Prieš 90 metų, 1920-ųjų vasario 24 d., karą pralaimėjusios Vokietijos politiniame horizonte atsirado politinė organizacija, kuri sudrebino ne tik Vokietiją: ji turėjo lemiamos įtakos XX amžiaus Europos raidai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrė gausybė politinių judėjimų, skelbiančių savo požiūrį į gyvenimą, savo tiesos supratimą. 1919 m. balandžio 5 d. Miunchene buvo įsteigta Vokiečių darbininkų partiją (DAP), tačiau jai trūko aiškaus ideologinio pagrindo bei autoritetą turinčio vado. Viename partijos organizuotame susirinkime apsilankė mažai kam žinomas Adolfas Hitleris. Jo ginčas su komunistuojančiu asmeniu partijos vadovybei padarė didelį įspūdį. Galima suprasti, kaip sunku buvo trisdešimtmečiam frontininkui A.Hitleriui, apdovanotam dviem Geležiniais kryžiais už drąsą, įsisąmoninti Vokietijos, apie kurios didybę jis svajojo šaldamas fronto apkasuose, pralaimėjimo gėdą.

A.Hitleris buvo pakviestas į partijos gretas. Kvietimą priėmė su entuziazmu. Partijos darbo komitete jis buvo atsakingas už naujų narių verbavimą.

25 punktų programa

Priminsime, kad 1920 m. pradžioje DAP turėjo vos 190 narių, todėl reikėjo reformų, galinčių pritraukti daugiau norinčiųjų stoti į šios partijos gretas. 1920 m. vasario 24 d. A.Hitlerio siūlymu DAP buvo pervadinta į Vokiečių nacionalsocialistinę darbininkų partiją (NSDAP). A.Hitleris paskelbė partijos 25 punktų programą. Ji reikalavo lygybės vokiečių tautai, pakeisti Versalio taikos sutarties sąlygas, atimti pilietybę iš žydų, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.

Įdomu tai, kad NSDAP vadovybei pabandžius apriboti A.Hitlerio įtaką partijoje jis pagrasino palikti jos gretas ir tą padarė liepos 11 d. Šis žingsnis galėjo suskaldyti partiją, bet jos vadovybė kapituliavo ir liepos 27 d. A.Hitleris grižo. Ta proga gavo naują nario bilietą Nr. 3680 (tik 1925 m. jam iškilmingai buvo įteiktas bilietas Nr.1). O 1921 m. liepą partijos Miuncheno grupės susirinkime A.Hitleris buvo išrinktas pirmuoju NSDAP pirmininku.

Po pusmečio išėjo šios partijos spaudos organo “Volkischer Beobachter” pirmas numeris. Netrukus naujai gimusio nacionalinio socialistinio judėjimo apsaugai nuo komunistų išpuolių įsteigti smogiamieji būriai SA.
1923 m. lapkričio 9 d. Miunchene ši partija pamėgino organizuoti pučą ir perimti valdžią, bet policija pradėjo šaudyti ir užmušė 16 “nacionalinės revoliucijos didvyrių”. A.Hitleris buvo sužeistas, tačiau jam pavyko pasprukti. Tiesa, lapkričio 11 d. būsimasis fiureris buvo suimtas ir nuteistas kalėti. Nelaisvėje jis parašė knygą “Mano kova”, kurioje ir suformulavo savo politinius įsitikinimus.

Piramidės principu

Paleistas iš kalėjimo A.Hitleris nusprendė reorganizuoti NSDAP. Taigi 1925 m. vasarį partija buvo įkurta iš naujo: visi, priklausę jai iki 1923 m. lapkričio, turėjo iš naujo persiregistruoti. NSDAP buvo sudaroma piramidės principu: jos viršūnėje buvo pirmininkas, turėjęs visišką vadovavimo laisvę, visi kiti postai partijoje priklausė tik nuo jo valios. Aukščiausia NSDAP instancija buvo vyriausioji partijos vadovybė. Ją sudarė aukštieji partijos pareigūnai – reichsleiteriai. O teritoriniu atžvilgiu NSDAP skirstėsi į sritis, rajonus, vietines grupes, celes ir blokus.

Per 1928 m. Reichstago rinkimus partija netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga. NSDAP daugeliui vokiečių atrodė vienintelė, galinti mesti iššūkį didėjančiai ekonominei krizei, nedarbui. 1925–1930 m. partijos narių padaugėjo iki 130 tūkst. Jos populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė, ir didėjantis žmonių skurdas, ir nusivylimas. Tiesa, čia būtina paminėti, kad 1929 m. šią partiją palaikė viso labo 15 proc. rinkėjų. 1930 m. pabaigoje 13 proc. partijos narių buvo valstiečiai, 25 proc. – darbininkai, 47 proc. – valstybės tarnautojai. Arti 40 proc. NSDAP narių buvo jaunesni nei 30-ies metų.
Nepavykus laimėti rinkimų, buvo duotas nurodymas visiems partijos skyriams sumažinti antisemitizmo propagandą. NSDAP vadovai nusprendė, kad darbininkų paramos jiems reikia mažiau, ir atsigręžė į valstiečius, amatininkus bei smulkiuosius verslininkus.

Stipriausia Reichstage

1930 m. rugsėjį per Reichstago rinkimus NSDAP gavo jau 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antra stipriausia opozicine parlamento partija. O po dvejų metų NSDAP tapo stipriausia partija Reichstage, jos gretose buvo arti milijono narių. 1933 m. sausio 30 d. A.Hitleris tapo kancleriu ir paveldėjo sergančią, vos kvėpuojančią ekonomiką su 7 mln. bedarbių, viską ryjančia infliacija, sustojusia gamyba. Jis pažadėjo per trumpą laiką visa tai likviduoti.

Ir iš tiesų dėl NSDAP politikos Vokietijoje iki minimumo buvo sumažėjęs nedarbas, įveikta ekonominė krizė, savotiškai denonsuota Versalio sutartis. Pirmieji šios partijos inicijuoti ir priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Jos programoje taip pat buvo skelbiamos naujos idėjos švietimo srityje (kai kas netgi buvo įgyvendinta), pvz., įvestos skatinimo ir globojimo priemonės gabiems vaikams. 1934 n. partijos pastangomis pradėta valstybės finansų reforma. Vienas socialinių veiksnių, padėjusių populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Taip pat buvo padidintas neapmokestinamasis minimumas.

Iki 1937 m. pramonė Vokietijoje išaugo net 102 proc., o nacionalinės pajamos padvigubėjo. Kodėl vokiečiai visi kaip vienas – ir buvę komunistai, ir biurgeriai, ir valdininkai – dievino savo fiurerį? Matyt, dėl to, kad A.Hitleriui pavyko ištraukti šalį iš ekonominės bedugnės, pristabdyti infliaciją ir vokiečių valiutos krachą.

Gegužės 1-ąją A.Hitleris paskelbė Vokietijos nacionaline darbo diena. Ta proga kasmet buvo kaldinami specialūs atminimo medaliai. Vyriausybė žengė beprecedentį žingsnį: buvo likviduojamos profsąjungos ir įvesta darbininkų partinė valstybinė kontrolė. 1934 m. sausio 24 d. priimta Darbininkų chartija įpareigojo darbdavius rūpintis darbininkų ir tarnautojų gerove. Visi vokiečiai gavo svarbiausias socialines garantijas: puikų medicininį aptarnavimą, nuostabiai organizuotą poilsį, liaudies švietimo ir kultūros sistemą.

Svastika virto kasdienybe

Ilgainiui Vokietijoje susikūrė vienpartinė sistema ir netrukus NSDAP partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių. 1933 m. birželį A. Hitleris laikinai pristabdė naujų narių priėmimą, nes nenorėjo, kad partija, kuri turėjo būti liaudies, taptų per daug “buržuazinė”. Po Paulo von Hindenburgo mirties Reicho prezidento bei kanclerio pareigos buvo sujungtos. Partijos simbolis svastika tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o 1935 m. rugsėjo 15 d. svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip Vokietijos valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi.
NSDAP laimėjus demokratinius rinkimus Vokietijoje, svarbiausias jos veiklos strateginis tikslas buvo sukurti tokią socialinio aprūpinimo ir paslaugų sistemą, kad piliečiai taptų bent jau NSDAP politikos šalininkais. Todėl po pasaulinės krizės paprastas vokiečių darbininkas paslaugų ir lengvatų, kurios jam priklausė, kiekiu smarkiai lenkė kitų Europos šalių darbininkus.

Beje, partijos idėjų įtakai skleisti ir darbininkų klasės poilsiui organizuoti įsteigta organizacija “Stiprumas per džiaugsmą”, kuri buvo naujos Vokietijos profsąjungos – Vokiečių darbo fronto sudėtinė dalis.

Jeigu ne karas ir holokaustas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, viduryje ir net pabaigoje gana daug vokiečių gyveno tikrai gerai, tai yra kur kas geriau nei prieš karą, todėl nieko keista, kad 1944 m. sausį NSDAP gretose buvo 6,5 mln. narių, o 1945 m. partijos narių skaičius pasiekė net 8 mln.

Tais metais, prieš nužudydama savo šešis vaikus, propagandos ministro žmona Magda Goebbels pareiškė: “Nenoriu, kad jie gyventų pasaulyje, kuriame nebus nacionalinio socializmo”.

Taigi A.Hitlerio “tūkstantmetis Reichas” gyvavo 4482 dienas. 1945 m. NSDAP buvo uždrausta, o jos turtas konfiskuotas. Tiktai 1958 m. Bundestagas panaikino NSDAP draudimą Vakarų Vokietijoje.

Apibendrinant galima teigti, kad A.Hitleris ir jo partija vokiečių tautos gyvenime užėmė labai svarbią vietą, ir tai negali būti išbraukta iš šios nacijos istorijos. Šis reiškinys dar ilgai rūpės ir pasaulinei literatūrai, ir menui, ir istorijai, ir psichologijai, ir filosofijai. Jei ne holokaustas, karas ir Niurnbergas, NSDAP įvaizdis dabar būtų kitoks. Jeigu A.Hitlerio karjera būtų pasibaigusi 1938 m., jis būtų minimas kaip vienas genialiausių Vokietijos politikų. Deja…

Nors istorija iš esmės nėra taikomasis mokslas, tačiau žinant istorinius įvykius ir per juos sukauptą patirtį galima turėti regimos naudos esamo laiko sprendimams. Praeities įvykių pažinimas padės suprasti klaidas tiems, kurie mano, kad kiekviena nauja diena yra visiškai skirtinga nuo praėjusių.