2012 Rugpjūčio 10

Paradoksas: juos vis labiau saugo, o jie vis labiau nyksta

veidas.lt

Aplinkosaugininkams iš saugomų teritorijų išgujus žmones, baigia sunykti ir tai, kas saugoma: parkuose ir draustiniuose sumažėjo augalų rūšių, todėl nebeatskrenda saugomi paukščiai, nebeneršia žuvys, sumažėjo žvėrių.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė pripažino, kad padėtis saugomose teritorijose iš tiesų yra dramatiška. Todėl jau penkių draustinių ir regioninių parkų direkcijos priėmė sprendimus vėl leisti žmonėms ūkininkauti: ganyti, šienauti pievas, valyti upių ir ežerų pakrantes. “Iš tiesų ūkininkavimas – būtina ekosistemos išlikimo sąlyga, o jei neganoma, tuomet būtina nušienauti”, – netikėtai prakalbo R.Baškytė.
Tiesa, seniesiems gyventojams negrąžinant turėtų jų žemių, po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbtų saugomomis teritorijomis, arba iš tų teritorijų išgujus senuosius gyventojus, dabar nebėra kam ūkininkauti. Tad aplinkosaugininkai už ES bei valstybės biudžeto lėšas perka retus galvijus ir atiduoda ūkininkams neatlygintinai naudotis arba dar ir primoka, kad tik šie nuganytų nykstančias pievas. Vieno tokio gamtotvarkinio projekto vertė vidutiniškiai siekia beveik 3 mln. Lt.

Nešienaujamos Žuvinto pakrantės užpelkijo
Dėl draudimo ūkininkauti dar sovietmečiu įsteigtoje pirmojoje saugomoje teritorijoje – Žuvinto ežero pakrantėse – nuo maždaug 1980-ųjų ežeras pradėjo sparčiai seklėti, apaugti nendrėmis, švendrėmis, vilkdalgiais, krūmais, kol tapo visiškai nebepasiekiamas šienaujančiai technikai, o čia saugomi paukščiai pradėjo nykti.
Tad prieš penkerius metus rezervato aplinkosaugininkai sudarė sutartį su vietos ūkininkais, kad šie mainais už Žuvinto pakrančių pievų nuganymą neatlygintinai gaus mėsinių galvijų bandą. Iš viso buvo nupirkta penkiolikos fordų veislės karvių ir jaučių banda. Vienas toks galvijas atsiėjo 3 tūkst. Lt. Šiandien ši banda išaugo iki 75 vienetų.
“Šių apylinkių žmonės, grįžę į Žuvintą, sako, kad šiandien ežeras toks, koks buvo ir jų jaunystės laikais: atsivėrė pakrantės, mat šios veislės galvijai ėda ne tik nendres, o ir graužia krūmus. Ir tai labai į naudą mūsų ežerui. Aišku, dar negalime sakyti, kad visa ekosistema grįžo į ankstesnę padėtį, bet akivaizdu tai, jog grįžta įprastinės šiam kraštui pievų ir vandens paukščių rūšys, vėl neršia žuvys, veisiasi varliagyviai”, – pasakoja Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Jis pabrėžia, kad Žuvinto pakrantėse gyvenę žmonės šienaudavo, kol tai uždraudė sovietiniai gamtosaugininkai. “Bet sustabdžius ūkinę veiklą, prasidėjo pokyčiai – žolės ir krūmai ežerui kenkė kur kas labiau nei galvijai. Neganant pievų, pakrančių, ima keistis paukščių buveinės”, – teigia A.Pranaitis.
Šiemet Žuvinto biosferos draustinio sutartis su ūkininkais baigsis, bet direkcija planuoja ją pratęsti dar penkeriems metams.

Šienavimas neduoda tokios naudos kaip ganymas
Kolegos iš Dzūkijos tapo pavyzdžiu Kauno marių regioninio parko (KMRP) direkcijai. Kauniškiai, kaip pasakoja parko direktorė Nijolė Eidukaitienė, prieš keletą metų nupirko penkiolikos avių bandą ir su ūkininku sudarė Paukščių salos ganymo paslaugų sutartį.
Tiesa, prieš tai direkcija, pasinaudojusi ES pinigais, iškirto salos teritoriją okupavusius menkaverčius krūmus ir medžius. “Bet teritorijos nuganymas ne tik atsieina apie penkiskart pigiau nei jos šienavimas ir iškirtimas, o ir yra efektyvesnis”, – paaiškina N.Eidukaitienė.
Tiesa, kritikos, kaip pasakoja KMRP biologas Giedrius Vaivilavičius, esą gyvuliai nieko gero ekosistemai neduoda ir toliau apstu. “Bet iš tikrųjų skirtingos gyvulių rūšys formuoja skirtingas buveines. Tarkime, karvės ėda žolę ir palieka kupstus, kurie reikalingi pievinių paukščių buveinėms, avys ėda nepalikdamos kupstų, ištrypia pakrantes, tad čia atklysta vandens paukščiai. O ten, kur gyvulys įmina pėdą ir dar nusišlapina, randasi įvairių augalų buveinių, – aiškina G.Vaivilavičius ir priduria: – Biologiniai įvairovei išlikti reikalingi natūralūs gamtos trikdžiai. Joks dalgis ar žoliapjovė nepadarys to, ką ekosistemai duoda ganymas. Dalgis pjauna viską nesirinkdamas, o gyvuliai augalus užuodžia selektyviai ir renkasi, ką ėsti, ko ne. Todėl tradicinė ūkinė veikla saugomose teritorijose yra būtina.”
KMRP biologas yra pastebėjęs, kad Paukščių saloje apgyvendinus avis čia lankytis pradėjo tos retos paukščių rūšys, kurios buvo bepranykstančios, be to, vėl pradėjo želti gegužraibinių augalų rūšys. “Tačiau visa ši teritorija buvo be galo užleista, tad reikia laiko – nuo penkerių iki dešimties metų, kad būtų konstatuojami akivaizdūs pagerėjimo ženklai”, – baigia G.Vaivilavičius.
Beje, N.Eidukaitienė apgailestavo, kad ūkininkas, ganęs avis Paukščių saloje, gyvena gerokai toliau nuo jos, tad vagys prieš kurį laiką išvogė avis ir ūkininkas nebenori užsiimti šia veikla.
Pajūrio regioninio parko direkcija su partneriais pasinaudojo ES lėšomis ir taip pat su vienu ūkininkų sudarė sutartį saugomoje teritorijoje ganyti dvidešimties avių bandą. Tiesa, daugiau kaip pusę avių išpjovė šunys arba vilkai. Bet, kaip sakė parko direktorius Darius Nicius, ganymas atsieina nepalyginti pigiau nei smėlingų pievų šienavimas ar krūmų kirtimas, tad jie ir toliau laikosi nuostatos skatinti ganymą. “Mokslininkai, atlikę studiją Pajūrio regioniniame parke, pastebėjo, kad nešienaujant retų smėlio pievų jos pradėjo nykti: jei išnyksta vienas augalas, paskui jį nyksta ir kiti, galiausiai mažėja perinčių paukščių, vabzdžių”, – paaiškino D.Nicius.

Saugomos teritorijos pievose nebeauga net čiobreliai
Ką daryti, kad vėl atsigautų nuo žmonių pastaraisiais dešimtmečiais gamtosaugininkų saugotos teritorijos, svarsto ir Kurtuvėnų, taip pat Salantų regioninių parkų direkcijos. Ir vieni, ir kiti šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje planuoja įsigyti mėsinių galvijų bandas.
Kurtuvėnų regioninio parko ekologė Irma Jazdauskaitė teigė, kad ekosistemai stabilizuoti ir pagerinti jie veikiausiai pirksią dešimties mėsinių galvijų bandą arba dar ir laukinių arklių. Tiesa, neaišku, kokių veislių, mat vieni ėda arba nugraužia vienus augalus, kiti – kitus.
“Vėl ūkininkauti mūsų parką apimančiame Dubysos slėnyje yra būtina, nes nebeganant sumažėjo pievų augalų, o ir pačių pievų struktūra visiškai pasikeitė. Šiandien mūsų pievose neberasi jau ne tik lipikų, šilokų, gegužraibinių augalų, o ir čiobreliai nebeauga, beliko tik vingiorykštės, dilgėlės, usnys, builiai ir plintantys invaziniai augalai”, – dramatišką saugomos Kurtuvėnų regioninio parko teritorijos padėtį nupasakoja ekologas Vidmantas Lopeta.
Jo pastebėjimu, įprastai viename šių pievų kvadratiniame metre augdavo apie keturiasdešimt augalų rūšių, o pastaraisiais metais, deja, liko vos keletas atspariausių.
Be to, sumažėjus augalų, pastebimas ir retų į Raudonąją knygą įrašytų drugelių nykimas, nebeperi ir visame areale nykstančios, bet Kurtuvėnų regioniniame parke anksčiau perėdavusios griežlės. Mat neganomose ir nešienaujamose pievose susipina jų kojos. Galiausiai dėl užkrūmijusių upių ir upelių pakrančių mažiau įšyla Dubysos vanduo, tad nebeatplaukia neršti žuvys.
Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus pasakojo, kad jie kartu su Kretingos miškų urėdija yra laimėję 2,1 mln. Lt vertės ES projektą Šauklių riedulyno ekosistemai gelbėti. Ši teritorija savo kraštovaizdžiu primena tundrą, bet žmonėms neleidžiant ūkininkauti šalia kadagių suvešėjo menkaverčių augalų, tad mažėja į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, tokių kaip gegūnės, vyriškosios gegužraibės, žalsvažiedės blandės, taip pat saugomų vabzdžių bei paukščių, tokių kaip tetervinai ar paprastosios medšarkės.
“Teritorijos šienavimas ar krūmų kirtimas neduoda tokio teigiamo ir ilgalaikio rezultato kaip kad ganymas. Tad mes pirksime dvidešimties muflonų veislės mėsinių galvijų bandą”, – pasakojo M.Šečkus.

Būtina mokytis iš blogų pavyzdžių
Kalbintų draustinių ir regioninių parkų atstovai nevynioja žodžių į vatą ir pripažįsta, kad pastarųjų metų jų politika davė atvirkštinį rezultatą, tad iš klaidų turi būti nedelsiant pasimokyta.
“Aplinkosaugininkų reikalavimai neūkininkauti upių, ežerų pakrantėse arba vandens telkinių apsaugos zonose yra ne tik nelogiški, bet dar ir padarė atvirkštinį poveikį”, – teigia biologas G.Vaivilavičius.
“Su vandens telkinių pakrančių švarinimo draudimais gerokai perlenkta lazda, – atitaria A.Pranaitis. – Tarpukariu ežerai buvo atviri, o dabar per krūmų juostas nebegali nieko įžiūrėti. Iš tikrųjų ekosistemai pakrantės yra labai svarbios. Joms užaugus nendrėmis, viksvomis, krūmais, nebeatplaukia neršti lydekos, sumažėjo ir varliagyvių, kai kuriems paukščiams nebėra kuo maitintis. O ir norėdamas pasimaudyti nebegali prasibrauti pro bruzgynus, pagaliau ežerai dėl šios organikos pradėjo pelkėti. Todėl gamtosaugininkai turi keisti savo poziciją ir mokytis iš blogų pavyzdžių.”

Saugoma daugiau kaip pusė Lietuvos

Remiantis skirtingais oficialių institucijų duomenimis, saugomų teritorijų tinklas apima didžiulę Lietuvos dalį: ypač saugomos teritorijos – 15,3 proc., miškai – 33 proc., vandens telkiniai – 4 proc., vandens telkinių apsaugos zonos – 7 proc., kitos apsaugos zonos – apie 20 proc.
Saugomos teritorijos sukurtos jas pažymint žemėlapyje 1991–1993 m., nors dar nebuvo net saugomas teritorijas reglamentuojančių teisės aktų. “Įdomu tai, kad tarpukariu nebuvo nė vienos saugomos teritorijos, kaimiečiai paežerėse, miškuose ganė karves, avis ar net kiaules, o augmenija ir gyvūnija klestėjo, dabar besaugant gamta pradėjo nykti”, – ironizuoja teisininkas Jonas Lipavičius, prieš keletą metų apgynęs mokslo darbą apie veiklos saugomose teritorijose keliamas dviprasmybes.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Algis Algis rašo:

    Ne pastarųjų metų politika gamtosaugoje davė tokius rezultatus. Tai atėjo ir su sovietmečio teisės aktuose buvusiais ir jau tuomet įgyvendinamais reikalavimais. Juk neapaugo ežerai liemeningais medžiais staiga. Tai ilgas procesasir tokie medžiai išaugo per dešimtmečius. Tik štai ta nuostata draudžianti kirsti medžius vandens telkinių pakrantėse ir dabartiniuose teisės katuose liko. O dėl pievų tikrai ne gamtosauginiai reikalavimai kalti. Viską lemia žemių derlingumas ir geografinė padėtis. Paprastai gelbėti tas pievas, kurios ūkiniu požiūriu neperspektyvios ir jas šienauti ar ten ganyti didesnio intereso nėra. Tai paprastai sudėtingo reljefo bei nederlingos, kai kur užmirkusios žemės. Net gana derlingos Nemuno slėnio pievos Jurbarko ir Pagėgių savivaldybėse ne visur tradiciškai naudojamos. Tiesiog ten ūkininkų per mažai. O žongliravimas skaičiais, plotus kur bent kokie apribojimai yra juos priskiriant saugomoms teritorijoms labai nekorektiškas ir iškreipia pačios saugomos teritorijos tikrają sampratą. Taip vertinant saugomomis teritorijomis vadinamos vandens telkinių juostos bei zonos, elektros perdavimo linijų, dujotiekių, geležinkelių, ir pan.apsaugos zonos, kurios iš tikrųjų neturi saugomos teritorijos statuso.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2015
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar pastarųjų savaičių skandalai pakeitė jūsų požiūrį į Lietuvos liberalų sąjūdį?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...