2017 Balandžio 26

Paminklas sovietiniam apsileidimui, arba tyli Černobylio malda

veidas.lt

1986 m. balandžio 26 d. neatlaikė Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko šerdis. Plakti ji nustojo taip skambiai, kad suvokti, jog kažkas ne taip plačiosios Sovietų Sąjungos viduryje, pajėgė net Švedijos mokslininkai. Sovietams, įskaitant ir „genseką“, tuo metu atrodė viskas normalu. Kitaip tariant, nieko tokio, ko negalėtų sutvarkyti kelios tonos betono ir kastuvu nešinas pusplikis tarybinis pilietis.

Egidijus JURGELIONIS

„Mirtis išsprendžia problemas. Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra ir problemos“, – sakė Stalinas. Jei tai būtų pasakęs apie save, nebūtų suklydęs, tačiau pasivaikščiojimas Černobylio apylinkėmis byloja apie šiek tiek kitokią realybę.

Tokius tarybinius piliečius, mažai ką nutuokiančius apie tai, kur juos veža, savo „Černobylio maldoje“ aprauda Nobelio literatūros premijos laureatė baltarusių rašytoja ir žurnalistė Svetlana Aleksijevič. Vienintelėje knygoje, kurios dėl milžiniško emocinio krūvio sugebėjau perskaityti tik pusę, masinę tragediją ji paverčia individo drama, kai žmogaus nebuvimas nesprendžia jokių problemų.

2013 m. vasario 12 d. nesančių žmonių statinys iš 400 tūkst. kub. m betono ir 7,3 tūkst. t metalinių konstrukcijų priminė apie save. Įgriūdamas ketvirtojo reaktoriaus sarkofagas dar kartą privertė susimąstyti, kas ir kokiomis sąlygomis jį statė, tarsi įspėdamas, kad žmogus gali dingti, bet problemos – ne. Net ilgalaikėje perspektyvoje.

Prieš pusmetį lankydamasis Černobylio apylinkėse stebėjau, kaip dabar čia žmonės bando išspręsti tai, ką kažkada sugebėjo pridirbti sovietiniai atominės energetikos specialistai ir krizių valdymo „partija“. Praėjusių metų lapkritį buvau vienas paskutinių, mačiusių sovietinį sarkofagą. Šiuo metu jis jau paslėptas po Vakarų šalių specialistų sukurtu „angaru“.

Milžiniškas 110 m aukščio, 165 m ilgio ir 260 m pločio pastatas buvo statomas už kelių šimtų metrų nuo sprogusio reaktoriaus. Vėliau 30 tūkst. t svorio konstrukcija bėgiais pamažu užtraukta ant senojo sarkofago. Jį statę specialistai giriasi, kad tai yra sunkiausia kada nors egzistavusi konstrukcija, kuri judėjo žeme.

Naujojo reaktoriaus užduotis – apie 100 metų saugoti pasaulį nuo 200 t radioaktyvios reaktoriaus šerdies, 30 t radiacija užterštų statybinių medžiagų ir 16 t urano bei plutonio.

Šitas modernus vakarietiškas statinys man yra šiandieninės Ukrainos metafora, kalbanti apie šalies ryžtą pakeisti sovietinius reliktus naujais, vakarietiškais: negrabiai subetonuotą sovietinį sarkofagą – į tvirtą metalinį angarą su robotais viduje, leninus – į dartus veiderius, korumpuotus pareigūnus – į naujus valstybės tarnus ir t.t. Metams bėgant keičiasi ir Černobylis, tik labai lėtai bei tyliai. Kaip ir malda apie jį.

Urbanistinės dviprasmybės

Černobylis ir šalia esantis Pripetės miestas yra viena įspūdingiausių Rytų Europos urbanistikos istorijos dviprasmybių. Net ir Lietuvai, net ir viduramžiais. Vienas svarbiausių mūsų tautinio naratyvo mitų yra apie tai, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Juodojoje jūroje žirgą girdė. Bet tarpukario geografas ir geopolitkas Kazys Pakštas sakė, kad „ne toje vietoje Vytautas žirgą plukdė… Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, į vandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario…“ („Romuva“, 1922). Pasiėmėme, džiaugiamės, pasirodo, buvo galima ir neimti. Tai, žinoma, tik viena nuomonė.

XX amžiuje pastačius Černobylio atominę elektrinę šalia įkurdintas Pripetės miestas tapo pavyzdiniu sovietmečio urbanistikos šedevru, kuris buvo demonstruojamas pasakojant užsienio žurnalistams, koks puikus yra sovietinis gyvenimas. Mieste buvo baseinų, atrakcionų parkų, viešbučių, restoranų. Pripetėje buvo filmuojami Sovietų Sąjungą pristatantys filmai. Taigi – sovietinio „piaro“ pažiba.

Čia gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Kadangi daugiausia tai buvo jauni branduolinės energetikos specialistai, šalia veikusių gamyklų darbuotojų su šeimomis ir miestą „aptarnaujančio personalo“ amžiaus vidurkis siekė viso labo 26 metus.

Tuo pat metu visai šalia, už kelių kilometrų, buvo dislokuoti slapčiausi ir moderniausi Sovietų Sąjungos žvalgybos žaisliukai, slapti miestai ir karinės bazės, į kurias pakliūti galėdavo tik kariškiai ir žvalgybų pareigūnai. Kitaip tariant, juodosios dėmės šalia šviečiančios sovietinio urbanizmo žvaigždės.

XXI amžius ir besikartojanti istorija. Apie Černobylio katastrofą ir dabartines apylinkių aktualijas prirašyta straipsnių ir knygų, sukurta dokumentinių ir vaidybinių filmų. Tačiau norint patekti į apylinkes reikia rasti gidą, iš anksto registruotis, prie įvažiavimo pateikti pasus, parodyti, ką vežiesi, ir pan. Patekęs vidun į tą dviprasmybę tik dar labiau pasineri.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...