2010 Kovo 22

Laima Bloznelytė

Onkologė baiminasi, kad vaikai išvažiuos svetur

veidas.lt

“Daktarė? Čia tokia negyvena…”

Tokiais žodžiais gana drastiškai bandė “atsikratyti” mamos, habilituotos medicinos mokslų daktarės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės, ligonių jos vyriausieji, tada dar ne tokie dideli buvę vaikai.

Šiandien Kamilei – devyniolika, Albinui – septyniolika, Gediminui – keturiolika, Laimutei – dešimt, Mildai – devyneri, o Ieva Marija jau atšventė savo šeštąjį gimtadienį. Retas nežino gydytojos onkologės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės – apie ją yra girdėję net tie, kuriems niekad neteko praverti jos kabineto durų.

Darbų sąrašėlis

Garsi medikė nesipuikuoja dažname žurnale, nors šviesuolių rinkimuose absoliučia balsų dauguma buvo išrinkta Dvasios aristokrate. Dar gydytoja yra gavusi ne vieną tarptautinį “grantą” (tiksliau, pinigų, kurie skiriami tik dėmesio vertiems darbams), kartu su kolegomis yra apdovanota Lietuvos mokslo premija už svarbių darbų ciklą sudėtingu pavadinimu “Fotosensibilizuota navikų terapija”. Habilituotos medicinos mokslų daktarės vizija – ne cheminė medicina, o banginė.

Patikėkite, pas ją patekti nelengva. Priežastis paprasta – labai daug pacientų. Moteris ne tik dirba Santariškių onkologijos institute, bet ir turi privatų kabinetą, kuriame kasdien priima net apie dvidešimt ir daugiau žmonių. Ir tik sekmadieniais niekada nedirba, ši diena – šeimos. Tačiau kai tarėmės dėl susitikimo, neigiamo atsakymo neišgirdau, tik prašymą, kad pokalbis netruktų ilgiau kaip valandą…

Atrodo, kaip galėjo tiek pasiekti žmogus, turintis šešis vaikus. O gydytoja suspėja ir daugiau – ji nuo vaikystės rašo eilėraščius, kurių dalis jau sugulė į poezijos rinktinę “Esu”, yra parašiusi apsakymų knygą “Žiurkė”. Tai iš kiek tada valandų susideda jos para?

Gal ir per daug dirbu…

“O kada miegate?” – neiškenčiu nepasmalsavusi. “Dabar jau miegu daugiau – vidutiniškai šešias valandas per parą. Bet turėdama laisvą minutę užmiegu bet kur: automobilyje, jei jo nevairuoju, kirpėjos kėdėje ir net ilgiau stovėdama eilėje. Tik du kartus esu miegodama pravažiavusi stotelę…” – šypsodamasi pasakoja pašnekovė. Ir prasitaria, kad dabar, kai dukros jau moka skaityti, ne ji joms, o jos savo pavargusiai mamai skaito pasakas – ir ji užmiega klausydamasi…

“Gal ir per daug dirbu, – toliau leidžiasi į apmąstymus. – Visą laiką balansuoju ties riba, kiek galiu sau leisti daryti gerus darbus, ir kiek jie yra geri, jei atliekami šeimos sąskaita. Bet kas žino – gal Dievas mano gerus darbus atlygins ir mano vaikai, ko negauna iš manęs, gaus iš kitur. Be to, jie turi fantastišką tėtį. Jei ne jis (beje, taip pat mokslininkas, aukštųjų mokyklų dėstytojas fizikas), vargu ar galėčiau tiek daug dirbti. Nors dabar, kad vyrui būtų lengviau, kiekvieną pirmadienį Onkologijos institute imu nemokamų atostogų ir darau tai, ką paprastai daro vyras – gaminu pusryčius, vežioju vaikus į mokyklą, būrelius. O ir vyresnieji labai rūpinasi mažėliais, pavyzdžiui, Albinas patikrina Mildos ir Ievos atliktus namų darbus. Dar nemažas privalumas, kad privatus kabinetas įrengtas namie – po kiekvieno paciento vizito nueinu plautis rankų, o iš tikrųjų dar įkišu galvą į vaikų kambarius, kad įsitikinčiau, jog viskas gerai, ir duočiau bendrus nurodymus”.

Planuotas tik šeštas

Gydytoja Laima, kaip, beje, ir jos vyras, vienturčiai nebuvo, bet ir gausioje šeimoje neaugo – abu turėjo po brolį. Kiek vaikų augins patys, niekada neplanavo – tik mažiausiasis gimė sąmoningai. Tačiau buvo tikri – aborto taip pat nedarys. Nors neslepia, kad sužinoję apie į jų šeimą besiprašantį ketvirtą vaikelį patyrė didelį stresą.

“Turėjau begalę nuostabių idėjų. Atrodė, kad gimus vaikeliui nė vienos jų taip ir nepavyks įgyvendinti. Be to, gyvenome dideliame skurde – pro neseniai pastatyto namo stogą į kambarius brovėsi snaigės, o virtuvėje nebuvo net šaldytuvo, – vardija priežastis. – Ir nors tuomet visi, išskyrus vyrą ir mano mamą, buvo apimti siaubo dėl dar vieno mano nėštumo, tvirtai nusprendėme – kažkaip vis tiek bus. Jei jau užteko duonos trims, užteks ir ketvirtam, tad stengėmės nesielgti neteisingai. Namie palikusi tris mažus vaikus, kartą per savaitę autostopu (tuomet dar neturėjome savo mašinos) važiuodavau į privačią kliniką Kaune. Naktį grįždavau su nemaža suma pinigų, nes išoperuodavau apie trisdešimt ligonių, o paskui visą naktį vemdavau iš nuovargio”, – šiandien džiaugiasi prieš dešimt metų priimtu teisingu sprendimu karjerą padariusi daugiavaikė mama.

Motinystės atostogos darbe

Tiesa, pasidžiaugti motinystės atostogomis garsiai onkologei taip ir neteko. “Negalėdavau tiesiog imti ir palikti savo ligonių, žinodama, kad jei gydysiu, jie greičiausiai gyvens, priešingu atveju – gal ir ne, nes taikiau unikalias gydymo metodikas. Be to, dar dirbau privačiame kabinete, kuris mums duodavo ne tik duonos, bet ir pyrago. Todėl dirbdavau iki pat gimdymo. O pagimdžiusi ir vėl dirbdavau. Gal ir per daug… Kol vaikai buvo maži, vis sakydavo, kad jų svajonė būti bedarbiais. O mano pacientams, ieškantiems gydytojos, vyresnieji atsakydavo, kad čia tokia negyvena. Arba dažnai manęs prašydavo, kad savo ligoniams pasakyčiau, jog aš turiu mažų vaikų, – su šypsena prisimena šešių vaikų mama. – Bet po to patys žaisdavo daktarus. Žiūrėk, jau ir kiša savo žaislinį meškutį ar kiškutį po staline lempa, taip jam taikydami fotodinaminį gydymą… O paklausti, kuo jų žvėrelis serga, nė nesusimąstę atsako, kad kažkuo nerimtu – gal sloga, gal plaučių vėžiu”.

Sava sloga ne mažiau svarbi už svetimą vėžį

O kas gydo ir slaugo pačios gydytojos mažuosius ligoniukus? Juk net ir tokių užsiėmusių mamų vaikai taip pat serga. “Laimei, ligos mūsų namuose būdavo reti svečiai. Nors buvo visko. Pamenu, per endoskopą ligoniui taikau fotodinaminį gydymą. O suskambus telefonui auklė kartu su manimi dirbančiai seselei praneša, kad mano vaikas dūsta. Ir ką manot – žinoma, tuoj pat nutraukiau procedūrą, sėdau į mašiną ir po kelių minučių jau buvau namuose, kurie už kokių šešių ar septynių kilometrų”, – pasakoja onkologė.

O ir tąkart, kai nuo laiptų su dviratuku nukritus dukrai ją apžiūrėjęs gydytojas patikino, jog nieko blogo nenutiko, pašnekovė darbe pasiėmė laisvą dieną, kad galėtų pabūti su mergaite namie. Tik su šypsena prisimena, kaip tada dukters gydytojo paklausė, ar pakeliui į namus dar galėtų trumpam užsukti į darbą. Išgirdo, kad geriau tada jau ji dukters namo tenesiveža… “Net jei svetimas vaikas sirgtų vėžiu, o mano – tik peršalimo liga, man ta liga rūpėtų ne ką mažiau, nes ja serga mano vaikas”, – tikina ne vieną svetimą gyvybę iš mirties glėbio išplėšusi garsi gydytoja. O po to šypteli, kad iš tiesų ji yra gana “atsipūtusi” mama ir dėl smulkmenų pernelyg nesijaudina. Kai vaikai šeši, kitaip nelabai ir įmanoma.

Kiekvienas vaikas atsineša savo laimę

Pašnekovė tvirtina: visi vaikai – tikra Dievo dovana, stebuklas ir yra kur kas svarbesni už visuomenės pripažinimą ar premijas. Kasdienybei reikia daugiau didvyriškumo nei atskiriems žygdarbiams. O vaikai? “Kiekvienas vaikas atsineša savo sėkmę. Kai gimė Kamilė, buvo labai sunku, kai po poros metų gimė Albinas, buvo dar sunkiau. Bet po to mes vietoj vieno kambario bendrabutyje gavome du. Kai gimė Gediminas, pardavę bendrabučio kambarius laikinai nuomojomės dviejų kambarių butą ir tai prilygo kone rojui. Net vėliau persikėlę į namą tokios palaimos nejautėme. O gimus Laimai įsikėlėme į namą ir uždengėme jo stogą, nors visi lyg susitarę sakė, kad mes dėl savo neūkiškumo galime net nepradėti jo statytis, nes vis tiek nepasistatysime”, – dėsto garsi medikė.

O ar nesunku su tokiu nemažu pulkeliu vaikų? “Šeši vaikai – nemažai, kita vertus – nėra daug. Kol buvo maži, lengva nebuvo. Net poros mėnesių kūdikį buvau akimirkai “pametusi” atostogaudama pajūry viena su keturiais mažyliais. Bet nežinau nė vieno žmogaus, kuris yra laimingas, kai jam lengva. Dažnai žmonės tą laimę painioja su turėjimu. Ar aš esu laiminga? Žinoma! Man laimė – dvasios komfortas, prasidedantis dvasios ramybe ir pasireiškiantis vidine giedra bei suvokimu, kad gali kažką duoti, kažkam esi reikalingas. Vienintelis dalykas, ko dabar abu su vyru baiminamės, – kad vaikai neišvažiuotų svetur, net jeigu ten jiems būtų geriau arba jie galėtų daugiau duoti pasauliui. Man nuo pat vaikystės labai svarbi tėvynė. Ir visus vaikus gimdžiau tėvynei, nes aš ir pati jos dalis esu. Žmogus kaip augalas turi savo šaknis, antraip yra plaikstomas vėjo. Svetimame krašte galbūt bus patogiau, bet jausiesi svetimas. Ir tik trečia karta nustos jausti tautinį identitetą. Mūsų kultūra labai sena ir vertinga. Ar ji išliks, ar pražus kaip prūsų – nežinau… Viską reikia pradėti nuo savęs”.

Ir mane augino meilė

Garsi medikė iš tėvų namų išsinešė daug šviesių prisiminimų. “Mama visada buvo pavyzdys, kaip reikia gyventi. Sykį stotyje pamatė moterį su mergyte, kurios buvo atvažiavusios iš Estijos čia gydytis, bet neturėjo kur apsistoti. Mama porai mėnesių jas priėmė į mūsų manus. Juose vietos atsirado ir vienišai medicinos seselei, susilaukusiai kūdikio. Kartus su manimi augo pora metų vyresnė mergaitė, anksti netekusi tėvų”, – prisimena pašnekovė.

Laimos mama – žinoma kardiologė habil. dr. Kamilė Laimutė Bloznelienė. “Mama visada man kartojo, kad negalima sergančiajam sakyti, jog nėra vilties. Mama buvo beribis švelnumas, tėtis augino spartietiškai. Jis išmokė sakyti tiesą sau ir kitiems. Jis mane rengė gyvenimui, kuriame yra visko. Man visada sunkumus įveikti padeda iš tėčio paveldėta stiprybė, o iš mamos – kantrumas”, – pasakoja Laima.

Būsiu gydytoja…

“Apie mediciną svajojau nuo trejų metukų. Norėjau būti pediatrė, nes labai myliu vaikus. Bet tais metais tos specializacijos nebuvo. Kadangi tuo metu vėžiu sirgo man artimas žmogus, galima sakyti, kad į onkologiją mane atvedė jaunatviškas maksimalizmas ir tikėjimas, jog pavyks padėti visiems… Iš pradžių buvo labai sunku, maniau, neištversiu. Sunku prarasti žmones, kuriuos gydai”, – prisipažįsta onkologė.

Paklausta, kas gyvenime padėjo tiek pasiekti, Laima nelinkusi teigti, kad tai jos vienos nuopelnas: “Gyvenime sutikau daug nuostabių žmonių. Jie mane mylėjo, jie yra į mane įdėję daug savęs. Tai, kuo dabar esu, po kruopelytę sukūrė kiti…”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...