2013 Gegužės 03

P.Krugmano ginčas su mūsų politikais dėl Lietuvos ekonomikos potencialo

Algimantas Šindeikis

Lietuvos politikams derėtų labiau rūpintis Lietuvos valstybės maksimalaus ekonominio potencialo realizavimu.

Gerovės valstybės prioritetas turėtų būti svarbesnis nei mistinės socialinės lygybės ar XIX a. egzistavusias iliuzijas primenančio etnocentriškumo puoselėjimas. Per protingą laiką nerealizavus Lietuvos gerovės valstybės modelio išlaikyti savo piliečius tėvynėje yra pavojinga politinė utopija.

Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės suburtoms darbo grupėms baigiant darbą netrukus sužinosime apie bręstančias mokesčių ir “Sodros” reformas. Politiniai praregėjimai yra skausmingi. Jokios “Sodros” reformos nebus. Tiesiog su savo milžinišku deficitu toliau negalinti egzistuoti “Sodra” bus inkorporuota į valstybės biudžetą.

Nereikia būti labai išmintingam, kad suprastum, jog tai jokios problemos nesprendžia, tik padaro ją mažiau matomą. Pasirodo, dirbantys šalies piliečiai net ir su tokiu dideliu “Sodros” mokesčio tarifu negali išlaikyti šalyje egzistuojančio socialinės apsaugos lygio. Lietuva nebus pirma valstybė Europoje, kuri taip „susitvarkys“ su nauja dirbančiųjų ir pensijas bei kitas socialines išmokas gaunančiųjų santykio realybe. Atrodo, kad toks pat likimas laukia ir privalomojo sveikatos apsaugos mokesčio, kurį planuojama tiesiog prijungti prie gyventojų mokamo pajamų mokesčio.

Taigi, jokių stebuklų A.Butkevičiaus Vyriausybė ir jos darbo grupės nesukūrė, nieko pozityvaus tikėtis neverta, o galiausiai mokesčiai gali dar labiau išaugti, nes didinant neapmokestinamų pajamų dydį (taip iš dalies įgyvendinant socialdemokratų priešrinkiminį pažadą įvesti progresinius mokesčius) ir įvedant “Sodros” įmokų skaičiavimo lubas (tai būtina norint bent kažkiek pagerinti Lietuvos investicinį klimatą) atsiveria kone milijardo dydžio biudžeto skylė.

Nors Andriaus Kubiliaus Vyriausybė (dabar jau tapusi šešėline) tebesigiria savo krizės suvaldymo stebuklu, esama vis daugiau abejonių, ar tikrai tai buvo krizė (o gal tai mūsų ekonomikos pajėgumo tikroji realybė?) ir apskritai ką Lietuva turėjo daryti siekdama išvengti didžiulio šalies BVP smukimo, o juo labiau ko Lietuva savo ekonomikoje iš viso gali siekti ir tikėtis pasiekti.

Paulas Krugmanas, paskelbęs savo komentarą „The New York Times“, nesutinka su Latvijos ir kitų Baltijos valstybių krizių įveikimo sėkme: „Žmonės, girdami Baltijos šalių sėkmę, atmeta teiginius apie aukštą nedarbo lygį ir nepakankamą augimą prieškrizinio lygio atžvilgiu, tvirtindami, kad aukštas BVP ir užimtumas 2006–2007 m. tebuvo „burbulas“ ir mums nereikia laukti, kad tie laikai sugrįžtų. Manau, kad jie nesupranta, koks komplikuotas yra šis argumentas.“

Ekonomikos Nobelio premijos laureatas primena, kad valstybės ekonomika gali funkcionuoti tik už savo potencialą žemesniame lygyje, ir nesutinka, kad Baltijos šalys 2006–2007 m. veikė aukščiau savo potencialo, kurio pasiekti jau nebepavyks. Taigi, P.Krugmanas nesutinka su A.Kubiliumi, kuris ankstesnių Vyriausybių ekonomikos auginimo pastangas ir veiksmus laiko kone nusikalstamais, nes jie buvo paremti ne Lietuvos realios ekonomikos potencialo, o dirbtinai gausių paskolų ir didelio viešojo sektoriaus išlaidavimo pagrindu.

P.Krugmanas Lietuvos ir mūsų kaimynių politikams siūlo pasukti galvas, koks turi būti tas tikrasis Lietuvos ekonomikos potencialas ir kaip išspausti jo maksimumą. Tikra politinė demagogija yra bandymas Lietuvos visuomenę įtikinti, kad mūsų dabartinė situacija yra ne krizė, o tikroji normalioji mūsų ekonomikos padėtis, realiai atspindinti šalies ekonomikos potencialą. Toks mūsų pasitenkinimas smukusio ekonominio ir socialinio gyvenimo rodikliais yra pavojingiausia, kas gali nutikti Lietuvos valstybei. Tai netikėjimas mūsų pajėgumu sukurti aukšto standarto gerovės valstybę. Jei politikai (šiuo atveju A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus interesai sutampa) sugebės mus įtikinti, kad gyvename labai gerai, kad turime stengtis tai vertinti ir net nesvajoti apie didesnį BVP augimą, mažesnį nedarbą, didesnę vidutinę algą, iš netikėjimo Lietuvos gerovės valstybe potencialo bus sunku išsiveržti. Ir piliečiai veršis savo gerovės kurti į kitas valstybes.

Šiandien politiniai debatai už Lietuvos ribų vyksta ieškant atsakymo į klausimą, kodėl ir toliau didėja ekonominiai piliečių skirtumai, socialinė nelygybė ir kokia turi būti valstybės intervencija kovojant su šia didėjančia socialine nelygybe. Ir Lietuvoje vis pasigirsta nuomonių, kad socialinė nelygybė yra tokia didelė, kad kelia pagrįstą dalies visuomenės pasipiktinimą ir turi būti bandoma ieškoti būdų, kaip šią nelygybę likviduoti. Todėl pradedama šnekėti apie progresinių mokesčių būtinybę. Bet diskutuojant apie piliečių nelygybę reikia nepamiršti to fakto, kad postindustriniame pasaulyje ta nelygybė didėja visur. Ir mokslininkų tyrimai pribloškia tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius, nes atskleidžia, kad šis procesas nėra tik politikos, o daug gilesnio reiškinio priežastis. Jerry Z.Mulleris, JAV katalikiškojo universiteto profesorius, įrodinėja, kad socialinė nelygybė yra kapitalistinės veiklos laisvės produktas, nes vieni asmenys ir bendruomenės tiesiog geriau išnaudoja savo laisvės ir kapitalizmo suteikiamas galimybes nei kiti. Šis socialinės nelygybės reiškinys yra labai pavojingas, nes piliečių protestais, socialinės tvarkos suardymu ir populizmo bei priešiškos reakcijos plitimu visame pasaulyje gali stipriai smogti egzistuojančiai kapitalistinei sistemai.

Negalima pamiršti to, kad per pastaruosius kelis amžius kapitalizmas sukūrė fenomenalų žmonijos progreso šuolį, lėmusį anksčiau neįsivaizduojamą materialinio gyvenimo standarto išaugimą ir beprecedentį visų rūšių žmogiškojo kapitalo realizavimą. Tačiau kartu kapitalizmas sukūrė ir nesaugumo atmosferą. Su nesaugumo atmosfera ekonomiškai išsivysčiusios valstybės kovojo ieškodamos ir po Antrojo pasaulinio karo sukurdamos ekonominės gerovės valstybes, kuriose demokratija ir kapitalizmas gyvena pakankamai harmoningai.

Maksimalaus Lietuvos ekonominio potencialo realizavimas turėtų būti tiek politinės kairės, tiek dešinės rūpestis. Piliečių skurdas, nerealizuoti gerovės valstybės lūkesčiai yra tas ėduonis, kuris gali sunaikinti Lietuvos valstybę, jai netenkant aktyviausių, energingiausių, geriausiai išsilavinusių piliečių, paliekančių savo tėvynę.

Todėl bet kokia mokesčių ar kitokia valstybės reforma turi turėti aiškų gerovės valstybės vektorių, kurį gali nulemti tik verslo plėtra, investicijų skatinimas, o ne riestainių skylių dėliojimas iš vieno krepšio į kitą. Jau trečią dešimtmetį nepriklausomos Lietuvos politikai blaškosi tarp ekonomikos skatinimo ir socialinių programų plėtros, ieškodami ne racionaliausio ir efektyviausio sprendimo, o būdo, kaip įtikti sovietmečio „gerovės“ išlepintiems rinkėjams. Politikai, blaškydamiesi tarp kapitalizmo ir socializmo, dažnai pamiršta prioritetą sukurti tokią ekonominę ir socialinę aplinką, kuri leistų sparčiai augti Lietuvos ekonomikai.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Arturas Arturas rašo:

    Pastatykim Neandartalietį į Ministro Pirirmininko pozicija, tegul jis laisvai suformuoja savo komandą ir po kurio laiko turėsime taip pat realybės pojutį.

  2. suomis suomis rašo:

    O kas yra ta “gerovės valstybė” pagal Šindeikį?

  3. Klausimas Klausimas rašo:

    O kas yra ta “gerovės valstybė” pagal suomį? Įdėkite savo straipsnį ta tema. Pakomentuosim.

  4. L L rašo:

    “Tačiau kartu kapitalizmas sukūrė ir nesaugumo atmosferą.” :D
    Nes prieš kapitalizmą visi labai saugūs jautėsi.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...