2012 Balandžio 29

Pragaras, skaistykla, rojus kiekvieną akimirką čia pat

veidas.lt


Liko dešimt dienų iki Eimunto Nekrošiaus režisuotos „Dieviškosios komedijos“ premjeros. Rolandas Kazlas šiame spektaklyje vaidins po mirusiųjų pasaulį keliaujantį poetą Dantę.

„Dieviškosios komedijos“ skaitytojai visam gyvenimui įsimena nemaria metafora virtusius devynis pragaro ratus. „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio…“ – deklamuoja pirmąsias „Pragaro“ eilutes Rolandas.
Ta pusė kelio, Dantės suvokimu, – tai viso labo trisdešimt penkeri metai. Garbusis italų literatūros klasikas gimė 1265-aisiais, o „Dieviškojoje komedijoje“ aprašoma jo kelionė prasidėjo 1300 metų kovo 25-ąją.
Aktorius tarsteli, kad šiuolaikinis dramaturgas savo kelionę greičiausiai pradėtų rojuje, o užbaigtų pragare. Dantė pradėjo nuo vidinio pragaro ir kopė aukštyn: į šviesą, į harmoniją, pas savąją Beatričę. Jo kūrinys kupinas vilties ir tikėjimo žmogumi. Ir labai sveikas mūsų laikams, nes Dantė užbrėžia aiškią liniją tarp gėrio ir blogio. Už blogus darbus laukia atpildas, o pažemintieji ir nuskriaustieji, kurie nebeturi ko tikėtis šioje žemėje, gali viltis sulaukti atpildo kitur.

Tūkstančiai raktų vienai spynai

Staiga Rolandas, tarsi režisierius įvertinęs sceną iš šalies, klausia: o kas mes tokie, kad čia kalbėtume apie Dantės kūrinį? Pasaulio universitetuose veikia specialios katedros jo kūrybiniam palikimui nagrinėti. Apie „Dieviškąją komediją“ prirašyta kalnai mokslinių veikalų… „Dantė turėjo būti labai išmintingas žmogus, kad svarbiausią savo gyvenimo kūrinį pavadintų taip kukliai – „komedija“. „Dieviškąją“ tik vėliau pridėjo jo poezijos gerbėjai“, – primena R.Kazlas.
Prisipažįsta anksčiau nebuvęs aistringas Dantės gerbėjas – tik režisieriaus pasiūlymas paskatino nuosekliau domėtis. Ir tuomet pradėjo persekioti paslaptingas Dantės profilis: pusiau žmogus, pusiau šventasis, pusiau beprotis, pusiau paukštis. „Kas slypi po ta rūstumo kauke: gal žmogus tik slėpė savo drovumą? Atsirado noras įminti Dantės mįslę“, – neslepia pašnekovas.
Aktorius svarsto, kad ne kiekvienas režisierius turi teisę imtis panašaus kūrinio: pajėgiančių galynėtis su juo visame pasaulyje tėra vienetai. O Dantė ir Eimuntas Nekrošius puikiai vienas kitą papildo. „Esu jau pajutęs, kaip kūrinio autorius stebi, ar pagarbiai su jo veikalu elgiesi. Ar kankiniesi, ar nesikankini. Ar kojom spardai duris, ar bandai pritaikyti tūkstančius raktų. Kuo tu labiau pluši, tuo jis labiau patenkintas. Vieną dieną spyna stebuklingai trakšteli ir durys šiek tiek prasiveria… Tai autoriaus dėkingumo ženklas. O Dantė – žmogus šakotas, su juo privalu elgtis itin pagarbiai“, – aiškina Rolandas.
Ar buvo akimirkų, kai atrodė, jog teks atsitraukti durų nepravėrus? „Buvo. Bet man labai pravertė du dalykai: tai, kad jau keletą metų bėgioju ilgus nuotolius, ir patirtis, įgyta dirbant su Vlado Šimkaus poezija. Juk „Dieviškosios komedijos“ herojus – taip pat poetas. O poetai – tai išrinktieji. Ir šio, ir ne šio pasaulio gyventojai. Jie panašūs į žmones, bet yra jautresnės nervų sistemos. Argi Sigitas Geda – ne tas pats Dantė, ar jis neperėjo savųjų pragaro ratų?“ – klausia R.Kazlas.
Beje, E.Nekrošiaus suburta spektaklio komanda pasirinko Alekso Churgino, o ne S.Gedos į lietuvių kalbą išverstą „Dieviškosios komedijos“ tekstą. „Pastarojo atsisakėme skaudama širdimi, nes turėjome rinktis vieną iš dviejų. Galiausiai sutarėme, kad A.Churgino variantas šiek tiek sklandesnis ir lengviau suprantamas, nors skaityti galbūt įdomiau S.Gedos vertimą. Tėvynėje Dantė laikomas italų kalbos tėvu, savo kūrinį rašė florentietiška tarme – tokia, kokią pats girdėjo gatvėse. Jo kūryba apima du trečdalius Italijos ir  Europos kultūros istorijos. Jei Europa kada nors išsitrintų iš atminties, ją būtų galima rekonstruoti pagal Dantės kūrinius“, – įsitikinęs pašnekovas.

Šuliniai ir kanalizacijos dangčiai

Smalsauju, kokius pragaro ratus jis pats yra perėjęs. „Mano karta į teatrą atėjo pačiu blogiausiu metu – kai žmonės godžiai puolė prie laisvės su visais jos pliusais ir minusais. Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį teatruose tvyrojo netvarka, o mes buvom tos suirutės bandomieji triušiai. Bet jei prisiminsime Dantę, žmogus turi būti kaip lelija – „iš purvo, iš dumblo skausmingai stiebtis per vandenis į viršų“. Už tai, kad dabar rengiu pagrindinį vaidmenį E.Nekrošiaus spektaklyje, turbūt galėčiau padėkoti ir aniems laikams“, – svarsto aktorius.
Su šiuo režisieriumi R.Kazlas susitiko po keliolikos metų pertraukos: pirmasis jų bendras darbas buvo neseniai su scena atsisveikinusiame „Otele“. Pasak Rolando, E.Nekrošius vėl sugebėjo nustebinti: šįkart režisierius buvo daug geranoriškesnis, atviresnis pasiūlymams, daugiau “nežinojo”, negu žinojo. Kartu iki spektaklio jie nukeliavo ilgą ir garbingą kelią, po kurio dešimtadalis repeticijų atradimų liko, o devyni dešimtadaliai nukeliavo į „šiukšlių dėžę“.
„Kažkur skaičiau, kad viskas, ką darai, turi priminti šulinio kasimą: privalai prisikasti iki vandens gyslos. Tuomet šulinys prisipildo gaivaus vandens, ateina žmonės, geria, džiaugiasi – koks skanus vanduo. Priešingu atveju – sėdi duobėj, žiūri į viršų ir sakai: šauniai pakasinėjom. Kol vieni kasa šulinius, kiti atvožinėja kanalizacijos dangčius: pasigrožėkit, pauostykit… Tų dangčių dabar daugiau nei šulinių. Jei suvokiantis savo talentą žmogus smarvei nebeatsispiria – belieka skėsčioti rankomis. Sakoma, niekam erelis nesugaišta tiek daug laiko, kaip mokydamas varną sklandyti“, – ironizuoja pašnekovas.

Įtraukiamos kopėčios

Nūdienos žmogaus būseną R.Kazlas apibūdina taip: „Tas, kuris galėtų pats vaikščioti, pats kurti ir pats mąstyti, guldomas į lovą ir, užmigdžius sąmonę, prijungiamas prie aparato, pasakius, kad taip bus geriau: mes tave dirbtinai maitinsim ir stebėsim rodmenis. Kas turi savo nuomonę, dar atsilaiko, o kas neturi – tiems viskas organizuota: kad negalvodamas eitų ten, kur yra kviečiamas, skaitytų tai, ką jam numeta, žiūrėtų nemokamus filmus, kurių herojai iš pistoletų pleškina į visus iš eilės… Šviesiausi protai apie tai seniai rėkia – ar kas jų klauso? Tas pats Dantė, iš nevilties ir skaudulio aprašęs, kas dedasi jo gimtinėje, buvo išgrūstas iš Florencijos be teisės sugrįžti. Nuo tų laikų mažai kas pasikeitė.“
Rolandas neabejoja, kad paprastas žmogus Lietuvoje jaučiasi išduotas „elito“: „Stengiamasi bet kokia kaina peršokti į aukštesnį sluoksnį ir paskui save įsitraukti kopėčias, kad „kirmėlynas“ apačioje liktų su savo rūpesčiais. Antiutopiniai romanai, kuriuos kadaise rašė Aldousas Huxley, George’as Orwellas ar Jevgenijus Zamiatinas, buvo kuriami tarsi pagal užsakymą – tam, kad žmogus nors šiek tiek apsiprastų su jo laukiančia padėtimi“, – įtaria pašnekovas.
Dantės „Dieviškoji komedija“ irgi anaiptol ne iš pasakų srities: tai konkreti gyvuolio kelionė per tai, kas yra mirę ir marina jo gyvenimą, trukdydami jam skleistis. „Kiekvienas esame Dantės herojus. Ir pragaras, ir skaistykla, ir rojus kiekvieną akimirką čia pat. Vaikas tiesia tau ranką, tu iškeli jį aukštyn – tai jau rojus“, – sako R.Kazlas.

Premjeriniai dūmai

Rolandas tikina, kad aktorių pavardžių premjerų anonsuose apskritai neturėtų būti: „Kokia prasmė eiti žiūrėti garsaus aktoriaus tame ar kitame spektaklyje: gal jis Williamo Shakespeare’o pjesėje pasakoja apie savo buitį, ligas ir problemas? Aktorius tėra laidininkas, jo asmenybė spektaklyje ištirpsta, o jo populiarumas neturi trikdyti žiūrovų.“
Ar po „Dieviškosios komedijos“ pats statys spektaklius? „Man aktoriaus profesija tėra atspirties taškas tolesniam tobulėjimui. Visada buvau sumanytojas, fantazuotojas, rašytojas, kūrėjas. Visada labiau patiko sugalvoti, rasti geriausią sprendimą, negu pačiam atlikti. O jei mane ir toliau kaltins režisūrinės kompetencijos stoka – paprašysiu E.Nekrošiaus išrašyti popiergalį, kad baigiau kursus pas geriausią pasaulio režisierių“, – juokiasi R.Kazlas.
Žmogus, atėjęs į teatrą ir atsisėdęs žiūrovo vieton priešais uždangą, tikisi, kad jai atsivėrus išgirs kažką nepaprasta. Savo užduotį Rolandas formuluoja paprastai: padaryti viską, kad žiūrovas nebūtų nuviltas. Ir kad po spektaklio jam labiau norėtųsi gyventi, kad nesijaustų apspjaudytas ir sugniuždytas.
Būtų jo valia – kuriam laikui apskritai uždraustų statyti Henriko Ibseno ir Antono Čechovo pjeses iš pagarbos joms. „Kiek yra „užverstų šulinių“ – nuostabių, bet atstumtų autorių, kurie šaukte šaukiasi teatrų dėmesio. Bet ne – privalome bėgti klausytis, kaip scenoje dar kartą nuaidės klyksmas: „Į Maskvą! Į Maskvą!..“ – atvirai šaiposi pašnekovas.
O kurti pagrindinį vaidmenį E.Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje“ Rolandui – tiesiog žmogiška profesinė laimė, apie kokią svajoja bet kuris artistas. „Sako, ilgai trinant du pagaliukus vienas į kitą galima įžiebti ugnį. Tai mes panašiai trynėmės į Dantės knygą. Premjeriniai dūmai jau pasirodė, o ar įsižiebs liepsna – dar pamatysim“, – neskuba su vertinimais pats būsimojo spektaklio Dantė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...