2010 Gegužės 19

Steigiamasis seimas

Prieš 90 metų tapome demokratine valstybe

veidas.lt

Lygiai prieš 90 metų Kaune, laikinojoje sostinėje, susirinkęs Steigiamasis Seimas paskelbė atstatytą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką.

"Veido" archyvas

Steigiamojo Seimo rūmai Kaune

Taip išsipildė sena mūsų šviesuolių, tautinio judėjimo lyderių, svajonė. Pirmasis apie tai, kad naujoji Lietuva turėtų būti demokratinė šalis, dar 1901 m. “Varpe” prabilo žymus mūsų visuomenės veikėjas, Vinco Kudirkos darbų tęsėjas Povilas Višinskis. Ir vėliau jis šią idėją plėtojo, o 1905 m. jau rašė apie Steigiamąjį susirinkimą, kuris nustatytų ir garantuotų Lietuvos Respublikos piliečių teises, kaip tai buvo padaryta dar XVIII a. Anglijoje ir Prancūzijoje.

Viename savo nutarimų tam pritarė ir Didysis Vilniaus Seimas, posėdžiavęs 1905 m. gruodį. Jis pareikalavo, kad aukščiausia Lietuvos valdžia būtų Seimas, išrinktas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu. Pagaliau Steigiamojo Seimo būtinumas buvo patvirtintas ir istoriniame Vasario 16-osios akte, bet įgyvendinti šią teisingą idėją buvo labai nelengva.

Seimo rinkimai

"Veido" archyvas

Pirmieji demokratiški rinkimai Lietuvoje surengti prieš 90 metų. Nuotraukoje – rinkimai Radviliškyje

Juos pavyko surengti negreitai, nes vos susirinkusią mūsų valstybę gana greitai užpuolė įvairūs jos nepriklausomybės priešai. Iš pradžių tai buvo bolševikai, pavojingiausi tuo, kad žadėjo kurti kitokią Lietuvą, su geresne valdžia, todėl turėjo kažkiek šalininkų. Blogiau sekėsi Jozefui Pilsudskiui, kuris savo skelbiamai Lietuvos ir Lenkijos unijai pritariančiųjų tarp lietuvių nesurado, todėl savo idėją bandė realizuoti panaudodamas vien karinę jėgą.

Beje, sąlygos demokratijai įgyvendinti ar visuotiniams rinkimams surengti buvo sunkios ir dėl kitokių priežasčių: kraštas nualintas pasaulinio karo, vokiečių okupacijos, ūkis merdėjo, žmonių sąmoningumas ir išsilavinimas menkas, o tokių rinkimų Lietuvoje, dalyvaujant visiems, net moterims, dar niekada nebūta. Dar viena nepalanki aplinkybė – iki tol didelę įtaką valdžioje turėję Antano Smetonos vadovaujami tautininkai, kurių autoritetas tarp žmonių buvo menkas, daug Seimo mandatų gauti negalėjo tikėtis, todėl ir rinkimų rengti neskubėjo.

Dėl to kilo visuomenės nepasitenkinimas, Lietuvos valdžią ėmė spausti ir Vakarų šalių atstovai, todėl rinkimų į Steigiamąjį Seimą data pagaliau buvo paskelbta: 1920 m. balandžio 14–15 dienos. Netrukus prasidėjo rinkimų agitacija. Svarbiausias tikslas buvo užtikrinti kuo gausesnį žmonių dalyvavimą rinkimuose, tad Vyriausioji rinkimų komisija skelbė: “Jeigu mūsų didelė dauguma nedalyvaus rinkimuose, tai pasaulis turės teisę manyti, kad mes nenorime patys save valdyti, tai svetimi kaimynai ir eis mūsų valdyti.”

Kaimo žmonėms paskatinti (o jie tuomet sudarė valstybės piliečių daugumą) atsirado specialus argumentas: jei jūs neisite į rinkimus, tai valdžią išrinks miestiečiai – žydai, lenkai, ir ji bus svetima…

Svarbu tai, kad rinkimų kampanija suteikė puikią progą pasireikšti politinėms partijoms, kurios pas mus iki to meto jau spėjo sustiprėti, sudaryti aiškias programas, išugdyti gerų oratorių. Jie važinėjo po miestus ir miestelius, kur dažniausiai aikštėse turgaus metu skelbė savo šūkius ir pažadus, smerkė politinius priešininkus, žinoma, ne visada korektiškai.

Pajėgiausi ir aktyviausi buvo krikščionys demokratai, nes turėjo nemažai rėmėjų kiekvienoje parapijoje: klebono, kunigo žodis tada reiškė labai daug. Nuo jų stengėsi neatsilikti ir pavojingiausias jų varžovas – valstiečiai liaudininkai, turėję nemaža šalininkų kaime. Be to, pastarieji turėjo dar ir populiarių periodinių leidinių savo idėjoms skelbti. O socialdemokratai pasinaudojo profsąjungų parama. Tuo tarpu tautininkai buvo silpni, todėl kvietė rinkėjus balsuoti ne už partijas, o už asmenybes. Komunistai paskelbė rinkimų boikotą, o vėliau pripažino, kad tai buvusi klaida, nes žmonės jų nepaklausė.

"Veido" archyvas

Stambiausios Seimo frakcijos – Krikščionių demokratų – prezidiumas

Priminsime, kad po ilgų caro valdininkų ir lenkų dvarininkų priespaudos metų demokratijos, parlamentarizmo idėjos tarp mūsų žmonių buvo labai populiarios, ir rinkimų propaganda savo vaidmenį atliko. “Agitatoriai įkaitino žmones raudonai”, – rašė Vaižgantas. Pagaliau piliečiai tikėjo partijų pažadais, rinkimai dar nebuvo jiems nusibodę, todėl ir jų rezultatai buvo nuostabūs: balsavimo punktuose susidarė didelės eilės, nes dalyvavo net 90 proc. rinkėjų. Be to, rinkimai praėjo be rimtų įstatymų pažeidimų ir incidentų.

Iš viso išrinkta 112 atstovų. Daugiausiai balsų gavo krikdemų blokas ir liaudininkų blokas, o tautininkai, tegavę apie 2 proc. balsų, savo atstovų Steigiamajame Seime neturėjo.

Seimo sudėtis buvo gana marga: 21 ūkininkas, po 18 mokytojų ir valdininkų, 12 darbininkų ir amatininkų, 13 teisininkų, 11 kunigų. 24,7 proc. atstovų buvo baigę aukštąjį mokslą, o 28 proc. – tik pradinį ar apskritai tebuvo savamoksliai. Dauguma atstovų – jauni žmonės: 48 iš jų buvo vos 24–30 m. amžiaus. Tarp Seimo narių buvo daug gerai žinomų visuomenininkų, politikų: Mykolas Sleževičius, Kazys Grinius, Mykolas Krupavičius, Aleksandras Stulginskis, Steponas Kairys, prie jų prisidėjo ir mokslo atstovai – Vincas Čepinskis, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Albinas Rimka ir kiti.

Istoriniai dokumentai

Darbą Steigiamasis Seimas pradėjo 1920 m. gegužės 15 d. didelėmis iškilmėmis: laikinoji sostinė buvo papuošta vėliavomis, šūkiais, iliuminacijomis, vyko kariuomenės paradas, ąžuolų sodinimas ir kiti renginiai. O vakare Miesto teatro salėje, dalyvaujant garbingiems svečiams – kovotojams dėl nepriklausomybės, įvyko pirmasis, iškilmingas posėdis. Jį pradėjo tuometinis valstybės prezidentas A.Smetona, pareikšdamas, kad “laikinosios valdžios uždavinys yra pabaigtas”, ir perduodamas krašto valdymą į Seimo rankas.

Po to kalbėjo vyriausioji amžiumi atstovė, žinoma visuomenininkė ir rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuri pasakė: “Ilga juk ir be galo sunki buvo mūsų tautos kelionė, kol priėjome laisvės slenkstį… Tejungė mus visus ta prakilnioji valanda. Dirbkim darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė”.

Dar tą patį vakarą Seimo nariai Steigiamojo Seimo pirmininku išrinko krikščionių demokratų bloko atstovą A.Stulginskį, o vėliau stovėdami išklausė ir priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuriame reikšdami Lietuvos žmonių valią paskelbė esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką. Tuo šventės baigėsi, prasidėjo sunkių darbų dienos ir mėnesiai.

"Veido" archyvas

A.Stulginskis – Steigiamojo Seimo pirmininkas

Vėliau Vaižgantas rašė, kad “Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje”, ir tai tiesa ne vien todėl, kad jis parengė ir priėmė apie 150 įstatymų, kurie buvo itin svarbūs demokratinės valstybės egzistavimui. Didžiulis ir stebėtinas Seimo nuopelnas yra tas, kad beveik visi jo priimti sprendimai buvo labai nusisekę, – nepaisant to, kad atstovai tokiame darbe neturėjo nei žinių, nei patirties. Regis, aukštą darbų kokybę lėmė jų entuziazmas, pasiaukojimas, darbštumas ir tai, kad beveik visi jie buvo ūkininkai ar ūkininkų vaikai, nepratę tinginiauti, užsiimti pramogomis.

Visų to Seimo sprendimų aptarti neįmanoma, paminėsime tik svarbiausius. Visų pirma tai naujos, jau nebe laikinos Vyriausybės sudarymas: nors krikdemai Seime turėjo absoliučią daugumą, jie tuo nepiktnaudžiavo, į koaliciją pakvietė liaudininkus ir net premjero postą atidavė jų lyderiui K.Griniui.

Kaip vėliau pripažino žymus valstybės ir visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis, “toji koalicija sudarė sąlygas, skatinančias jungtis į valstybės kūrybinį darbą gyvoms tautos jėgoms, ir kiekvienam Lietuvos patriotui kėlė ūpą, nes jis matė, kaip mes valstybės reikalui mokame sutartinai dirbti”.

Tas sutarimas labai pravertė tų pat metų rudenį, kai mūsų nepriklausomybei kilo mirtinas pavojus lenkų generolui L.Želigovskiui užgrobus Vilnių ir braunantis gilyn į Lietuvą. Tuomet Kaune kilo panika, atsirado kapituliantų, bet Seimas nesutriko: jo atstovo kapitono Petro Rusecko siūlymu buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas, kuris mobilizavo tautą agresijai atremti. Dėl to kurį laiką Seimas neposėdžiavo, skubius klausimus sprendė septynių asmenų Mažasis Seimas.

Labai svarbus buvo ir 1920 m. rugpjūtį priimtas Piniginio vieneto įstatymas, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra litas, paremtas auksu. Apyvartoje litai pasirodė spalio 2 d. Be to, Seimas parengė ir po ilgų ginčų 1922 m. vasario 15 d. priėmė Žemės reformos įstatymą – nepaisant dvarininkų grasinimų, skundų net Vatikanui, taip pat tautininkų pranašysčių, kad išdalijus dvarus pas mus prasidės badas. Tai buvo būtina, norint gelbėti Lietuvą ir nuo bolševikų, ir nuo lenkų. 1919–1939 m. žemės gavo 38 tūkst. bežemių ir 26 tūkst. mažažemių, dėl kurių ištvermės ir darbštumo mūsų žemės ūkis ne tik nežlugo, bet padarė didžiulę pažangą.

Vis dėlto svarbiausias ir ilgiausiai rengtas dokumentas buvo Konstitucija. Jokios patirties tokiam darbui nebuvo, todėl greičiausia buvo pasinaudota Belgijos 1831 m. konstitucija. Tačiau projektą svarstant išryškėjo labai dideli nuomonių skirtumai: krikdemai kategoriškai prieštaravo civilinės metrikacijos įvedimui, socialdemokratai reikalavo atsisakyti prezidento institucijos, liaudininkai norėjo panaikinti mirties bausmę ir t.t. Taigi Konstitucija buvo priimta tik krikdemų balsais 1922 m. spalio 7 d. 4 valandą ryto. Tuo šis Seimas darbą baigė.

Deja, daugelis jo priimtų dokumentų, įtvirtinusių demokratiją Lietuvoje, galiojo neilgai. 1926 m. užgrobus valdžią tautininkams netiko nei Žemės reformos įstatymas, nei Konstitucija, o ir Seimo nebereikėjo – A.Smetona ne kartą skelbė, kad “partijų sistema – pasenęs dalykas”. Įdomu, ką jis pasakytų pamatęs, kaip dirba mūsų Seimas dabar?..

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...