2015 Vasario 09

Antonas Čadskis

Rusijos neturi būti

veidas.lt

Rusija negali eksportuoti nei savo santvarkos, nei kultūros ar filosofijos, tačiau, atsiskyrę nuo Federacijos, kai kurie regionai dar turi vilties atgimti naujam gyvenimui.

 

Kaskart susimąsčius apie „rusiško pasaulio“ viruso aukas, kuriomis tampa pasižymintieji silpnu intelektualiniu ir etiniu bei moraliniu imunitetu, norisi paklausti šios ligos platintojų: o ką jūsų šiuolaikinė Rusija davė pasauliui? Ieškau atsakymo ketverius metus – nuo tada, kai 2011 m. tapau sistemišku rusofobu.

Rusija bando susikurti savo politinę orbitą, kada „paleidžia“ savo užsienio politiką ir, lygiuodamasi į bananų respublikas, pradeda narsiai ir išdidžiai kištis į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių reikalus. Bet ką gi iš tiesų ji gali duoti šalims, kurios pateks į jos įtakos sferą? Ogi nieko. Rusija – tai bebaigiąs suirti lavonas, skendintis siaubingoje korupcijoje, „otkatuose“, biurokratijoje, policijos „diedovščinoje“, autoritarizme ir mele. Ką ji siūlo pasaulio civilizacijai, išskyrus energijos išteklius ir Kubanės kazokų chorą su balalaikomis?

Pasikartosiu: nie-ko. Net JAV, nepaisant jų politinių žaidimų, skleidžia laisvę ir demokratiją. Vakarietišką, tikrą demokratiją, kurios nereikia įvesti senatoriams politiniame teatre. O valdžia ten – savo vietoje. Renkant šerifą. Tvirtinant gimtojo miesto statybų planą. Laisvė rengti mitingus ir eitynes. Žodžio laisvė. Asmens laisvė.

O ką skleidžia Europa? Tas pačias laisves, tik susietas su Europos tradicijomis, atsakomybe ir pareigingumu. Vakarų pasaulis skleidžia progresą: viso pasaulio mokslininkai plūsta į Vakarų laboratorijas, viso pasaulio studentai svajoja studijuoti Vakarų universitetuose. Viskas, kas jus dabar supa – biuro įranga ar drabužiai, – Vakarų minties rezultatas, Vakarų kūdikis. Kaip ir pasaulinis darbo pasidalijimas, kurio dėka ši technika gaminama Azijos šalyse (būtent Vakarai tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie Azijos augimo). Taigi Vakarai – pažangos, kūrybiškumo ir pagarbos individui įsikūnijimas. O ką šiuolaikinė Rusija? Kuo ji grindžia savo pretenzijas patekti į supervalstybių ir didžiųjų pasaulio politikos veikėjų ložę?

Krikščioniškojo mesianizmo esmė – dabartinio patriarcho Kirilo pamokslai paskutines kelnes baigiantiems pragerti gyventojams ir entuziastingas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas gardaus kąsnio dalybose. Rusija nebegali kitų nacijų labui eksploatuoti savo visuomenės santvarkos modelio, nes šis modelis visiškai atitinka XX a. pradžiai būdingą supratimą ir yra galutinai degradavęs. Savos kultūros nėra – Rusiją peni užsienis. Rusijos filosofija, požiūris į gyvenimą? Dieve, tai absurdas! Tokios filosofijos rezultatą mes matome Rusijoje. Sovietų Sąjunga šiuo požiūriu buvo visavertiškesnė – ji bent galėjo eksportuoti komunizmo idėją. SSSR, nepaisant savo ydingumo, turėjo teisę daryti įtaką pasauliui.

Vakarai neša bombų demokratiją. Viskas teisinga. Nuversdami eilinį tironą ir perkeldami savo santvarką į trečiojo pasaulio šalis, Vakarai negali pasiekti greitų rezultatų – buvusios kolonijos yra pernelyg archajiškos. Pernelyg religingos ir neišsilavinusios, kad perimtų mūsų vertybes. Tačiau svarbiausia Vakarų misija ir yra, laužant per daugelį amžių nusistovėjusią primityvių tautų tvarką, prisidėti prie naujos sistemos, pagrįstos pagarba asmeniui, gimimo. Išversdami iš sosto diktatorių, Vakarai sugriauna jo nusistovėjusią sistemą, tad ne viskas iš pradžių einasi sklandžiai, kaip, tarkime, Irake, kur ne viskas gerai, o gal net ir blogiau, nei valdant Husseinui. Bet pamažu ten susiformuos normali politikos tradicija ir šalis ims žengti demokratijos keliu.

O jei islamistiniam užkratui būtų leista susivienyti į konfederacinę religinę sąjungą, tai gali reikšti Vakarų civilizacijos saulėlydį ir prasidėsiantį naują „tamsos amžių“ – religinį tamsumą ir visuomenės nuosmukį. Todėl Vakarai turi teisę! O Rusija jos neturi. Rusija – tai padaras, mintantis viskuo aplink ir teršiantis erdvę savo imperinėmis ambicijomis, nuodijantis gyvenimą kaimynams savo priešiškumu ir buku mesianizmu.

Rusijoje yra toks regionas, kurio geografinė padėtis ir susiklosčiusi ekonominė bei politinė situacija rėkte rėkia apie būtinybę iš pradžių bent atsiriboti nuo federalinio centro, o ilgainiui įgyti visišką nepriklausomybę ir įkurti suverenią respubliką. Kalbama apie labiausiai į Vakarus nutolusią Rusijos Federacijos sritį – Kaliningradą. Nuo 2011 m. atidžiai stebiu šį regioną, o pernai nusikrausčiau ten gyventi. Kadaise klestėjusioje Rytų Prūsijoje vaizdas dabar liūdnas. Kaliningradas dabar įkūnija rusišką apsileidimą ir beviltiškumą, barbarišką maskolių požiūrį į kultūrą, istoriją ir kasdienio gyvenimo organizavimą.

Tačiau Kaliningrado sritis iki šiol neprarado savo rūsčios romantikos, griežtos it senovinės bažnyčių sienos. Nors viskas čia suniokota ir neefektyviai tvarkoma, šis regionas, mano nuomone, gali tapti perspektyvia naujos respublikos statybų aikštele.

Žinoma, reali ekonominės plėtros pažanga šiame regione įmanoma tik sukūrus naują mokesčių ir muitų sistemą, kad būtų iki minimumo sumažintos įvairios rinkliavos ir mokesčiai; suformavus atvirą ir skaidrią administracinę aplinką, kurioje visos biurokratinės kliūtys būtų pašalintos įdiegus elektroninę informacijos surinkimo ir apdorojimo sistemą; įgyvendinus realų visų valstybės valdymo sričių atskyrimą ir savarankiškumą; pritraukus skirtingų ekonomikos ir valstybės administravimo sričių specialistų iš užsienio, ir taip toliau.

Būsimąją respubliką drauge kurti turi vizų ar kitų kliūčių nevaržomi verslininkai, kultūros bei meno veikėjai iš Europos ir viso pasaulio. Tai teritorija, kurioje turi sutapti ir bendra kryptimi judėti šios respublikos, Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos interesai.

Ši sritis idealiai tinka elektroninių referendumų ir balsavimo visais svarbiais visuomenei klausimais mechanizmui.

Žinoma, būtinas visiškas šio regiono nusiginklavimas. Karinės Rusijos bazės turi būti laipsniškai perkeltos iš šios srities į kitus Rusijos regionus.

Kuriant tokią respubliką neišvengiama daugybė problemų. Pradedant Maskvos nenoru prarasti savo koloniją ir ekonomine suirute (tos pačios Maskvos pastangomis), baigiant politine visuomenės degradacija ir reformoms reikalingų kadrų stygiumi. Tačiau regionas turi pasirinkimą: arba ir toliau būti laikomam už pavadžio šizofrenija sergančios Maskvos ir tenkintis iš jos gaunamais apgailėtinais trupiniais, arba suvokti būtinybę prisiimti atsakomybę už savo krašto likimą ir ateitį. Kai ateis laikas referendumui dėl pasitraukimo iš Rusijos Federacijos sudėties (teisėto – pakeičiant Rusijos Federacijos konstituciją atsižvelgiant į gyventojų valią), turės būti labai aiškiai suvokiama tolesnio judėjimo kryptis. Referendumo gali ir nebūti – tuo atveju, jei Rusija dar kartą subyrėtų.

 

 

Antonas Čadskis – Kaliningrade gyvenantis publicistas, dailininkas, tinklalapio ~http://rufabula.com~ autorius

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Linas Linas rašo:

    Rusijos neturi būti
    O Antono Čadskio?

  2. ??? ??? rašo:

    tokio marazmo dar nesu skaiciusi

  3. Mokytoja Mokytoja rašo:

    Tai siekiamybė, svajonė. Gerai, kad publicistas svajoja pozityviai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...