „Eglutė pas Ivanovus“, kuriame muzikuoja ir šoka kone visas teatro kolektyvas, įskaitant scenos darbininkus. Tai padėjo geriau pajusti vieniems kitus“, – pasakoja kadenciją baigiantis teatro vadovas.
Į teatrą atėjo dirbti dvi režisierės – Olga Lapina bei Laima Adomaitienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiamas rengti specialiai Rusų dramos teatrui surinktas aktorių kursas. Šią vasarą šešiolika studentų taps bakalaurais, ir iki dešimties gabiausių jaunuolių turės galimybę įsilieti į teatro aktorių trupę. Nemažai jų teatro scenoje vaidina jau dabar. Žinoma, jaunimas į teatro repertuarą ateitų su savo diplominiu kraičiu – jau dabar rodomomis „Trim mylinčiomis“, Antono Čechovo „Dėde Vania“ ir pagal Wolfgango Borcherto kūrinius pastatytu spektakliu.
„Repertuarą stengiausi formuoti taip, kad lengvosios dramaturgijos, pokštais linksminančios publiką, jame liktų mažiau. Tiesa, vieną kitą tokio pobūdžio spektaklį („Vėjas tuopų viršūnėse“, „Paskutinysis aistringas meilužis“) parengė patys teatro aktoriai. Ir padarė tai ne prasčiau nei už didelius pinigus dirbantys kviestiniai režisieriai“, – tvirtina J.Vaitkus.

Populiariausi – spektakliai vaikams

Pasak jo, pirmaisiais metais, pradėjus dirbti naujam teatro vadovui, žiūrovų buvo sumažėję, tačiau teatras pamažu atsivėrė bendram Lietuvos teatrinio gyvenimo kontekstui, todėl į jį pradėjo rinktis anksčiau kelią pamiršusi reiklesnio meninio skonio publika. 2012-ieji Rusų dramos teatrui jau buvo pelningi, pavyko išgyventi be skolų. J.Vaitkus tvirtina iš Kauno dramos teatre įgytos patirties žinąs, kad prarasto žiūrovo susigrąžinimas, nesiremiant vienadiene reklama, yra ilgalaikis procesas – tam reikia mažiausiai penkerių–septynerių metų kryptingo darbo.
Dar viena svarbi ir, kaip rodo paklausa, perspektyvi teatro darbo kryptis – spektakliai, skirti jaunajam žiūrovui. Štai O.Lapinos „Stebuklingoji kreidelė“ repertuare netgi siūloma dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, todėl pritraukia dar platesnę auditoriją. „Tokių spektaklių turėtų atsirasti daugiau. Juk teatro misija – visuomenę ne skaidyti, o vienyti: jei turime įdomų spektaklį, kodėl juo negalėtume pasidalyti su lietuvių publika? Apskritai stengiausi laikytis nuostatos, kad Rusų dramos teatras neturėtų būti skirtas vien rusakalbių miestiečių diasporai. Gaila, kol kas techninės galimybės neleidžia visuose spektakliuose kokybiškai rodyti teksto titrų: ateityje reikėtų tam įsigyti elektroninį ekraną“, – pasakoja režisierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...