2016 Balandžio 19

Kultūros reglamentavimas

Nevyriausybininkai irgi nori jaustis žmonėmis

veidas.lt

D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Seimo opozicijos peikiamos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos turi nemažai užtarėjų, teigiančių, kad svarbiausia dabar – išlipti iš nepriklausomiems teatrams visavertiškai dirbti trukdančios absurdo balos.

Prieš savaitę Seime kultūros ministras Šarūnas Birutis pristatė Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas, pabrėždamas, kad jomis siekiama modernizuoti ketvirtį amžiaus neliestą, nuo sovietinių laikų išlikusią teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos reguliavimo sistemą, nebeatitinkančią nūdienos realijų. Mat atkūrus nepriklausomybę šalyje pradėjo sparčiai steigtis nepriklausomi teatrai, kurie, spektaklių menine kokybe prilygdami valstybinėms institucijoms, iki šiol nesijaučia visaverte kultūrinio sektoriaus dalimi.

Pagal naująjį įstatymą nebebus ribojama valstybinių įstaigų ūkinė komercinė veikla papildomoms lėšoms užsidirbti. Jos uždirbtas lėšas galės kaupti savo sąskaitose ir operatyviai naudoti kūrybinėms ir gamybinėms reikmėms.

Dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją.

Įstatymo reguliavimo sferoje atsidurs ir anksčiau scenos menų sistemai formaliai nepriklausę kūrybiniai inkubatoriai, informacijos centrai bei sparčiai „teatrališkėjantys“ cirkai. Kartu jiems, kaip ir kitoms nevalstybinėms įstaigoms, sukuriama galimybė konkurso būdu pretenduoti į valstybės paramą įstaigų veiklai finansuoti. Be to, pirmą kartą šalies istorijoje valstybinis ir nevyriausybinis sektorius susitarė, kad įstatyme būtų numatyta teisė valstybės įstaigoms su privačiomis profesionaliojo scenos meno įstaigomis sudaryti jungtinės veiklos sutartis koprodukciniams projektams įgyvendinti.

Baleto artistams ir šokėjams dėl išaugusių profesinio meistriškumo reikalavimų kūrybinio darbo stažas bus sumažintas nuo 20 iki 18 metų. Dabartiniai baleto šokėjai turi būti įvaldę tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį repertuarą, reikalaujantį skirtingo kūno parengimo ir atlikimo technikos. Todėl daugeliui artistų karjeros pabaigoje išryškėja visaverčiam darbui trukdančios traumos.

Didėja kompensacinės išmokos įstaigas paliekantiems kūrybiniams darbuotojams. Jos bus skiriamos ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems buvusiems artistams, mokant paskirtosios senatvės pensijos ir kompensacinės išmokos skirtumą.

Opozicija kelia protesto bangas

Atrodytų – viskas į gera. Tačiau dar savaite anksčiau šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras Vytautas Juozapaitis, pasikvietęs keletą teatrų profsąjungų atstovų, apkaltino Kultūros ministeriją sąmokslu ir specialios darbo grupės, anksčiau sudarytos įstatymo pataisų siūlymams rengti, sprendimų ignoravimu. Pagrindinis opozicijos priekaištas – dėl darbo santykių klausimų įtraukimo į Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, mat anksčiau žadėta, kad to daroma nebus.

„Tai, kas buvo sutarta darbo grupėje, galiausiai buvo išmesta į šiukšlių dėžę ir dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją“, – teigė V.Juozapaitis.

Daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms.

Apgavystė įžvelgta ir įstatymo punkte, numatančiame galimybę valstybiniam teatrui tapti viešąja įstaiga. „Pastebėjau, kad jei teatras pereis prie viešosios įstaigos, jis jau bus nebe valstybinis, o tik valstybės remiamas, kurį finansuoti valstybė gali daugiausiai 80 proc. reikalingų lėšų, ir tai tik tada, jei valstybė nori ir gali suteikti tokį finansavimą. Vadinasi, sulauksime gerokai mažiau asignavimų“, – prognozavo darbo grupės narys, privataus teatro „Vaivorykštė“ vadovas Petras Mendeika.

Nevyriausybininkai tampa sistemos dalimi

Tačiau anaiptol ne visi darbo grupės nariai jaučiasi Kultūros ministerijos apgauti. Goda Dapšytė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė, dirbusi toje pačioje darbo grupėje, teigia, kad ją nustebino ne įstatymo projektas, o atskirų kolegų bandymai reikšti savo nuomonę visos darbo grupės vardu.

„Teisybė, kad įstatymo projektas ne kartą keitėsi svarstymo proceso metu, tačiau Kultūros ministerija visus pokyčius su darbo grupe stengdavosi aptarti. Todėl jokių staigmenų tame įstatymo variante, kuris buvo pateiktas Vyriausybei, aš nematau. Apskritai daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms: tokie, kaip galimybė tapti viešosiomis įstaigomis, meno tarybos vaidmuo ir panašiai“, – teigia G.Dapšytė.

Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius.

Ji džiaugiasi, kad įstatyme pagaliau pavyko išplėsti profesionalių scenos menų sąvokos spektrą ir apibrėžti, ko valstybė iš kūrėjų tikisi. Jos nuomone, kitas teigiamas įstatymo bruožas – kad nevyriausybinis sektorius pagaliau įtraukiamas į scenos menų veiklos sistemą ir turi bent teorinę galimybę gauti valstybės finansavimą darbuotojų etatams ir veiklos ūkinėms reikmėms. Teorinė ši galimybė todėl, kad iki šiol nėra numatyta, iš kokių lėšų tokia programa galėtų būti finansuojama, – tai palikta įstatymo įgyvendinamiesiems aktams. Vis dėlto iki šiol nepriklausomi teatrai (netgi tiek pasiekę, kiek Oskaro Koršunovo OKT ar Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“) neturėjo ir teorinės galimybės gauti panašią paramą, nes ji būtų traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.

„Dar vienas nevalstybininkams svarbus punktas – jungtinių veiklos sutarčių su valstybiniais teatrais galimybė koprodukciniams projektams įgyvendinti. Už jo slypi daugeliui nepriklausomų teatrų aktuali galimybė naudotis valstybinių teatrų patalpomis be nuomos mokesčio, traktuojant tai kaip jungtinės veiklos sutarties sąlygą siekiant bendro kūrybinio rezultato. Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius ir jų indėlį į šalies vardo garsinimą“, – primena G.Dapšytė.

Triukšmas – dėl šimto aktorių

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis darbo santykių klausimų sugrąžinimą įstatyman taip pat vertina teigiamai. „Pagrindinis dalykas, kurį pabrėžia nepatenkinti aktoriai, yra tai, kad teatre neįmanoma vadovautis gamykloms skirtu darbo kodeksu. Tačiau būtent Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas leidžia apibrėžti specifines, teatrus nuo gamyklų skiriančias nuostatas. Tiesiog reikia susitarti dėl formuluočių, tenkinančių visas scenos menų įstaigas“, – pabrėžia M.Budraitis.

Jis primena, kad visuose Lietuvos valstybiniuose teatruose šiandien darbuojasi 364 etatiniai aktoriai (įskaičiuojant muzikinių teatrų solistus). Iš jų nepatenkintų siūlomomis permainomis yra maždaug trečdalis. Taigi nepasitenkinimas iš esmės kyla iš šimto žmonių, kurie nuogąstauja, kad jų padėtis pablogės. Bet privačiame sektoriuje darbuojasi gerokai daugiau artistų, neturinčių jokių socialinių garantijų. Į jų interesus Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas irgi privalo atsižvelgti.

Vis dėlto M.Budraitis siūlytų dar tobulinti konkursų į valstybinių teatrų vadovus rengimo nuostatus: „Labai svarbu, kad konkursai būtų rengiami likus bent metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tuomet kolektyvo veikloje būtų išvengta „duobių“, naujasis vadovas turėtų laiko ramiai susidėlioti veiklos planus ir įsigilinti į konkretaus teatro veiklos specifiką, o kadenciją baigiantis – susiplanuoti savo tolesnę veiklą. Tokia praktika įprasta pasaulyje. Ten laimėjęs konkursą vadovas gauna teisę suburti ir savo komandą, įskaitant galimybę atsisakyti nereikalingų aktorių.“

Trys repeticijų salės ir vienas pianinas

„Toskos“ premjerai besirengiančio „Vilnius City Opera“ teatro vadovė Dalia Ibelhauptaitė konstatuoja, kad po devynerių veiklos metų šis teatras, anksčiau vadintas „Bohemiečiais“, vis dar neturi nei savo repeticijų erdvės, nei nuolatinio finansavimo, nei bent minimalios administracinės struktūros.

„Vienintelės durys, atsivėrusios mums prieš dvejus metus, yra Lietuvos kultūros taryba. Jai kas pusę metų sąžiningai ir teikiame projektus. Tačiau tai, ką iš ten gauname, netgi palyginus su valstybiniais muzikiniais teatrais, tėra katino ašaros. Tarkim, valstybės parama būsimam „Toskos“ pastatymui sudaro vos 7,2 proc. bendro spektaklio biudžeto. Jau įrodėme, kad sugebame pritraukti rėmėjų, tačiau normaliomis sąlygomis iš jų surenkamų lėšų dalis neturėtų viršyti dviejų trečdalių spektaklio biudžeto. O mums ir po devynerių metų tai tebėra svajonė“, – pasakoja D.Ibelhauptaitė.

Repetuodama „Toską“ su kviestiniais tarptautinės klasės solistais, režisierė tris kartus per dieną priversta keisti apšiurusias repeticijų sales ir dar paskui trupę iš salės į salę tampyti pianiną. Bet netgi už tokias nepavydėtinas darbo sąlygas D.Ibelhauptaitė dėkinga rėmėjams, nes lėšų salių nuomai VCO neturi.

„Nors mūsų teatro apyvarta siekia 1,5 mln eurų per metus, visą šį lėšų srautą valdo trys žmonės, dirbantys porą valandų per dieną. Kiekvienas verslininkas jums pasakys, kad tai nesąmonė. Apie kokį sąžiningą požiūrį į nepriklausomus teatrus čia galima kalbėti? O juk būtent nevalstybiniame sektoriuje šiandien dirba stipriausi Lietuvos teatro menininkai. Ir kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad Lietuvai jų įkurti teatrai, kaip ir VCO, nereikalingi, netgi nepatogūs“, – neslepia D.Ibel­hauptaitė.

Premjerai besirengianti režisierė neturėjo kada ir įstatymo projekto patyrinėti. O kai iš įtakingų kultūros vadovų išgirsta, kad paukščiukų čiulbėjimas jų ausiai mielesnis negu operos, jai apskritai nusvyra rankos… Tačiau D.Ibel­hauptaitė įsitikinusi, kad bet koks įstatymo projektas, kuris padėtų bent žingsneliu atsitraukti nuo dabartinės absurdo balos, jau būtų maža Lietuvos kultūros pergalė.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...