Vidaus reikalų ministeriją, kurią šiandien valdo ir kontroliuoja Rolando Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguotas ministras Dailis Barakauskas bei šios partijos nariai viceministrai, yra apkaltinta prekyba poveikiu. Šis modernus baudžiamosios teisės terminas – tik naujas politinės korupcijos pavadinimas.

Partiečiai, „prekiaudami poveikiu“ valstybinėms institucijoms, padeda laimėti viešuosius prikimus privačioms įmonėms, kurios pasirengusios susimokėti už tokias paslaugas arba į juodąją, arba į baltąją partijos kasą. Toks naujas Lietuvos valstybės politinės korupcijos įvykis verčia susimąstyti, ar Lietuvos rinkėjai sugeba pasimokyti iš savo politinio pasirinkimo klaidų, jas pripažinti ir padaryti teisingas išvadas ateičiai.

Prieš 10 metų Konstitucinis Teismas (KT), išaiškindamas priesaikos sulaužymo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo teisines ir politines pasekmes tolesnės galimybės dalyvauti politinėje veikloje atžvilgiu, konstatavo: „Asmuo, kuris buvo išrinktas  Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Kas primiršo, šis KT išaiškinimas gimė tuometinio Lietuvos prezidento Rolando Pakso apkaltos metu, kai Lietuvos visuomenei buvo akivaizdžiai atskleista, kad R.Paksas nebuvo visiems lygiai teisingas, kaip prisiekė. Prezidentas rusiškų sraigtasparnių remontininkui Jurijui Borisovui pardavė Lietuvos pilietybę už finansinę paramą per prezidento rinkimų kampaniją, atskleidė šiam verslininkui valstybės paslaptį, pranešdamas slaptą informaciją apie jo telefoninių pokalbių pasiklausymą, darė poveikį per savo prezidentinės komandos narius privačiam verslui siekiant perimti konkurentų verslą. Tai buvo prieš dešimtmetį.

Tuometinė „Veido“ sociologinė apklausa rodė, kad dauguma Lietuvos žmonių pasisako už tai, kas yra nuspręsta Lietuvos KT: priesaiką sulaužęs politikas niekad nebegalėtų vėl duoti priesaikos padėjęs ranką ant Konstitucijos. Per tuos 10 metų daug visko būta. Antai Strasbūro žmogaus teisių teismas, pripažindamas, kad apkaltos procedūra buvo teisiškai nepriekaištinga, nusprendė, jog priesaiką sulaužusio R.Pakso eliminavimas iki iš politinio gyvenimo, draudimas iki gyvenimo pabaigos jam užimti postą, kurį užimant reikia vėl duoti priesaiką, yra neproporcingas padarytam nusikaltimui.

Humaniškas teismas, kuriantis visiems Europos Sąjungos valstybių piliečiams žmogaus teisių apsaugos standartus, turėjo rasti bendrą vardiklį tiek senų demokratijos tradicijų, tiek neseniai iš sovietinio totalitarizmo išsivadavusioms valstybėms. Teismas nusprendė, kad ir politikai turi teisę į antrą galimybę: per protingą laiką išpirkę savo klaidas, jie vėl gali užimti postus, kuriuose reikia prisiekti.

Visus 10 metų Lietuvoje vyksta politinės batalijos, kaip „reanimuoti“ R.Paksą ir vėl suteikti jam šansą dalyvauti šalies prezidento rinkimuose. Tai nėra lengvas uždavinys, nes Strasbūro žmogaus teisių teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jam įgyvendinti reikia pakeisti Konstituciją. Šiame mūsų Konstitucijos „pritaikymo“ korumpuotiems politikams procese aktyviai dalyvauja ne tik R.Pakso partiečiai. Čia esama ir kitų politinių partijų atstovų, kurie norėtų „apsisaugoti“ nuo konstitucinės apkaltos procedūros, visam laikui pašalinant juos iš politinio gyvenimo. Tenka apgailestauti, kad korumpuotiems politikams talkina ir rankas į partines kasas sumerkę, ir teisės principuose pasiklydę universitetų teisės profesoriai.

Nors KT prieš 10 metų aiškiai suformulavo, kokie politinio veikimo standartai yra nustatyti mūsų Konstitucijoje, dabar vėl aiškėja, kad R.Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ yra apsikrėtusi partijos lyderio, nušalinto prezidento, korupcijos virusu ir kad tiek R.Paksas, tiek „Tvarka ir teisingumas“ yra konstituciškai nesveiki.

Generalinė prokuratūra kartu su Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu stambiu mastu siekiant už atlygį daryti įtaką keletui Vidaus reikalų ministerijoje vykdytų viešųjų pirkimų. Buvo sulaikyti su politine partija „Tvarka ir teisingumas“ susiję penki asmenys. Įtariamųjų gyvenamosiose vietose ir darbovietėse, taip pat partijos „Tvarka ir teisingumas“ būstinėse atlikta keliolika kratų. Dviem paroms buvo sulaikyti buvęs vidaus reikalų viceministras „tvarkietis“ Algimantas Juocevičius, buvęs vidaus reikalų ministro Dailio A.Barakausko patarėjas Ervinas Raistenskis, žinomas televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys, kuris yra įvardytas kaip vienas „Tvarkos ir teisingumo“ kandidatų į Vilnius mero postą, taip pat viešosios įstaigos „Pradas media“ direktorius Justinas Garliauskas ir bendrovės „NTService“ vadovas Peisachas Kačerginskis. Ši istorija akivaizdžiai susijusi su „Tvarkos ir teisingumo“ politinės partijos pinigais. Generalinė prokuratūra pranešė, kad bus kreipiamasi į Seimą dėl „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nario Rimanto Ručio, tvarkančio partinės kasos reikalus, teisinės neliečiamybės panaikinimo.

Komercinių televizijų transliuojamo „muilo“ kūrėjas ir prodiuseris R.Skaisgirys, aiškindamas vieno koncerto buhalteriją, garsiai pareiškė, kad „Tvarkai ir teisingumui“ dirbo nemokamai: „Nesu „Tvarkos ir teisingumo“ narys, neturiu su jais jokių sutarčių, o šios partijos viešųjų ryšių konsultantu dirbu nemokamai, visuomeniniais pagrindais. Viena dalis privati, kita valstybinė. Tai ir buvo didžioji dalis pinigų, kurie sudarė koncerto biudžetą. Kita dalis, apie 12–14 tūkst. Lt, iš parduotų pinigų ir 10 tūkst. Lt pats R.Paksas pervedė televizijai už tai, kad jis yra globėjas: tam tikros sekundės skaičiuojasi ir panašiai. Kitaip tariant, nusipirko eterio laiką. <…> Juk kas aš esu – serialų prodiuseris. Kai aš prieš pusantrų metų pradėjau dirbti su partija „Tvarka ir teisingumas“, ji buvo tik ketvirta ar penkta reitingų sąraše. Dabar jie antri. Tai nereiškia, kad čia tik mano darbas taip pakėlė reitingus, bet aš tikrai prisidėjau prie to, kad ši partija visuomenėje matytųsi truputį kitaip, atrodytų įdomiau. R.Paksas irgi stabiliai trečias pagal reitingus, nors nėra aktyvus politikas Lietuvoje. Manau, tai geri rezultatai. Po to aš gavau iš R.Pakso pasiūlymą dėl galimybės kandidatuoti į sostinės mero postą.“

Belieka džiaugsmingai aiktelėti, kad ir šiandien Lietuvos valstybėje turime aristokratų, kurie kaip Vasario 16-osios akto signatarai ar kiti mūsų valstybės šviesuoliai tvarkai ir teisingumui tarnauja nemokamai. Tik visa bėda, kad prokurorai, STT pareigūnai turi kitą nuomonę ir naująjį „aristokratą“ R.Skaisgirį patupdė į daboklę, nederamą tiek paprasto piliečio, tiek aristokrato garbei bei orumui dėl tos vietos išvaizdos ir kvapo. Lietuvos valstybė ir 25-aisiais savo nepriklausomybės metais geresnių neturi. Politikai tuo neskuba rūpintis. O juk vertėtų – bent jau savo labui.

Tenka apgailestauti, kad ir sulaukus konstitucinio apsivalymo nuo korumpuotų politikų dešimtmečio jubiliejaus Lietuvos rinkėjai niekaip nepasimoko iš savo politinių pasirinkimų klaidų ir jiems vėl teks mokytis, kad politinė korupcija yra sunki ir, matyt, nepagydoma liga.