Lietuviai sudaro ryžtingų žmonių, apsisprendusių pamiršti nemalonią praeitį ir kurti geresnę Lietuvos ateitį, įspūdį. Taip teigia amerikiečių vadybos ir valdymo ekspertas, prestižinės Hulto tarptautinės verslo mokyklos profesorius George‘as Kastneris, mokantis pasaulio įmonių vadovus strateginio planavimo paslapčių.

Prof. George’as Kastneris turi daugiau nei 30 metų patirties vadybos, konsultavimo ir strateginio planavimo srityje. Jis yra gyvenęs šešiose, o dirbęs 22 šalyse. Šiuo metu yra vadybos konsultacijų bendrovės „REDITUS International”, kuriančios strateginius planus įmonių vadovams, generalinis direktorius. Be to, jis ne tik pasauliniu mastu dirbantis verslo konsultantas bei vadovų mokytojas, bet ir atsidavęs dėstytojas, dirbęs devyniuose pasaulio universitetuose, šiuo metu – Hulto tarptautinės verslo mokyklos profesorius, tad gerai išmano ir aukštojo mokslo sistemą.
Kaip sako pats G.Kastneris, prieš keletą metų jis nusprendė atsidėti savo patirties ir žinių dalijimuisi su kitais. Tą jis sako darantis trimis skirtingais būdais: dėstydamas, konsultuodamas ir rašydamas. „Man labai patinka tai, ką aš darau. Mano veikla skatina mane toliau mokytis, skaityti ir plėtoti naujus metodus, kuriais naudosis įmonės, visuomenės ir gyventojai”, – duodamas interviu „Veidui” sakė jis.
G.Kastneris gimė Rumunijoje, užaugo Izraelyje, mokėsi JAV, apie dvidešimt metų dirbo Venesueloje, šiuo metu dirba ir gyvena JAV. Iš dalies dėl savo šaknų profesorius daug domisi Rytų Europa.
Taigi – „Veido” pokalbis su G.Kastneriu.
VEIDAS: Rumunija, Bulgarija ir Lietuva pagal daugelį europinių rodiklių yra Europos Sąjungos “uodegoje”. Tai rodo, kad atotrūkis tarp Vakarų ir Rytų Europos tebėra milžiniškas. Vis dėlto dauguma Rytų europiečių tikisi, kad vieną dieną ir jie gyvens kaip skandinavai. Jūsų nuomone, kada tai gali įvykti?
G.K.: Ar tauta yra rodiklių apačioje, ar jų viršuje, tai visada yra tik to momento išraiška – lyg momentinė nuotrauka. Svarbu, ką tauta daro, kad išlaikytų savo užimamą poziciją ar ją pagerintų. O čia tarsi filme didžiausias ramstis yra pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, motyvacija ir atkaklumas ilgalaikėje perspektyvoje. Skandinavijos šalys savo dabartinės padėties nepasiekė per naktį – joms reikėjo daugybę metų savarankiškai mokytis, kad įgytų visuomenės paramą siekdamos bendros vizijos ir susikurtų sėkmę. Dauguma Rytų Europos šalių turi pranašumą, nes gali mokytis iš kai kurių kitų valstybių bei jų visuomenių tos ilgos ir didelio atkaklumo reikalaujančios kelionės į pažangą. Tik kyla klausimas, ar jos to nori ir ar turi pakankamai tvirtus raumenis tam įveikti.
O užtikrintai pasakyti, kiek šis procesas gali trukti, manau, negali niekas. Kai kurios šalys turi geresnes startines pozicijas, tačiau dėl mano jau minėtų priežasčių tai dar nereiškia, kad jos taip siekiamą gerovę būtinai pasieks anksčiau nei kitos.
VEIDAS: Kaip jums Lietuva atrodo šiandien ir kaip apibūdintumėte dabartinį mūsų šalies įvaizdį pasaulyje?
G.K.: Deja, Lietuvoje aš dar nesu buvęs, bet iš to, ką girdėjau ir žinau, galiu pasakyti, kad tai graži šalis su ryžtingais žmonėmis – turinčiais ryžto ištrinti nemalonią praeitį ir apsisprendusiais kurti geresnę Lietuvos ateitį. Lietuviai, kuriuos man yra tekę sutikti, man pasirodė labai darbštūs ir besididžiuojantys savo tautos istorija.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, ką Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys turėtų daryti, kad padidintų savo konkurencingumą pasaulyje?
G.K.: Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Kiekviena šalis turėtų pasižiūrėti į savo vidų ir identifikuoti savo stipriąsias puses bei konkurencinę padėtį regione ir pasaulyje. Pagal daugelį aspektų valstybės yra tarsi įmonės, vadinasi, joms reikia išplėtoti savo strategiją, kad tai maksimaliai padidintų jų geriausias galimybes konkuruoti. Vienų šalių stiprybė yra jų gamtos turtai, kitos tapo žinių ekonomikos šalimis, dar kitų valstybių konkurencingumo pagrindas – turizmas ar žemės ūkis.
Svarbiausia, kad šalis objektyviai pasižiūrėtų į savo stipriąsias puses ir išgrynintų tai, ką unikalaus, geresnio nei kiti ji gali pasiūlyti. Tuomet reikia nurodyti kryptį savo visuomenei, parodyti tų pokyčių vertę, kad kiekvienas asmeniškai galėtų dalyvauti šiame iššūkių kupiname kelyje siekiant socialinės ir ekonominės gerovės.
Tokių pavyzdžių yra daug. Maždaug prieš 60 metų viena šalis, savo dydžiu panaši į Lietuvą, atsigaunanti po skaudžios patirties, užsibrėžė sau tris strategines kryptis ir sugebėjo suburti gyventojus pasirinktiems tikslams siekti. Jie pasirinko maisto nepriklausomybę, technologinį pranašumą ir pasaulinio lygio išsilavinimą. Šiandien ši šalis yra pagrindinė eksportuotoja kiekvienoje iš šių trijų kategorijų.
VEIDAS: Įdomu, ar jūs jau supratote, kokia yra, tarkime, Šveicarijos suklestėjimo paslaptis? Šią šalį jūs taip pat neblogai pažįstate.
G.K.: Aš netikiu, kad yra kokia nors Šveicarijos suklestėjimo paslaptis. Be to, ji ne visais atžvilgiais yra klestinti ir lydima sėkmės. Tačiau Šveicarijos visuomenėje pabrėžiama abipusė pagarba, dėmesys detalėms, punktualumas, skaidrumas, sąžiningumas ir aukštas išsilavinimo lygis. Jei tai paslaptis, tai ji grindžiama bendromis vertybėmis bei pasiryžimu gyventi pagal tas vertybes ir pasiekti daugiau.
VEIDAS: Viena didžiausių Lietuvos problemų – emigracija. Per pastaruosius du dešimtmečius iš mūsų šalies išvyko daugiau nei 600 tūkst. gyventojų. Kaip Lietuva galėtų sustabdyti emigraciją ir ar įmanoma susigrąžinti išvykusius piliečius?
G.K.: Paprastas atsakymas būtų – taip, įmanoma. Kaip žinote, Kolumbija turėjo didelių problemų dėl partizanų ir narkotikų, daugybę kolumbiečių tai paskatino bėgti iš šalies. Vyriausybė kreipėsi pagalbos. Rezultatas – šalyje žingsnis po žingsnio įvykę socialiniai bei ekonominiai, teisinės ir mokesčių politikos pokyčiai ne tik paskatino piliečius sugrįžti, bet jie dar ir pradėjo investuoti Kolumbijoje savo svetur uždirbtas lėšas.
Lietuva turi galimybę elgtis panašiai, sudarydama palankias sąlygas pasiturintiems lietuviams prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės didinimo šalyje.