2011 Gruodžio 01

Piruetai šokio alėjose

veidas.lt


Mariaus Kraptavičiaus knygoje – šokio žmonių atsivėrimai.

Kadaise Jurijus Smoriginas „Veidui“ teigė, esą visa šokio profesionalų bendruomenė Lietuvoje – nuo baleto iki pramoginių šokių – tėra geras šimtas asmenų. Tiesa, tuo metu ir patį Jurijų tepažinojo teatralai, o jokių šokių projektų lietuviškose televizijose niekas nebuvo regėjęs.
Mariaus Kraptavičiaus knygoje „Šokio alėjomis“ interviu su J.Smoriginu galite neieškoti: autorius prisipažįsta sąmoningai rinkęsis tylesnius, rečiau viešumoje pastebimus šokio menininkus. O tokius ir prašnekinti dažnai nelengva, nes šokėjai nuo mažumės, nuo pirmųjų savo repeticijų mokomi daugiau dirbti, nei kalbėti. Žinoma, būna išimčių. „Tarkim, su teatrologe Aliodija Ruzgaite galėtum šnekėtis kelias dienas, ir vis tiek visų įdomybių nespėtum išklausyti. Bet apskritai šokėjai įpratinti tylomis paklusti ir valdyti savo kūną“, – tvirtina M.Kraptavičius.
Tačiau baigę scenos karjerą nemažai šokėjų tampa pedagogais. Vadinasi, privalo išmokti savo patirtį perteikti žodžiais. Marius šypsodamasis sako, kad šokio pedagogui daug kalbėti nebūtina: „Dažnai trupės šokėjai apskritai nesupranta kitakalbio choreografo, bet tai netrukdo rezultatyviam darbui. Visame pasaulyje profesionalai vartoja tą pačią prancūzišką judesius apibūdinančią terminiją. Be to, repeticijų salėje greičiau norimą elementą pademonstruoti, nei išaiškinti. Štai ir Laimutė Kisielienė savajame interviu prisimena, kaip per Dainų šventės atranką vienas komisijos narys, batus nusiavęs, su kojinėmis užkulisiuose rodė, kaip reikia taisyklingai šokti. Nes tuomet dar pradedanti choreografė savo kolektyvą mokė taip, kaip suprato iš šokio aprašymo. Kol nepasirodė patogi filmavimo technika, kitokio informacijos perteikimo būdo tiesiog nebuvo.“
Primenu, kad ir pats Marius prie panašių aprašymų prisidėjęs kaip šokio vadovėlių iliustruotojas. „Taip. Pirmoji knyga buvo Tulijos Jagutytės apie klasikinį šokį, kita – „Lietuvių šokio pagrindai“, kurią bendromis jėgomis rašė ištisa choreografų komanda. Darbas truko kelerius metus, viskas piešta ranka – plunksnele, nes šiuolaikinių kompiuterinių programų dar nebuvo. Pamenu, su Alma Gražuliene eidavom gatve, o ji įsijautusi skaičiuodavo, šokdavo, rodydavo, kokia kojų pozicija kuriame takte turėtų būti. Perprasti tą šokio „multiplikaciją“ nebuvo taip paprasta“, – pasakoja Marius.
Ar ilga lietuviškos šokio literatūros lentynėlė? Pašnekovas tvirtina kone visas panašias knygas sukaupęs savo namų bibliotekėlėje: „Literatūros apie šokį lietuvių kalba mažoka, netgi verstinės. Gerokai daugiau jos rusų kalba. Viską kartu sudėjus, susidarė kelios lentynos. Viena, bijau, greit gali nulūžti.“
Iš memuarinių šokėjų knygų kone garsiausia tebėra Isadoros Duncan „Mano gyvenimas“, išleista ir lietuviškai. O štai Maurice’o Bejart’o „Akimirką kito gyvenime“ galima perskaityti prancūziškai arba rusiškai. Pasak M.Kraptavičiaus, šis veikalas žavi savitos filosofijos kibirkštėlėmis – ne veltui garsusis prancūzų choreografas buvo filosofo sūnus. Tuo tarpu J.Smorigino „Tarp Šančių ir Paryžiaus“ – labiau papasakota, nei parašyta. Lietuvių šokėjų interviu rinkinių ligi šiol nebuvo, tad „Šokio alėjomis“ šiuo požiūriu – unikali knyga.

Palikus sceną

„Teigiate, kad apie tai, kuo užsiima scenos karjerą baigę šokėjai, galima būtų parašyti atskirą knygą. Kokie tai užsiėmimai?“ – teiraujuosi autoriaus. „Iš rentų, kurios suteikiamos du dešimtmečius šokusiems baleto artistams, sunku pragyventi, todėl jaunimas iš anksto mąsto, kuo užsiims. Juk baleto artisto, neturinčio aukštojo išsilavinimo, alga būna mažesnė negu to paties teatro choristo. Kaip tik dėl šios priežasties šokėjai stengdavosi baigti baleto pedagogikos studijas“, – pasakoja M.Kraptavičius.
Kadangi teatro repetitoriais ar baleto skyriaus dėstytojais pavyksta tapti ne visiems, garsūs šokėjai, pasitelkę kolegas, steigia privačias baleto mokyklas. Kiti, kaip Voldemaras Chlebinskas ar Vytautas Kudžma, ir garbaus amžiaus būdami vis dar atlieka mažus charakterinius vaidmenis.
Vieni rengia savo atsisveikinimo benefisus, kiti su teatru atsisveikina tyliai, patys suprasdami, kad nėra geriausios sceninės formos. „Pamenu, kaip gražiai „Miegančiojoje gražuolėje“ atsisveikino Leokadija Aškelovičiūtė. O Loreta Bartusevičiūtė išeidama tarsi perdavė estafetę Eglei Špokaitei, kuri jos paskutiname spektaklyje šoko du pirmuosius veiksmus. Pati Eglė nusprendė neafišuoti savo pasitraukimo – apie tai, kad ji teatre šoka paskutinį kartą, žinojo tik jos kolegos“, – pasakoja M.Kraptavičius.
Kiti artistai, baigę karjerą, apskritai nutolsta nuo baleto. Tarkim, vienas knygos personažų Antanas Beliukevičius, Rudolfo Nurijevo bendraklasis, aname šimtmetyje septynis sezonus šokęs Peterburgo teatre, dabar dirba sargu ir rūpestingai prižiūri savo padėjėją – sarginį šunį.

Lietuvos baleto gulbės

„Ar nebūtų galima vienon knygon surinkti baleto šokėjų, išvykusių šokti į užsienį, pasakojimų? Juk įdomu, kaip tenai susiklosto jų likimai“, – siūlau idėją. „Įdomu, bet bėda ta, kad trumpam į Lietuvą sugrįžtantys artistai retai randa laiko nuoseklesniems pokalbiams. Tarkim, labai stengiausi prašnekinti iš Vokietijos parvykusią mūsų baleto legendą Genovaitę Sabaliauskaitę, o ji nepanoro su manimi kalbėtis, tepaaiškindama, kad prisiminimai jai pernelyg skaudūs. Agripinos Vaganovos mokinė, vienintelė Lietuvos primabalerina, turėjusi tuo metu garbingiausią TSRS liaudies artistės vardą, pasirinko emigraciją ir keliems dešimtmečiams tėvynėje tapo nepageidaujama persona. Tatjana Sedunova buvo sukūrusi apie ją televizijos laidą, bet cenzūra uždraudė ją rodyti“, – primena Marius.
Vis dėlto priduria išvakarėse Henriko Gudavičiaus pareikštą nuomonę, kad pati iškiliausia dvidešimto šimtmečio lietuvių balerina yra E.Špokaitė. Mat dabar vakarais „Šokio alėjomis“ autorius suka per savo pašnekovus „antrą ratą“, kiekvienam dovanodamas knygą ir grąžindamas iliustravimui pasiskolintas šeimos albumų nuotraukas.
Marius neslepia, kad labiausiai gaila būna tuomet, kai susitikimą skirti menininkui pavėluoji. „Nebespėjau pasikalbėti su profesoriumi Juozu Gudavičiumi, choreografu Kaziu Poškaičiu, balerina Tamara Sventickaite“, – vardija apgailestaudamas.
Turėjo sumanymą išleisti knygą „Lietuvos baleto gulbės“ ir pašnekinti balerinas, šokusias pagrindinį vaidmenį „Gulbių ežere“, bet apsižiūrėjo, kad tų „gulbių“ beliko vos šešios. Mažoka knygai…

Pranašingi linkėjimai

Vis dėlto – ar Lietuvos šokio profesionalų bendruomenė plečiasi? „Manau, taip. Juk šokio specialistus Lietuvoje rengia ne vien Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius bei Muzikos ir teatro akademija, bet ir Vilniaus kolegija, Lietuvos edukologijos universitetas, Klaipėdos universitetas. Plečiasi ir choreografų ratas, gal tik tautinio šokio kūrėjų lieka tiek pat. Rengdamas knygą dairiausi, ką būtų įdomu iš jų pašnekinti, ir pamačiau, kad didelio pasirinkimo neturiu. Nors Dainų švenčių metu šoka pilni stadionai, nuolat produktyviai ansambliams kuriančius choreografus pirštais galima skaičiuoti. Kone aktyviausiai pluša Vidas Mačiulskis Klaipėdos universitete. Vytautas Buterlevičius jau nebedirba, nors, žinoma, būtų labai įdomus pašnekovas. Apskritai lengviau kalbinti didelę patirtį turinčius kūrėjus – jie turi tiek daug ko papasakoti“, – liudija M.Kraptavičius.
Beje, A.Beliukevičių jis, netekęs kantrybęs, paliko vieną kambaryje ir liepė pačiam ant popieriaus surašyti savo šoktus vaidmenis. Mat šis ilgai ir atkakliai kartojo „šokęs viską“… O jauniausiam knygos personažui Eligijui Butkui prieš porą metų baigdamas interviu palinkėjo išvengti traumų.
Fotografuodami Marių kordebaleto fone, sužinojome, kad palinkėjimas neišsipildė: E.Butkus netrukus buvo priverstas „pailsėti“ nuo baleto. Paspaudę vienas kitam rankas, abu sutarė, kad pranašiškais linkėjimais geriau nesišvaistyti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...