Geri darbai ir pinigai. Prieškario Lietuvoje labai plačią veiklą vykdęs Raudonasis Kryžius į savo šimtmečio jubiliejų žengia susitraukęs ir nuskurdęs. Draugijai nesiseka rasti bendros kalbos su

Vyriausybe dėl nacionalizuotų jos pastatų, tad galimybės padėti išgyventi vienišiems ir ligotiems tebelieka ribotos.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos Raudojojo Kryžiaus draugija (RKD) buvo turtinga organizacija – valdė daugybę pastatų ir žemės sklypų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone. Vilniuje, be kitos nuosavybės, buvo Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Savo pavadinimą ji išsaugojo per visą sovietmetį ir nepriklausomybės laikotarpiu, kol 2013-aisiais, po 75 metų veiklos, buvo likviduota, pastatas perduotas Turto banko žinion.

Laikinojoje sostinėje, kur ir buvo įkurta Lietuvos RKD, jai priklausė trylika pastatų: ligoninė Kęstučio gatvėje, ortopedijos dirbtuvės Kipro Petrausko gatvėje, plaučių ligų sanatorija vaizdingoje Panemunėje…

Išskirtinį pėdsaką RKD paliko Birštone. Per Pirmąjį pasaulinį karą kurortas buvo stipriai nuniokotas, likę buvusių gydyklų pastatai išparduoti, nes jauna Lietuvos valstybė neturėjo galimybių jų išsaugoti. Kurortas greičiausiai būtų sunykęs, bet 1924-aisiais Raudonasis Kryžius pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir pradėjo jo atkūrimo bei modernizavimo darbus. Savo veiklą draugija plėtojo 20 hektarų jai priklausančiame žemės sklype, turėjo septynis administracinius bei purvo, vandens gydyklų, laboratorijų pastatus, kurhauzą. Visame šiame ūkyje ir šiandien veikia Birštono sanatorija, tik ji, kaip ir visas kitas nekilnojamasis turtas, RKD nebepriklauso. Beje, garsiuosius „Vytauto“ ir „Birutės“ mineralinius vandenis licencijavo ir pradėjo  naudoti sveikatinimui būtent Raudonasis Kryžius.

Viso savo nekilnojamojo turto Lietuvos RKD neteko Antrojo pasaulinio karo metais, o 1952–1953 m. jo nacionalizacija patvirtinta teisiškai.

„Neturime finansų, inventoriaus, sandėlių jam laikyti, jokių administracinių patalpų. Mūsų darbuotojus priglaudė sostinės Šnipiškių seniūnija, pagal panaudos sutartį gavome kelis kabinetus. Palyginti su kaimyninėmis šalimis, mūsų Raudonasis Kryžius pats skurdžiausias“, – dabartinę draugijos padėtį nusako Lietuvos RKD pirmininkas Konstantinas Romualdas Dobrovolskis.

Draugijos užmojis atgauti teisę į dalį nacionalizuotų pastatų – kol kas be rezultatų. Prieš pusantrų metų organizacija įteikė prašymą Vyriausybei, siekdama susigrąžinti šiuo metu nenuostolingai veikiančias įstaigas, kurios teikia globos paslaugas vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Ši sritis Lietuvos RDK šiuo metu yra prioritetinė. Organizacija panaudos teise siekia valdyti

įmonę „Senevita“, reabilitacijos centrą „Baldžio šilas“ bei Gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Į visą nacionalizuotą turtą ji kol kas nepretenduoja, bet siekia, kad Vyriausybė žengtų pirmą žingsnį, kuris būtų laikomas kompensavimo draugijai pradžia.

Kelerių metų prireikė, kol draugijai pavyko surinkti ir parengti turtui grąžinti reikalingus dokumentus. Atgauti nacionalizuotą turtą tikimasi atskiru įstatymu, mat teisių atkūrimo į nuosavybę terminai jau pasibaigę. Toks mechanizmas buvo sukurtas, kai turto atgavimu rūpinosi žydų bendruomenės, Šaulių sąjunga.

Beje, Estijoje ir Latvijoje Raudonajam Kryžiui grąžintas visas sovietmečiu nacionalizuotas turtas.

„Mes vieninteliai likome gatvėje. Atgavę turtą tęstume tą pačią veiklą, kurią įstaigos vykdo dabar, ir dar ją plėstume. Gerontologijos ir reabilitacijos centre Raudonasis Kryžius organizuotų slaugančiųjų namuose mokymus, jų kvalifikacijos kėlimą. Antras rimtas darbas – būtina skubiai parengti šimtą tūkstančių gyventojų ekstremalioms situacijoms, išmokyti juos teikti pirmąją medicininę pagalbą. Šį planą brandiname jau seniai, bet vis nėra galimybių jo įgyvendinti. Dabar, iškilus grėsmei mūsų valstybės saugumui, atidėlioti nebegalima, žmones reikia mokyti nedelsiant“, – tvirtina Lietuvos RKD vadovas.

Šiuo metu po Raudonojo Kryžiaus vėliava teikti pirmąją pagalbą yra pasirengęs vienintelis Visagino būrys – šešiolika apmokytų, inventoriumi aprūpintų asmenų. Draugijos siekis – turėti po tokį būrį kiekvienoje šalies savivaldybėje. Pavyzdžiui, suomiai gali nors rytoj suteikti pagalbą net 10 tūkst. nukentėjusių bet kurioje užsienio šalyje.

K.R.Dobrovolskis teigia, kad Raudonajam Kryžiui atsistoti ant kojų trukdo valdiškų įstaigų nenoras spręsti problemą. „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nemato reikalo tuo užsiimti, teigdama, kad jai nepriklauso… Nors įstaigų, kurias siekiame gauti panaudai, akcininkai ar dalininkai yra pati ministreija ar jos Neįgaliųjų reikalų departamentas“, – tikina draugijos vadovas.

Jis primena, kad Vakarų šalyse valstybinės institucijos nedalyvauja vyresnio amžiaus ar neįgalių žmonių globos mechanizme, – ši sritis priklauso Raudonojo Kryžiaus draugijoms, privačiam sektoriui arba religinėms bendruomenėms.

Prieškariu Lietuvos RKD išsilaikė iš savo narių įnašų bei įvairiausios, ne tik gydomosios ir sanatorinės, veiklos. Buvo įkurta statybų organizacija, pastačiusi ir Kauno klinikas, draugija organizavo loterijas, gamino kortas. Šiandien draugija lėšų gauna tik iš nario mokesčio, pirmosios pagalbos mokymų, įvairių programų.

„Dabartinė draugijos veikla nei apimtimi, nei pinigų sumomis nė iš tolo neprilygsta tiems darbams, kurie vyko tarpukario metais. Ji gerokai sumažėjusi“, – konstatuoja organizacijos pirmininkas.

Prieš ekonominę krizę RKD, Vyriausybei kasmet skiriant 1,2 mln. Lt, namuose slaugė du tūkstančius žmonių. Šis finansavimas buvo sumažintas keturis kartus, tad Raudonojo Kryžiaus slaugytojos dabar tegali aplankyti 500 senukų. Norint pasirūpinti visais, kuriems reikia pagalbos, Raudonajam Kryžiui reikėtų mažiausiai dešimt kartų padidinti slaugytojų būrį, tiek pat – ir tam skiriamas lėšas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.