2010 Birželio 17

Violeta Ganusauskienė

Reikia ne vien svajoti, bet ir įgyvendinti savo svajones

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Už daug ką gyvenime esu dėkinga vyrui”, – sako V.Ganusauskienė

Neretai esame įpratę menininkus vaizduoti kaip didžiausius kankinius. Bet šios savaitės mūsų žurnalo viešnia – ne iš jų. Kūryba Violetai Ganusauskienei– jokia našta, greičiau naujų atradimų džiaugsmas. Be to, ši moteris gerai žino, kas gyvenime neša sėkmę. Kokia jos paslaptis?

Kažkada seniai jai patiko žodžiai, kad nesvarbu, kur gyveni, bet jeigu esi vertas, žmonės visada ras kelią pas tave. Ji šį kelią tiesė pati.

Mintis parašyti apie šią moterį gimė visai atsitiktinai. Vilniaus senamiestyje neretai užsukdavau į labai jaukų keramikos dirbinių saloną Pilies gatvėje, iš kurio visada galima išsinešti… pavasarį. Taip, taip – pavasarį ir vasarą. Pačius tikriausius – švytinčius spalvomis, alsuojančius švelnumu ir meile.

Kai atgyja molis

Sykį pasidomėjusi, kaip sugebama iš autorių taip atrinkti keramikos dirbinius, kad jie visi taip darniai sugula į harmoningą visumą, sulaukiau atsakymo, jog juos kuria keramikė Violeta Ganusauskienė. Todėl parūpo sužinoti, kas toji moteris, kurios galvoje gimsta angelai, paukščiai, katinai, žuvys, sraigės, taip smagiai nutupiantys ant vazų ir puodelių, kuriuos imi ir aptinki ant arbatinukų ar gėlių vazonų. Poezija ir filosofija molyje? Todėl čia ir galima išvysti katino širdyje gyvenančią žuvytę… Tiesą sakant, šie keramikos darbai visai ne tokie, kokius Lietuvoje esame pratę matyti – juose daug subtilumo ir žaismo. Ir dar tas keistas jausmas: žiūrėdamas į juos tarsi pajunti plazdant gyvybę.

Susitikimo su šių darbų autore teko palaukti, nes ji rengėsi dar vieno keramikos salono sostinės Senamiestyje atidarymui, be to, jau kuris laikas jos gyvenimas bėga tai Vilniuje, tai Paryžiuje, nes Monmartre taip pat veikia jos darbų galerija. Bet neilgai trukus keramikė pakvietė jau į naująjį savo “Interios” saloną Vilniuje.

Kai prasitariau, kad bemaž nieko apie ją neteko girdėti, Violeta tik linksmai nusišypso: “Niekada nesivaikiau viešumo ir neprašiau, kad apie mane rašytų ar girtų. Man tai nerūpėjo. Ir dabar nėra labai svarbu. Nes žinau vieną dalyką, kad daugelis žmonių serga savęs sureikšminimu. Ir dar žinau, kad sėkmė ateina tik tada, kai tai, ką darai, darai su meile ir visu pajėgumu, o visa kita, patikėkite, nėra svarbu”.

Savęs paieškos

Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje būna pradžia. Violeta ne iš tų, kurios iškart įšoko į savo vežimą. “Kad surasčiau save, teko numinti ilgą kelią. Visą laiką mėgau formą, plastiką, bandžiau ir piešti, ir tapyti. Studijavau įvairius mokslus. Žinau, kad yra žmonių, kurie nuo vaikystės susigalvoja tikslą ir į jį eina, bet aš buvau iš tų, kurios savęs ieško. Netgi laikiausi tokios nuostatos: “Jeigu gali nebūti menininke, tai nebūk”. Nes ja gali būti tik tada, jeigu be kūrybos negali gyventi. Žinoma, tuo turėjau įsitikinti: kaip jaučiuosi ja nebūdama ir kaip būdama. Esu įsitikinusi, kad žmogus gyvenime turi rasti tai, kas jam  nepaprastai įdomu, nes tik tada niekada neateina baisioji rutina”, – tikina ji.

Tai padaryti jai pavyko, nors ne iš karto: iš pradžių Violeta studijavo chemiją, domėjosi mikrobiologija, gilinosi į fermentologijos sritį ir tik tada prasidėjo keramikos studijos Dailės akademijoje. Ji neslepia, kad pasirinkti nebuvo lengva: baigusi chemiją savaitę svarstė, ar verta studijuoti keramiką. O ją pasirinkusi iškart nepajuto, kad molis yra ta medžiaga, kuri lengvai paklūsta.

Kai ieškai – randi

"Veido" archyvas

Violetos palinkėjimas vaikams: “Suraskite savo žvaigždę”.

Ne, savęs ji dirbtuvėse neįkalino. Atvirkščiai, daug keliaudama iš pradžių susipažino su Gruzijos keramika, paskui kelias vedė į Pietų Prancūziją, kuri itin nustebino keramikų kaimeliais, turinčiais didžiules ekspozicijų sales. “Pamatę mūsų atsivežtą molį prancūzų menininkai tiesiai šviesiai sakė, kad su tokiu niekas jau nedirba, – prisimena V.Ganusauskienė. – Kai ko nors ieškai, būtinai ir atrandi. Sužinojau, kad molio esama keli šimtai rūšių: yra balto, šokoladinio, žalio… Susipažinau ir su įvairiomis glazūromis. O kai pamačiau šiuolaikinę keramikos įrangą, kompiuteriu valdomas krosnis – vos nenualpau. Žinoma, sėkmė iškart neateina. Teko daug bandyti ir atrasti daugelį paprastų dalykų. Būdavo, nusiperku glazūrą, nuglazūruoju, įdedu į krosnį, išimu ir matau: katastrofa. Bet pamažu atrandi temperatūrą, kuriai esant atsiskleidžia spalva, sužinai, koks turi būti deguonies kiekis krosnyje, kad spalvos labiausiai išryškėtų…”

O kaip reikėtų toliau plėtoti kūrybines galimybes, atsakymą sako radusi Švedijoje, gerai pasaulyje žinomoje keramikos dirbinių įmonėje “Paradise”, kurią kadaise įkūrė žmona su vyru.

Šeimyninis ir kūrybinis duetas

Violeta neslepia, kad prie jos sėkmės daug prisidėjo jos vyras Saulius. Ne, jis studijavo ne menus, o statybos mokslus. Bet kūrybinio polėkio, pasak Violetos, jam niekada nestigo. “Už daug ką esu jam dėkinga. Kad jis visą laiką man kartodavo: “Na, daryk kažką rimtesnio…” Nežinau, ar būčiau be jo ryžusis visiems savo žygiams ir užmojams. Iki šiol prisimenu, kaip sėdžiu virtuvėje su kočėlu ir moliu, o atėjęs vyras  šmaikštaudamas klausia: “Tai ką, taip ir sėdėsi su kočėlu? Geriau kurk, o samdyti žmonės tegul tai daro”.

Kartais tai privesdavo net iki ašarų, bet tas postūmis keisti požiūrį iš tiesų buvo būtinas. Daug važinėjant ilgainiui teko įsitikinti, kad daugelis užsienio menininkų, turinčių kūrybinių ambicijų, samdo meistrus, kurie įgyvendina jų sumanymus.

“Nėra taip, kad nulipdei puoduką, ir jis – meno vertybė…” – sako keramikė V.Ganusauskienė. Dabar jos studijoje jau dirba ne vienas keramikas, baigęs Dailės akademiją, su jais Violeta aptaria, koks bus sukurto dirbinio dekoras, kokias detales reikėtų ant jo užpiešti. “Darbo pradžia būna sunki. Imi žmogų, su juo dirbi metus, kol gimsta tai, ko tau reikia. Gal tik vieną kartą teko sutikti keramikę, kurios visi įgūdžiai atitiko mano reikalavimus, – tvirtina ji. – Todėl labai branginu žmones, su kuriais dirbu. Žinoma, rotacijos šiame darbe negalima išvengti, kai netobulėjama, kai daroma klaidų”.

Prancūziški ypatumai

Nedaugelis menininkų gali pasigirti, kad jiems pavyko įsitvirtinti Paryžiuje. Ir ne bet kur, o pačiame Monmartre. “Mes visą gyvenimą daug keliavome. Paryžių esame išvaikščioję skersai išilgai. Visada ten turėjome daug draugų. Tai šalis, kurią labai mylime. Bet pradžia Paryžiuje buvo labai sunki. Teko apsiginkluoti geležine kantrybe ir degte degti ryžtu. Nes Rytų europiečiai, tarp jų ir lietuviai, užsitarnavę blogą šlovę, todėl ir į mus buvo žiūrima gan įtariai. Kitose šalyse apie Lietuvą sklinda įvairi informacija, o Prancūzijoje – beveik vien negatyvi: jei kažkas nutiko blogo, tuoj pat bus pranešta, o jeigu kas gero, apie tai nekalbama, – pasakoja Violeta. – Kai ateini su pinigais, į tave žiūrima kaip į mafiozą, o kai nori atsidaryti sąskaitą banke, tenka pereiti per kelis, kol kuris nors susimylės. Ir nebandyk rodytis vienas, iškart eik apsistatęs advokatais, nes sulauksi neigiamo atsakymo. Lygiai taip pat ir su patalpų nuoma. Kol atsidarėme saloną, derybas su įvairiais šeimininkais vedėme daugiau kaip metus. Prireikė ir tarpininkų, ir advokatų. Kad mums vis dėlto pavyko, tai buvo sėkmės dalykas. Savininkai buvo pora: ji prancūzė tapytoja, o jis – skulptorius iš Vietnamo. Jeigu ne jis, kuris įtikino savo antrąją pusę, kad Rytų europiečiai darbštūs ir atsakingi, teigiamo atsakymo nebūtume sulaukę”.

Jeigu kartą nepavyko

Sakoma, kad mums sekasi taip, kaip mokame įveikti sunkumus. “Nesėkmes priimu kaip iššūkį sau. Kaip mums sakydavo Dailės akademijoje Arvydas Šaltenis: “Na, supyk, turėk kūrybinio “bziko…” Padaryk savo pyktį teigiamu užtaisu”. Reikia išmokti suvokti, kad po šiuo dideliu dangumi mūsų nelaimės niekam nerūpi. Kad labai maži visi tie mūsų reikaliukai, todėl nereikia jų sureikšminti, išpūsti, padidinti, ką mes, lietuviai, labai mėgstame. Pasiekto rezultato niekada nevadinu nesėkme. Atsisėdu ir pagalvoju: dariau taip ir taip – nepavyko, o dabar darysiu kitaip, gal pavyks. O jeigu nepavyks, darysiu dar kitaip, ir būtinai pasiseks”, – dėsto keramikė.

Na, ir kas, kad sunkmetis “nušienavo” jos salonus Rygoje ir Kaune, užtat duris atvėrė kitas Vilniuje. Kartais kai ką tenka prarasti, kad atrastum kažką kita. Ir jos galvoje jau bręsta sumanymas sukurti Vilniaus salone tokią erdvę, į kurią atėjus būtų galima pamatyti, kaip dirba keramikai, kur lankytojai galėtų patys pabandyti ką nors sukurti.

Paklausta, kaip ji randa laiko kūrybai, Violeta šmaikštaudama sako, kad ji, kaip ir visi menininkai, savo galvoje turi televizorių, kuriame nuolat vaizdą keičia kitas reginys: “Laiko kūrybai man užtenka, nes kuriu visą laiką: skrisdama lėktuvu, sėdėdama ir kalbėdamasi. Vienus vaizdus nuveji, kitus užfiksuoji”.

Laimė – surasti save

Ji nesureikšmina nei kūrybos, nei verslo. “Esu šeimos žmogus. Man labai svarbūs namai. Mūsų vaikai jau studentai. Dukra Mykolė Paryžiaus akademijoje studijuoja vizualinius menus, o sūnus Pijus – aktorinį antrame Eimunto Nekrošiaus kuruojamame kurse. Abu jaučiasi laimingi, – pasidžiaugia. – Nuo mažens jiems kėliau vieną tikslą, kad jų užduotis gyvenime – surasti tai, ką jie labai mylėtų ir kur galėtų save atskleisti. Tai yra didelė laimė. Tiesa, dabar neretai girdime, kad reikia rinktis tokią specialybę, kuri padėtų uždirbti daug pinigų. Kažkodėl nepagalvojama, kad nieko nėra sunkiau, kai žmogus visą gyvenimą į darbą žiūri kaip į prievolę”.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Romas Romas rašo:

    Saunuolis Saulius, kad taip zmona palaiko. Linksmas kaip ir jaunysteje, i broli panasus.☺


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...