2015 Gruodžio 17

Krzysztofas CZYŻEWSKIS

Pagiriamasis žodis kaimynui

veidas.lt

Tomas Venclova – poetas, Josifo Brodskio pavadintas trijų literatūrų sūnumi: lietuvių, lenkų ir rusų, eseistas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, disidentas, vienas iš paskutinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, paribio žmogus. Tokį jį pažįstame iš tekstų ir pokalbių. Pažįstame jį ir kaip gerą kaimyną.

Pasaulyje, kuris serga jungiamojo audinio nunykimu, tai labai sunkus menas. Gera yra lenkams turėti tokį lietuvį kaimyną. Ar ne už tokią kaimynystę kovojo Jerzy Giedroycas ir Paryžiaus „Kultura“? Lengva apie tai kalbėti, bet kaip sunku vykdyti…

Prieš akis matau berniuką, negalintį rasti kelio namo Vilniuje 1946-aisiais, kai pirmą kartą čia atvažiavo iš Kauno, pirmą kartą nuėjo į mokyklą ir pasiklydo, veltui žmonių klausdamas kelio, nes tie sutiktieji nekalbėjo lietuviškai, tik lenkiškai arba rusiškai.

Tokiomis vienišumo ir svetimo baimės akimirkomis, ant karo sunaikintos tėvynės griuvėsių žmogus ilgisi artimųjų, apmąsto savos tautos kančias, trokšta priklausyti savajam demosui. Ir turi tam nenuginčijamų priežasčių.

Tokios akimirkos gali nulemti visą gyvenimą, kuris užsivers nuosavame kieme, atvedus į jį visą Vilnių ir visą pasaulį. Kiek jėgų, dvasinių ir intelektinių, reikia įveikti šį po Istorijos dulkėmis slypintį uždarumo ir nuosavo kiemo absoliutinimo sindromą, kad taptum „visumos paveldėtoju“, kaip sakė Józefas Mackiewiczius, ir sugrąžintum sau, Lietuvai, pasauliui visą Vilnių, ant tikrojo jo kalbų, tikėjimų ir tautų palimpsesto, kad ir tokį, koks prabyla iš Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ ar iš jo pokalbių su Czesławu Miłoszu.

Tomas Venclova savo vietos pasaulyje etosą renčia ant geros kaimynystės pagrindo. Labai anksti, dar sovietiniame „draugystės lageryje“, jam teko susidurti su kažkuo, ką pats vadina „lietuvišku Bermudų trikampiu“, tai yra su lietuvių kaimynyste su žydais, rusais ir lenkais.

Jau antroje praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pusėje parašė nepaprastai drąsių kritinių esė ciklą, skirtą skaudžiausiems šio paribio reikalams, kuriuos ir sovietinė cenzūra, ir lietuvių nacionalistai vertė tabu, apipindami melu.

Verta prisiminti, kad jie sukurti anksčiau, nei Lenkijoje buvo išspausdinti tokie straipsniai kaip Jano Józefo Lipskio „Dvi tėvynės – du patriotizmai“ ar Jano Błonskio „Vargšai lenkai žvelgia į getą“.

Sąžiningu dialogu su atmintimi, su Kitokiu, kuris kalbėjo kaimynų balsu, ir su savo vidiniu balsu jis suformulavo kaimynystės taisyklių kodeksą, kuriuo nuo tada nuosekliai vadovaujasi: negalima nutylėti jokių nusikaltimų; buvo ir yra kolaborantai, bet nėra kolaboruojančios tautos; „geriau padauginti kriticizmo, nei kad jo pritrūktų“; „vieneto teisės yra pirma kolektyvo teisių, tai reiškia, kad žmogaus teisės yra pirma tautos teisių (taigi tautos teisės išplaukia iš žmogaus teisių, ne atvirkščiai)“.

Lietuvių inteligentams, laikantiems žmogaus teisių gynimą atviro tautos gynimo, visiškai neįmanomo sovietinėmis sąlygomis, substitutu, aiškino, kad „žmogaus teisės mums nėra taktikos reikalas, bet principo reikalas“. Lenkams ir lietuviams, kurie atitirpus stalininiam šaldytuvui iš naujo buvo įtraukti į konfliktą, matydamas abiejų pusių klaidas, aiškino: „Būdamas lietuvis laikau savo pareiga susikoncentruoti ties lietuvių klaidomis. Tai pirmoji ir paprasčiausia taisyklė inteligentui, kuris jaučia atsakomybę už savo tautos likimą.“

Sukrėstas Sarajevo tragedijos, toliau rašo kaimynystės kodekso taisykles, tarp kurių pirmoje vietose atsiduria Hipokrato priesakas: primum non nocere – svarbiausia nepakenkti. Ir dar kartą, tarsi bijodamas balkaniškojo sindromo atsikartojimo kituose paribiuose, kartoja, ką tai reiškia: „Niekada neiškelti savo tautos interesų virš žmogaus teisių; niekada negražinti savos istorijos ir ypač nelaikyti didvyriais piktadarių, neva „kovojusių už tautą“; niekada nepamiršti ir neteisinti savo klaidų, net jei priešininko klaidos atrodo ar iš tiesų yra didesnės nei savosios; niekada netaikyti dvigubos moralės, net jei kaimynas ar priešininkas taiko šį metodą.“

Vadovaujasi kitu laisvo žmogaus apibrėžimu nei tas, kuris paplitęs liberalizmo ir pilietinių teisių pasaulyje: „Kaip apibūdino Josifas Brodskis, yra (juo) tas, kuris dėl savo pralaimėjimo nekaltina nieko, tik save patį.“

Tomas Venclova yra kosmopolitas, įsitikinęs, kad „tai vienintelis būdas būti padoriu nacionalistu“, kadangi bendruomenės išlikimas ir plėtra šiame pasaulyje neatskiriamai susiję su izoliacijos įveikimu. Neįmanoma pervertinti šio lietuvio uolumo puoselėjant savo kalbą, kultūrinę atmintį, dalyvaujant viešuose debatuose dėl savo šalies ateities.

Taigi galima pasakyti, kad jo mėgstamoje Aristofano komedijoje „Debesys“ jis yra panašiausias į sodininką Strepsiadą, kuriam aukščiau visko yra protėvių papročiai ir ritualai, atliekami tradicinių dievų garbei.

Tačiau tiesa apie Tomą Venclovą nepaklūsta tokiems tiesmukiems palyginimams. Verčiau surizikuočiau teigti, kad jis yra Strepsiadas, įsitaisęs Sokrato mąstykloje, to skeptiko, kuris abejoja dievų egzistavimu ir kuriam „mąstanti asmenybė yra svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą“, tai leidžia jam peržengti savo demoso kiemą.

Aristofano komedijoje sodininkas ilgai neištveria filosofo, kuris nesaugiais Peloponeso karo laikais jam atrodo kaip tautos moralę silpninantis profanas, aplinkoje ir padega jo mąstyklą. Tomas Venclova šios „mąstyklos“ niekada nepaliks, būdamas tikras tuo, kad Sokratas niekada nebūtų padegęs Strepsiado namų, ir tuo, kad žvelgiant toli į ateitį sodininkas ir jo vertybės galėtų išlikti tik pasauliui atvirose filosofo dirbtuvėse.

Taigi gera turėti kaimynu Tomą Venclovą. Jo svetingoje, savikritiškoje ir giliai empatiškoje laikysenoje vis dėlto slypi vienas nutylėjimas. Kažkada prisipažino, kad didelėmis pastangomis stengiasi įvaldyti meną, koks yra „understatement“ (nutylėjimas), kurio jį mokė puikus lietuvių politologas, kaip ir jis emigrantas Amerikoje Aleksandras Štromas.

Iš tiesų, pagerbdami jį Lenkijoje ir džiaugdamiesi jo buvimu čia, jaučiame, kad vis dėlto kažkas lieka neišsakyta. Įvaldę šį meną paribio žmonės žino, kad pavieniui ir vienpusiškai nėra įmanoma nei turėti, nei išsakyti visos tiesos, taip kaip neįmanoma šiuo būdu įgyvendinti geros kaimynystės.

Redaktorius Jerzy Giedroycas neatleistų mums, jeigu tai pražiūrėtume ir bent jau nepabandytume paieškoti trūkstamų žodžių savoje pusėje, dėdami pastangas tapti lietuviams tokiu pat geru kaimynu, koks lenkams yra Tomas Venclova.

***

Šis K.Czyżewskio tekstas yra laudacija Tomui Venclovai jo apdovanojimo Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ Jerzy Giedroyco medaliu proga.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...