2011 Spalio 16

Rusai pasiduoda: istorinė patirtis

Petras Stankeras


Prieš 70 metų, prasidėjus vadinamajam Sovietų Sąjungos Didžiajam tėvynės karui, sovietų kareiviai ir karininkai ėmė masiškai pasiduoti į nelaisvę. Raudonosios armijos Vyriausiosios vadovybės būstinė net buvo priversta išleisti garsųjį įsakymą Nr. 270 apie tokių karių atsakomybę.
Antrasis pasaulinis karas padarė nepataisomą žalą žmonijos civilizacijai, nusinešė dešimtis milijonų žmonių gyvybių, sugriovė miestus ir kultūros paminklus, žmonijai įskiepijo žiaurumo ir prievartos ideologiją, kuri paliko pėdsaką kelioms kartoms. Bet ypatingą vietą tarp rūsčių karo išbandymų užima nelaisvė. Su ja susijusios ne tik fizinės kančios, nepritekliai ir masinės mirtys, bet ir sunki psichologinė bei moralinė krizė, kurią patyrė belaisviai.
Sovietinė karo propaganda skelbė, kad karo metais į priešo nelaisvę pateko 36 tūkst. sovietų karių, visi kiti buvo laikomi dingusiais be žinios. Tiesa apie belaisvius sunkiai skynėsi kelią. 1993 m. Rusijos generalinis štabas paskelbė, kad karo metais į nelaisvę pateko ir dingo be žinios 3,3 mln. karių. Tačiau suderinus Rusijos ir Vokietijos (o vokiečiai labai pedantiškai fiksavo paimtų į nelaisvę priešų skaičių) duomenis paaiškėjo, kad 1941 m. į vokiečių nelaisvę pateko 3,4 mln. sovietų karių, 1942 m. – 1,6 mln., 1943 m. – 565 tūkst., 1944 m. – 147 tūkst. ir netgi 1945-aisiais – 34 tūkst., o iš viso – 5,75 mln. karių.
Tokios negarbės žmonijos istorija nežinojo: į priešo pusę bėgo sovietinės valstybės elitas – kariškiai. Gėdingiausia komisariškai valdžiai tai, kad į priešo nelaisvę ėjo aukšti darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos vadai, įskaitant generolus. Tad komunistinė propaganda apie sovietinį patriotizmą jokios praktinės naudos nedavė.

Turėjo žūti, o ne pasiduoti

Iš pirmaisiais karo metais pasidavusių į nelaisvę keturių milijonų sovietų karių daugiau kaip pusė buvo pasyvūs perbėgėliai, kurie tik ir svajojo apie tai, kaip paimti ginklus į rankas ir kovoti prieš Staliną bei komunistinę diktatūrą.
Sovietų ir vokiečių karo metais nelaisvė buvo prilyginta negarbei ir išdavystei, karo belaisviai buvo prilyginti dezertyrams, daugelis jų, po karo grįžę į tėvynę, pateko į sovietines koncentracijos stovyklas. Likusiems gyviems visą gyvenimą nelaisvė tapo priekaištu: „Jūs turėjote žūti, o ne pasiduoti.“
Carinės Rusijos laikais pasidavimo į nelaisvę atvejai buvo labai reti. Kaip skelbia oficialūs šaltiniai, nuo 1700 iki 1904 m. masinio pasidavimo priešui atvejų iš viso nebuvo. Pirmojo pasaulinio karo metais viskas pasikeitė. Liūdnai pagarsėjusi 2-oji armija 1914 m. neteko 135 tūkst. karių, patekusių į priešo nelaisvę. Po 1917 m. valstybinio perversmo, pilietinio karo metais perėjimas (pasiduodant į nelaisvę) iš Baltosios armijos į Raudonąją ir atvirkščiai buvo įprastas dalykas.
Tikriausiai Sovietų Rusijos diktatorius Josifas Stalinas iš savo patirties žinojo, kad prievarta, kaip ir taikos metais, taip ir kare, – kur kas efektyvesnis metodas negu parodomasis sovietinis patriotizmas. Pats žiauriausias ir absurdiškiausias įsakymas jo imperijoje turėjo būti įvykdomas nedelsiant ir laiku, kaip buvo parašyta kariniuose nuostatuose. Tai lietė visus – nuo maršalo iki eilinio, kurie išmintingai įsisavino kareiviškas realijas kare: vokiečių kulkosvaidininkas gali nepataikyti, šauti pro šalį; tuo tarpu nepaklusus šūvio pro šalį nebus.
Pirmomis rusų ir vokiečių karo dienomis patekę į apsuptį sovietų kariai ėmė taip masiškai pasiduoti priešui, kad 1941 m. rugpjūčio 16 d. Vyriausiosios vadovybės būstinė buvo priversta pasirašyti įsakymą Nr. 270. Pagal šį įsakymą buvo liepta naikinti pasidavusiuosius į nelaisvę „visomis priemonėmis – ir sausumos pajėgomis, ir oro, o pasidavusių raudonarmiečių šeimoms neskirti pašalpų ar kitokios pagalbos“. Įsakymą pasirašė SSRS valstybinio gynybos komiteto pirmininkas J.Stalinas, pirmininko pavaduotojas V.Molotovas, Sovietų Sąjungos maršalai S.Budionas, K.Vorošilovas, S.Timošenka, B.Šapošnikovas ir armijos generolas G.Žukovas. Įsakymas buvo adresuotas visiems VKP(b) CK nariams ir kandidatams, apskričių ir rajonų partijos sekretoriams, sąjunginių respublikų kompartijų CK. Įsakymas buvo neskelbtinas, tačiau jis buvo privalomai perskaitytas visuose eskadronuose, kuopose, batarijose, eskadrilėse ir štabuose. Pagal rašymo stilių ir turinį galima spręsti, kad dokumentą rengė pats Vyriausiasis.
270-uoju įsakymu kiekvienas kariškis, nepriklausomai nuo tarnybinės padėties, buvo įpareigojamas pareikalauti iš aukštesnio pagal laipsnį vado, jeigu jo dalinys pateko į apsuptį, kovoti iki paskutinės galimybės prasimušti pas saviškius. Sunkiai įsivaizduojama situacija, kai kareivis kažko reikalauja iš generolo…
Leningrado fronto vadas generolas Georgijus Žukovas, pataikaudamas sovietų diktatoriui, nuėjo dar toliau: rugsėjo 28 d. šifruota telegrama nurodė savo pavaldiniams, kad „būtina išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, jog visos pasidavusių priešui karių šeimos bus sušaudytos ir jie patys grįžę iš nelaisvės irgi bus sušaudyti“. Vykdant šį įsakymą pažodžiui, turėjo būti sušaudomi net kūdikiai! Tirono tarnai, virš kurių nuolat kabojo Damoklo kardas dėl nesėkmių kare, buvo dar žiauresni už savo šeimininką. Savo įsakymais ir telegramomis sovietų komisarai perspjovė netgi Čingischaną. Šis už vieno kario dezertyravimą sunaikindavo dešimt jo rikiuotės draugų, tačiau jam net į galvą neateidavo mintis žudyti bailio šeimą savo užnugaryje.
Vien per Stalingrado mūšį už ketinimą pasiduoti priešui buvo sušaudyta 13,5 tūkst. kareivių ir karininkų. Ir tai liudijo ne Raudonosios armijos demoralizacijos lygį – tai liudijo teroro mastą.

Visi belaisviai tapo išdavikais

Reaguodami į stalininį įsakymą Nr. 270 ir minimą šifruotą telegramą, vokiečiai paskelbė nemažai gana objektyvių propagandinių straipsnių. Vienas jų 1942 m. gegužės 10 d. išspausdintas fronto laikraštyje „Die Fronte“ pavadinimu „Karo belaisviai – priešai. Kaip Stalinas elgiasi su savo kareiviais“. Straipsnyje rašoma: „Sovietai visus karo belaisvius traktuoja kaip išdavikus. Jie atsisakė nuo tarptautinių sutarčių, kurias pasirašė visos kultūringos valstybės: neegzistuoja apsikeitimas sunkiai sužeistaisiais, nėra pašto ryšio tarp belaisvių ir jų artimųjų… Sovietų vadovai ne be pagrindo bijo, jog kiekvienas, atsidūręs kitoje „socialistinio rojaus“ pusėje, grįžęs į SSRS supras bolševikinį melą…“
Vokiečiai toleravo rusų karių pasidavimą į nelaisvę: kiekvienam savanoriškai perėjusiam į jų pusę žadėjo netaikyti karo belaisvio statuso, sudaryti patenkinamas gyvenimo sąlygas, aprūpinti geru maistu ir pervežti iš kovinių veiksmų zonos į gilų užnugarį. Sužeistiesiems ir sergantiems buvo žadama skubi medicininė pagalba. Kiekvienam savanoriškai pasidavusiam buvo siūloma per septynias dienas apsispręsti: ar jis stoja į Rusų išlaisvinimo armiją, į vieną iš nacionalinių išlaisvinimo dalinių, savanoriu į užnugario dalinį, ar į darbą pagal turimą specialybę. Po karo visiems buvo garantuojama teisė grįžti į tėvynę.
Kitose šalyse, dalyvavusiose Antrajame pasauliniame kare, tarp jų ir Vokietijoje, požiūris į nelaisvėn patekusius karius buvo visiškai kitoks. Generolas feldmaršalas Ervinas Rommelis buvo įsakęs beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems kariams pasiduoti į nelaisvę ir stengtis išsaugoti gyvybę (o ne materialines vertybes), kad ir ateityje jie galėtų tarnauti tėvynei.
Amerikiečių karo belaisviams buvo skaičiuojamas tarnybos stažas eiliniam laipsniui gauti, buvo kaupiamas atlyginimas, po grįžimo iš nelaisvės jie buvo apdovanojami ordinais ir medaliais už ištvermę, už tai, kad nelaisvėje liko gyvi, kad išsaugojo save sau, šeimai ir tėvynei.
1942 m. liepos 28 d. J.Stalinas pasirašė kitą savo garsųjį įsakymą Nr. 227, gerai žinomą pavadinimu „Nė žingsnio atgal“, kuriuo uždraustas bet koks atsitraukimas, – priešingu atveju grėsė sušaudymas. Tik po karo praėjus daug metų, 1957-aisiais, šie įsakymai buvo atkeisti. Tačiau SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostatuose liko frazė – „nelaisvė – tai negarbė“. Iki 1997 m. sausio 1 d. galiojo Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnis „Savanoriškas pasidavimas į nelaisvę“, kuriame numatyta griežčiausia bausmė buvo sušaudymas.
Ydinga Adolfo Hitlerio politika – pagrindinis veiksnys, nubraukiantis visus pirmaklasės karinės organizacijos pliusus. Jo pralaimėjimas kare su SSRS buvo politinis, o karinis pralaimėjimas – politinio pralaimėjimo pasekmė. A.Hitlerio vykdoma politika (dalis karo belaisvių buvo laikomi blogiau už gyvulius, kolchozų išsaugojimas, „aukščiausios rasės atstovų“ elgesys užimtose teritorijose ir kt.) parodė, kad vokiečių valdžia ne ką geresnė už sovietinę.
Geriausiai pasakė vermachto generolas pulkininkas Heinzas Guderianas: „Hitleris įsigudrino sutelkti visus rusus po Stalino vėliavomis.“ Jeigu ne A.Hitlerio pragaištinga rasinė politika, J.Stalino nebūtų išgelbėję nei milijoninė armija, nei talentingi generolai. Nebūtų padėję ir įsakymai, kaip jau minėtas Nr. 270.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Drulia Drulia rašo:

    Eiliniai sovietų kareiviai papasakojo mano seneliams daug išminties, kuri vėliau pasitvirtino.Hitleris, būdamas rasistas, kareivių nusistatymo prieš Stalino savivalę neišnaudojo.

  2. petras petras rašo:

    Tiesos yra straipsnyje. Jeigu ne ta psichine Hitlerio politika, Voketija butu tapusi galingiausia valstybe, su tvirtomis morales normomis, su tvarka, su isvystytomis technologijomis ir t.t. (bet visa tai reiskia ir jos kylanti grobuoniskuma). Net ir patiesta, sitaip atsistojo dukart. Visgi, manau, rusai yra didesne blogybe, nei vokieciai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...