2011 Gruodžio 13

Raimundas Milašiūnas

Pasakų stebuklo beieškant

veidas.lt

Neverta laukti pasakų stebuklo, geriau jį susikurkime patys.

Štai ir vėl metai verčia paskutinius lapus, vėl artėja Kalėdos ir ima sklisti įprastos mįslingos kalbos apie stebuklingąją naktį prabylančius gyvūnus, mūsų Žemę užplūstančius nykštukus ir fėjas bei kitus pasakų herojus… Nusiteikiau visai romantiškai, tačiau nejučia akis užkliuvo už pastaruoju metu interneto platybėse „plaukiojančio“ visai neromantiško klausimo: „Ko galima tikėtis iš vaikų, jei Tarzanas vaikščiodavo pusiau nuogas, Pelenė grįždavo po vidurnakčio, Pinokis nuolat meluodavo, Aladinas buvo vagių karalius, Žmogus-šikšnosparnis vairuodavo automobilį 200 km/h greičiu, Miegančioji Gražuolė buvo tinginė, o Snieguolė gyveno su septyniais vyrukais?“ Štai ir visa pasakų idilė išgaravo lyg nebuvusi.
Ir iš tikrųjų, kaip gali nusiteikti pasakų stebuklo paieškoms, jei šis klausimas, kad ir koks linksmas būtų, verčia pagalvoti: o ką gi iš tikrųjų mūsų vaikams ir mums patiems tos pasakos pasakoja? Tik nekaltinkit manęs, kad imu kabinėtis ir ieškoti nebūtų dalykų. Nepamirškite, kad vaikai labai gudrūs ir dar intuiciją gerą turi. Tuo jie už mus gerokai protingesni ir įžvelgia tai, ką savo kabinetuose bando įžvelgti ir psichoanalitikai, tai yra viską, kas parašyta tarp eilučių. O gal pabandykim į mano pasakojimą pažvelgti tiesiog su humoru – jis daug ką išsprendžia.
Pradėjau vartyti savo atminties lapus, bandydamas atgaivinti seniai girdėtas pasakas ir atrasti tą gražųjį pradą, kuris padėtų sugriauti visas jau minėtų pasakų herojų išdaigas ir už jų slypinčias vaikų protą atakuojančias baisybes. Na, ir kas, kad Tarzanas vaikščiojo nuogas, bet jis juk su žvėreliais draugavo… Arba kodėl reikia nerimauti, kad Miegančioji Gražuolė tiek laiko miegojo – ji juk savojo princo laukė…
Bet ir vėl mintis išdavikė prasprūdo pro sąmonės filtrą ir pašnibždėjo ne tokį jau gėrį nešantį atsakymą. Miegančiosios Gražuolės istorija mus pamoko, kad nėra jokio reikalo pernelyg stengtis, kuriant mielą ryšį su kitu žmogumi, geriau nieko neveikiant laukti stebuklingo princo, kuris atvažiuos sidabriniu mersedesu ir atliks visas pareigas. O Miegančiajai Gražuolei tereikės surinkti tokios santuokos vaisius. Štai ir pirmieji pamokymai, kaip mergaitei reikia įžengti į moterų pasaulį.
Ir tai dar ne viskas. Jei kartais tas princas nepasirodo, galima pabandyti jį susirasti. Tereikia truputį pasistengti, bet prieš tai tiesiog būtina atsiversti „Raudonkepuraitę“. Ten instrukcija gana aiški. Reikia tinkamai apsirengti – kad vyrai dėmesį atkreiptų – ir pabandyti nuvilioti kurį iš jų į pasakų trobelę, kurioje laukia ne tik naivi močiutė, bet užsuka ir medžiotojai. Kad „vilkui“ paskui dingtų noras nuo Raudonkepuraitės pabėgti.
Na, su mergaitėmis kaip ir viskas aišku. O ką skaito berniukai? Ką jiems pataria pasakų knygos? Atsiverčiu ir tuoj pat randu. H.K.Andersenas, „Sniego karalienė“. Nieko ypatinga, bet paprasta ir pamokoma: visuomet yra dvi moterys, tarp kurių galima rinktis, – jaunesnė ir senesnė. Jei viena nesukuria gero gyvenimo, galima rinktis kitą.
Na, gerai, sutinku, kad tai ne mums. Mes, lietuviai, turime daug gražesnių istorijų apie apšerkšnijusią žiemą ir senelės pasaką, apie trečią brolį Joną. Jokių gyvenimo instrukcijų ir baisybių čia nerasi. Bet ar tikrai?
Atsiverčiu vieną iš leidinio „Gražiausios lietuviškos pasakos“. Apie Mildutę. Dieve, liūdesys nuo pirmos eilutės. Kaip, beje, ir daugelyje kitų lietuviškų pasakų. Visur sukasi pamotės, kurios tik ir trokšta su nekaltomis mergaitėmis susidoroti. Mildutei dar neblogai pasisekė – ten ragana tik kiškeliui laužė vieną kojelę po kitos, o paskui ir sprandelį nusuko. O Sigutė pati į žarijų duobę įviliota buvo ir pelenais virto. Gyva! Štai ir romantika… Gerai, kad ten raganą nubaudė, užtat kaip… Žirgui liepta nešti ją tol, kol smegenys bus ištaškytos po laukus! O kai dar kažkurioj pasakoj ragana pagrasino podukrai akeles išbadyti, ar gaidelis vištytei akeles išmušė, nes medis jo kelnytes suplėšė (be galo rimta priežastis akelėms išmušti!), tai ir visai svaigus stebuklo laukimas išgaravo.
Bet gal tai tik pavienės pasakos? Juk mes turime tikrai didingų, kurios mums gilesnių pėdsakų paliko. Pavyzdžiui, apie pasiaukojamą Eglės meilę Žilvinui… Oi, ar tik nebūsiu ir vėl suklydęs? Ką gi, pažiūrėkime. Paprasta kaimo mergaitė Eglė nueina išsimaudyti, bet kol ji nuoga smaginasi vandenyje, į jos marškinių rankovę įšliaužia žaltys… Kad nešiurpinčiau skaitytojo psichoanalitikų teorijomis apie vyriškus gyvates primenančius simbolius bei moteriškas genitalijas menančias rankoves bei visokius iš to plaukiančius „įšliaužimus“ ar „įsiskverbimus“, geriau pakalbėsiu kitaip. Pasirodo, bet kuri mergaitė gali suprasti, kad visi vyrai – gyvatės (nežinau, ar geriau nei kiaulės), kurios tik ir laukia, kada galės įlįsti į jų apatinius drabužius.
Toliau dar gražiau. Eglė apsigyvena pas žaltį, kuris, pasirodo, visai ir nieko… Bet namai ją traukia, todėl prašo Žilvino, kad tėvų aplankyti išleistų. Bet šis nepėsčias, tuoj pinkles paspendžia: sunešiok metalines kurpaites, suverpk nesusiverpiantį kuodelį. Tikra manipuliacijų mokykla. Bet ir Eglė neblogai jos pamokas žino. Tereikia surasti „korumpuotą“ bobutę ar kokią burtininkę, o ši jau patars, kaip žaltį apsukti. Žodžiu, šeimoje sukis kaip išmanydamas, kad tik vyrą ar žmoną apgautum.
Gerai, Eglė pareina namo, bet jos broliai nemano, kad jai verta namus vėl palikti. Todėl sugalvoja gerą būdą, kaip su svainiu susidoroti. Tereikia gerai vaikams įkrėsti ir jie parodys silpnąsias Žilvino vietas. Jėga laimi! O su nepatinkančiais giminaičiais ar šiaip žmonėmis kalba viena – dalgiais užkapoti!
Pabaiga apvainikuoja visą istoriją. Eglė pasielgia tiesiog lietuviškai. Už bausmę ji nusprendžia sunaikinti save ir savo vaikus! Tebus jie medžiai… Duok Dieve, kad tik šaltomis širdimis ir kietomis kaktomis lyg ąžuolai, beržai ar uosiai, – o ko po tėvo nužudymo iš vaiko tikėtis? Bent jau gyvus paliktų. Bet pasaka leidžia mums patiems spręsti, ar gyvi bus tie vaikai, ar mirę… O savo dukrelei Eglė nepalieka jokio apsisprendimo. Jei ji ir gyvens, tai visą gyvenimą drebės iš gėdos ir nevilties… Atrodo, kad neblogą motinystės mokyklą baigia kiekviena šią pasaką skaitanti mergaitė.
Liūdnas tas mūsų pasakų pasaulis. Ir ne visada gražių dalykų iš jų išmokstam. Gal mes todėl ir tokie pikti, kad nuo vaikystės priešus dalgiais užkapojam, jų smegenis po laukus ištaškom, akeles dėl suplėšytų kelnyčių badom ar vaikus medžiais gyventi prakeikiam? Tai ir manau, kad neverta laukti jų stebuklo. Jį galime susikurti patys, nes tik nuo mūsų priklauso, ar mes ir mums artimi žmonės skaitys mūsų gerumo pasaką, ar turės ilgėtis jos ir laukti ateinančios iš Niekados šalies…

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...