2011 Gegužės 07

Auksė Trinkūnaitė

Operos, persikai ir liūto uodegos galiukas

veidas.lt

"Veido" archyvas
"Veido" archyvas

“Užburtoji fleita” ir Afrikoje pasižymi puošniais kostiumais

“Jei kada teks lankytis Pietų Afrikoje, nepamirškite manęs”, – atsisveikindama sodriu balsu kviečia Auksė. Ir priduria, kad liūtus nacionalinių parkų savanose lengviausia įžiūrėti žiemą (t.y. mūsiškės vasaros mėnesiais), kai grakščių laukinių kačių kontūrų negožia vešli lapija. Kitu metu keliautojo sėkme laikomas net iš po krūmo kyšantis uodegos galiukas su tamsių plaukų kuokštu.

Afrikos rezervatuose turistams leidžiama išlipti iš automobilių tik specialiai įrengtose, nuo laukinių žvėrių aptvertose stovyklavietėse. Kitur tenka kliautis tuo, ką pasiūlo jo didenybė Nuotykis. Kas žino – galbūt ir jums, kaip Auksei, teks iš visų jėgų minti akceleratorių, sprunkant nuo automobilį besivejančio įniršusio raganosio?

Keliones po laukinę Afrikos gamtą jau trylika metų Johanesburge gyvenanti lietuvė itin mėgsta. Rečiau ištrūksta vieno ar kito Afrikos pietinį smaigalį skalaujančio vandenyno pakrantėn, nes iki artimiausių paplūdimių Durbane, Indijos vandenyno pusėje, – šešios valandos kelio. “Tačiau nesu didelė saulės vonių gerbėja, iškylos ant vandens irgi nelabai vilioja – smagiau po kojomis jausti tvirtą žemę. Taigi labai neišgyvenu”, – šypsosi vilnietiškoje saulės atokaitoje skarele kaklą apsivyniojusi Auksė.

Skrydžiai iš afrikietiško rudens į klastingą lietuvišką pavasarį baigėsi peršalimu ir svarstymais, ar nevertėtų atšaukti dviejų Lietuvoje suplanuotų “Sugrįžimų” festivalio koncertų. “Afrikoje taip ir būčiau padariusi, bet gimtinėje būnu pernelyg retai, kad galėčiau praleisti tokią progą”, – teigia pašnekovė.

Operos ir apartheidas

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Auksei dėsčiusio Vladimiro Prudnikovo dukra Ieva “Veidui” yra pasakojusi, kad jau vaikystėje, klausydamasi operų įrašų, sopranų ir tenorų partijas neretai praleisdavusi. “Man buvo atvirkščiai, – prisipažįsta taip pat muzikų šeimoje užaugusi A.Trinkūnaitė. – Nuo mažens svajojau būti sopranas ir iš visų jėgų stengdavausi įveikti kuo aukštesnes natas, nes sopranu dainuodavo mano mama. Vis dėlto dabar džiaugiuosi turėdama žemą balsą: Pietų Afrikoje klasikinių mecosopranų nedaug ir jie sulaukia daugiau pasiūlymų nei sopranai.”

Tiesa, pats klasikinės muzikos įvykių srautas Pietų Afrikoje nėra labai intensyvus, nes juodaodžiai vietos gyventojai mieliau klausosi kitokios, jiems tradiciškai artimesnės muzikos. Šiuo metu PAR klesti Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį buvusios populiarios klasikos metamorfozės. Ir nors Auksė pernelyg nesižavi šiuolaikinėmis operų aranžuotėmis, kuriomis savo dėstytoją mėgsta pradžiuginti jos mokiniai, bet viliasi, kad tai padės daugiau tenykščio jaunimo sudominti klasika.

“Prieš gerus du dešimtmečius, kai PAR dar valdė apartheidas, profesionaliems muzikantams iš Rytų Europos ten buvo sudarytos išskirtinės sąlygos: tuomet atvykusieji buvo nemokamai aprūpinti gyvenamuoju plotu ir gavo nuolatinius leidimus šalyje dirbti ir gyventi. Ir dabar Pietų Afrikos simfoniniuose orkestruose bei muzikos koledžuose gali sutikti nemažai šiomis lengvatomis pasinaudojusių atvykėlių. Tačiau po 1994-ųjų, kai prie šalies vairo stojo juodaodis prezidentas Nelsonas Mandela, daug kas pasikeitė. Vienas po kito uždaryti operos teatrai (beliko vienintelis Keiptaune), o įsidarbinti šalyje užsieniečiams tapo gerokai sudėtingiau. Taigi aš pavėlavau. Ir nors Johanesburge gyvenu jau trylika metų, tik kitąmet, kai būsiu jau penkerius metus išdirbusi pagal nuolatinę darbo sutartį, galėsiu pretenduoti tapti nuolatine šalies gyventoja”, – neslepia A.Trinkūnaitė.

Mašinos gali neberasti

Dėstyti Pietų Afrikoje lietuvė pradėjo dar studijuodama, kai pati atvyko tobulinti operinio vokalo pas žymią tenykštę pedagogę Emmą Renzi. Nors dabar šiai kitados “La Scaloje” dainavusiai primadonai jau 85-eri, Auksė kiekvieną savaitę tebelanko buvusią profesorę namuose ir kartu repetuoja, nes labai vertina jos nuomonę.

O tarp savo moksleivių mato įvairiausių tautybių ir rasių atstovų. Juodaodžiai išsiskiria ypatingu ritmo pojūčiu, tačiau daugelį jų sudėtinga priversti ilgėliau padirbėti prie fortepijono. Apskritai gyvenimo būdas Pietų Afrikoje, palyginti su Lietuva, – neskubrus, žmonės atsipalaidavę. “Mokiniams, vėluojantiems valandą, iš pradžių tenka kantriai aiškinti, kad pamokos nebebus, nes jai skirtas laikas jau praėjo. Tik po kelių praleistų užsiėmimų afrikiečiai įpranta atvykti laiku”, – šypsosi dėstytoja.

Turi Auksė ir privačių mokinių, kurie dainuoja savo malonumui arba rengiasi stojamiesiems egzaminams į muzikos akademijas. Perspektyviausi Pietų Afrikos muzikantai studijoms dažniausiai renkasi Vakarų Europą arba JAV.

Ar dėstytojai moka mokesčius nuo tokiu būdu uždirbtų pinigų? “Dažniausiai už privačias pamokas su dėstytoju atsiskaitoma pervedimu į sąskaitą banke, taigi nuslėpti uždarbio nepavyksta. Žinoma, pasitaiko ir grynaisiais atsiskaitančiųjų. Tokiu atveju mokesčiai – dėstytojo sąžinės reikalas. Tačiau užsieniečiai, laukiantys nuolatinio leidimo gyventi šalyje, bijo rizikuoti ir visus mokesčius susimoka”, – atvirai aiškina Auksė.

Ar dėstytojo atlyginimo užtenka padoriam pragyvenimui Johanesburge? “Sakyčiau, taip. Nuomojuosi namą užmiestyje su dideliu sodu, kuriame auga persikai, į darbą kasdien važinėju automobiliu. Visuomeninis transportas netgi dideliuose miestuose nėra gerai išplėtotas. Ir tai problema artistams, nes į renginį sunku pritraukti daugiau publikos, jei šalia nebus patogių ir saugių automobilių stovėjimo aikštelių. Nes palikus automobilį bet kur, didelė tikimybė po koncerto jo neberasti. Nusikalstamumo lygis PAR ganėtinai aukštas, nedarbo lygis – taip pat”, – neslepia dainininkė.

Neįveikia afrikanų kalbos

Kadangi dėstydama neturėtų galimybių važinėti į toli esančių operos teatrų perklausas, solistės ambicijas lietuvė stengiasi įgyvendinti nekomercinėse operos trupėse, susiburiančiose konkretiems pastatymams. O šiuo metu pati su bendraminčiais nutarė suburti trupę “Sempre Opera”, todėl vos grįžusi iš Lietuvos Johanesburge rengs dainininkų perklausas. Iš anksto aišku, kad rėmėjų ieškosiančioje trupėje privalės būti įvairių rasių atstovų, nes baltųjų atlikėjų sambūris finansinės paramos Pietų Afrikoje sunkiai galėtų tikėtis.

Auksei tai neatrodo problema, nes tarp jos draugų – daug afrikiečių muzikantų. Jie senokai stebisi, kad lietuvė niekaip neįveikia afrikanų kalbos barjero ir su jais tebebendrauja angliškai. “Net nesmagu, bet toji kalba išties sunki. Netgi dainininkams, turintiems išlavintą klausą ir todėl lengviau perimantiems svetimas kalbas”, – tvirtina A.Trinkūnaitė.
Ar pasaulyje egzistuoja nors viena opera, kurioje dainuojama afrikanų kalba? Auksė tvirtina tokios dar negirdėjusi.

O štai dainų – yra, ir vieną jų, parašytą Pietų Afrikos kompozitoriaus, girdėjome “Sugrįžimų” koncertuose. Pirmoji solistės programos dalis buvo skirta kamerinei muzikai, antroji – operų arijoms. Kadangi scenoje A.Trinkūnaitei talkino bosas-baritonas Ignas Misiūra-Tumanovas, susirinkusieji turėjo progą išgirsti retai koncertuose skambančius žemų operinių balsų duetus. Neapsieita, žinoma, ir be garsiosios kabaneros iš “Karmen”, žymiausios pasaulyje operos, kurioje pagrindinis vaidmuo skirtas būtent mecosopranui.

Beje, šį vaidmenį Auksė yra dainavusi Mozambiko miesto Maputo operos pastatyme. Lietuvė tvirtina, kad Afrikoje apskritai statomas tik populiariausias operinis repertuaras, ir dažniausiai statomas “senoviškai”, be vakariečiams būdingų šiuolaikinės režisūros traktuočių.

Na, o kaip tie liūtai? Ar pavyko paglostyti bent vieną? “Žinoma. Bet tik jauniklius, kurie dėl įvairių priežasčių atsiduria rezervato prieglaudoje. Kačiukai, ir tiek”, – juokiasi Auksė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...