2014 Sausio 12

Renovacijos scenarijai

veidas.lt

Ar daugiabučių modernizavimas iš tiesų grasina didesnėmis šilumos kainomis?

 

Patogesnės gyvenimo sąlygos, estetiškesnė, saugesnė aplinka, didesnė nekilnojamojo turto vertė, mažesnis šilumos naudojimas – vadinasi, ir mažesni mokesčiai už šildymą. Akivaizdu, dideles sumas už centralizuotą šilumos tiekimą paklojantys Lietuvos gyventojai pastarąjį argumentą įrašytų į pirmąją renovacijos privalumų vietą. Tačiau ar laukiama ekonominė daugiabučių modernizacijos nauda džiugina ir šilumos tiekimo rinkos dalyvius? Ar galima tikėtis, kad sumažėjus šilumos energijos poreikiui nepadidės šilumininkų apetitas?

 

Gelbsti nepriklausomi gamintojai

Bendrovės „Klaipėdos energija“ finansų direktoriaus Kęstučio Jonkaus tikinimu, grėsmės, kad sumažėjus centralizuotai teikiamos šilumos naudojimui vartotojams išaugs jos kaina, bent jau uostamiestyje nėra.

„Pavyzdys galėtų būti vasaros periodas, kai šilumos poreikis mieste yra labai mažas – tik karštam vandeniui ruošti. 2013 metų rugsėjį šilumos kaina uostamiestyje buvo sumažėjusi net 23 proc., palyginti su tuo pačiu metu 2012-aisiais. Iš esmės kaina smuko todėl, kad daugiausia šilumos buvo superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie konkuravo tarpusavyje. Iš jų šiluma superkama aukcionu vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi“, – aiškino K. Jonkus.

Jo teigimu, uostamiestyje yra 6 nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie šilumą gamina ir į centralizuotus tinklus parduoda pigiau, negu pagamina „Klaipėdos energija“. Šie gamintojai gali patiekti apie 50 proc. miestui reikalingos šilumos.

„Akivaizdu, kuo mažiau šilumos gaminame, tuo mažesnė ir jos kaina mūsų klientams, nes įmonė kurui naudoja brangias dujas“, – reziumavo „Klaipėdos energijos“ finansų direktorius K. Jonkus.

Įžvelgia rezervų optimizacijai

Bendrovės „Klaipėdos energija“ technikos direktorius Vilius Buinevičius pripažino, kad įmonė turi išlaikyti šilumos gamybos įrenginius, kad ir be nepriklausomų šilumos gamintojų pajėgumų galėtų aprūpinti visus klientus šiluma.

„Šiandien įmonės katilinių, prijungtų prie Klaipėdos centralizuotų šilumos tiekimo tinklų sistemos, disponuojama bendra šilumos galia siekia 554 MW. Jose deginamos gamtinės dujos arba mazutas. Tačiau šie įrenginiai – šildymo katilai – atnaujinami, modernizuojami, dirba ekonomiškiau. Be to, plečiamas ir kuro asortimentas – kitąmet jau veiks biokuro katilai, kurie pakeis nebenaudojamus dujinius. Pasinaudojant Europos Sąjungos parama intensyviai keičiamos šilumos trasos. Paprasčiau sakant, prisitaikydami prie rinkos optimizuojame bendrovės sąnaudas, modernizuojame gamybos pajėgumus ir mažiname šilumos gamybos kainą net šilumos gamybos apimtims tampant mažesnėms“, – tikino „Klaipėdos energijos“ technikos direktorius V. Buinevičius.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad sumažėjus perduodamos šilumos kiekiui kris ir bendrovės sąnaudos perdavimo paslaugai užtikrinti. „Tad reikės mažiau elektros energijos, mažės trasų ir įrengimų susidėvėjimas, jų remonto išlaidos. O smunkančios eksploatacinės sąnaudos suteiks galimybę nuleisti ir šilumos kainą“, – neabejoja V. Buinevičius.

„Klaipėdos energijos“ technikos direktorius neatmetė galimybės, kad kitose šalies įmonėse, kur šilumos gamintojai yra investavę į brangius energijos gamybos įrenginius, kyla pavojus, jog smarkiai sumažėjus naudojimui gali didėti ir šilumos kaina, nes reikės grąžinti paskolas bankams.

Amortizuos ir nauji vartotojai

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertė, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentė dr. Jūratė Karbauskaitė taip pat teigė nematanti motyvų, kad renovacija galėtų tapti šilumos kainų augimo priežastimi. „Žinoma, prognozuoti sudėtinga, bet labai rimtų prielaidų, bent jau šiuo metu, tam nematyti. Kainos ir taip aukštos, daugelis žmonių balansuoja ties mokumo riba. Manau, šilumos tiekėjai veikiau apsiribos savo sąnaudų mažinimu“, – teigė mokslininkė.

Monografijos „Gyvenamųjų namų šilumos nuostoliai“ bendraautorės teigimu, kalbant apie senosios statybos daugiabučius, didžiausi šilumos nuostoliai įprastai patiriami per sienas, langus, vėdinimo sistemą, o dėl stogo, grindų daug nuostolių nesusidaro. Praktika rodo, kad modernizavus pastatą sunaudojama apie 30–40 proc. mažiau šilumos.

Tačiau, pasak J. Karbauskaitės, ir tiekėjai turi nemažai galimybių amortizuoti sumenkusį šilumos energijos poreikį, pavyzdžiui, prie centralizuoto šilumos tiekimo prijungdami naujus vartotojus ir mažindami savo išlaidas. Mokslininkės teigimu, nors pagrindinę sudedamąją kainos dalį sudaro išlaidos už kurą ir tam šilumos tiekėjai įtakos neturi, sumažinti katilinėse ir šilumos perdavimo trasose patiriamus nuostolius rezervų yra. Dar ir šiandien žiemos metu neretai galima išvysti ties šilumos trasomis žaliuojančios žolės ruožų.

„Šilumos trasų keitimas – brangus, tačiau atsiperka gana greitai, maždaug per 5 metus. Nemažai įmonių pagrindines trasas susitvarkė, tačiau liko tikrai didžiulis senų įvadų į pastatus procentas. Tad dar nemažai yra ką nuveikti“, – pripažino J. Karbauskaitė.

Neįžvelgia akivaizdžios naudos

Būsto renovacija apima daug tarpusavyje sietinų dalykų – esą ne paslaptis, kad jos patrauklumas valdžiai ir žmonėms gali būti siejamas su estetinės būsto kokybės gerinimu, verslo skatinimu, turto vertės lūkesčiais. „Tačiau visų šių sudedamųjų dalių nauda ir valstybei, ir būsto savininkams nėra akivaizdi“, – teigė nepriklausomas energetikos reguliavimo ekspertas, technikos mokslų daktaras Vygintas Sidzikauskas.

„Statistikos departamento duomenys rodo, kad per pastaruosius 6 metus namų ūkių išlaikymo naštos, kaip sunkiai pakeliamos, vertinimas išaugo per 1,5 karto ir tenka apie 40 proc. visų namų ūkių. Todėl planuojamos daugiau nei 10 metų truksiančios renovacijos investicijos, kurios sieks keliasdešimt milijardų litų, o tai atitinka investicijas dviem atominėms elektrinėms pastatyti, yra pernelyg didelės Lietuvos žmonėms ir ūkiui“, – įsitikinęs energetikos ekspertas.

V. Sidzikauskas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisijos iniciatyva atlikti statistiniai tyrimai dėl energijos išteklių sąnaudų ir renovacijos mūsų šalyje irgi nėra džiugūs. „Pavyzdžiui, valstybei per milijardą litų investavus į visuomeninių pastatų renovaciją, šioms lėšoms atsipirkti prireiks per 40 metų. Be to, 2009-ųjų duomenimis, centralizuotos šilumos vartotojai daugiabučiuose mokėjo beveik 6 kartus didesnius mokesčius nei individualiųjų namų gyventojai, kūrenę malkas, ir 21 proc. daugiau nei tie, kurie naudojo gamtines dujas, įskaitant maistui gaminti“, – vardijo pašnekovas.

Siunčia blogą žinią

Pasak V. Sidzikausko, didžiausios energijos sąnaudos skaičiuojant kilovatvalandėmis patiriamos individualiuosiuose namuose, tad energijos taupymo priemonės turėtų būti nukreiptos į šių, o ne daugiabučių namų renovaciją.

Ekspertas įvardijo, kad didelės išlaidos centralizuotam šilumos tiekimui 2000–2009 metais paskatino Lietuvos gyventojus imtis iniciatyvų savo lėšomis renovuoti būstą. Europos Komisijos tyrimu nustatyta, kad tuo laikotarpiu beveik du trečdaliai visų būstų iš dalies buvo atnaujinti – iš jų 88 proc. pakeisti langai, 33 proc. apšiltintas stogas, 28 proc. pakeista šildymo sistema, 16 proc. apšiltintos lauko sienos.

„Dėl būsto renovacijos ilguoju laikotarpiu nukentės centralizuotas šilumos tiekimas – dėl šilumos energijos paklausos mažėjimo neišvengiamai didės centralizuoto šilumos tiekimo kaina, – neabejoja V. Sidzikauskas. – To įrodymas – praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis, kai nuo Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos atsijungė didžioji dalis verslo – daugiabučių namų gyventojams negrįžtamai pakilo tokio šildymo kainos.“

Be to, pašnekovo pastebėjimu, pastarųjų dešimtmečių individualių energijos tiekimo priemonių, įskaitant naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, techninė pažanga kuria akivaizdžius konkurencinius pranašumus, palyginti su centralizuotu šilumos tiekimu.

Turėtų atlaisvinti pančius

„Kokia būtų konkurencinė centralizuoto šilumos tiekimo perspektyva? Vertinant techniškai ir ekonomiškai, ji yra ten, kur gali būti generuojama pigi šilumos energija kaip technologinių procesų atlieka, pavyzdžiui, kaip „Lifosos“ trąšų gamybos technologijoje arba elektros energijos gamyboje“, – įvardijo V. Sidzikauskas.

Tačiau esą ir čia yra reikšmingų gamybos nepertraukiamumo ar šilumos poreikio svyravimo ribojimų, mažinančių tokių perspektyvų pritaikymą: dėl pasaulinės konjunktūros trąšų rinkoje patiriami gamybos, o sykiu – ir atliekinės šilumos tiekimo pertrūkiai, elektros gamyba optimaliu režimu (tai netaikoma branduolinei energetikai) įmanoma tik šildymo sezono metu, kurio trukmė Lietuvoje siekia tik penkis šešis mėnesius.

„Pirma, ką būtų galima pasiūlyti – centralizuotas šilumos tiekimo verslas galėtų perimti decentralizacijos iniciatyvą, racionaliai panaudodamas išteklius ir gaunamą naudą pasidalydamas su savo vartotojais. Tam, nestabdant vartotojų iniciatyvų modernizuoti būstą, turėtų būti identifikuojamos mažiausio efektyvumo ir ekonominės vertės tiekimo pusės grandys, kurios būtų naikinamos lygiagrečiai su atitinkamu naudojimo pusės pertvarkymu.
Antra – įstatymų leidėjai ir Vyriausybė turėtų atlaisvinti centralizuoto šilumos tiekimo pančius naudotojams ir pagyvinti sveiką konkurenciją. Be to, ir žiniasklaida turėtų kritiškiau vertinti
viešus suinteresuoto verslo – finansinio sektoriaus ar konkrečių technologijų – argumentus“, – teigė energetikos reguliavimo ekspertas
V. Sidzikauskas.

“Statyba ir architektūra”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...