2010 Kovo 15

Spektaklis "Mistras"

Netikrų pranašų ilgesys

veidas.lt

Vilniaus mažojo teatro jubiliejaus šventėje – ilgai lauktas Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino “Mistras”.

Keistas dalykas tas teatras: vaidina tau prieš akis beveik poros šimtų metų senumo įvykius, o žiūrovas vis vien regi šiandieną. Ir mąsto ne apie šlėktą Andžejų Tovianskį iš ežeringo Lietuvos krašto, paskelbusį save Dievo maršalu ir gąsdinusį visus jų praeitomis ir būsimomis reinkarnacijomis, o apie tai, kodėl intelektualūs žmonės visais laikais ir visose valstybėse būdavo ganėtinai patiklūs.

Bohemos parodijos

Lygiai taip, žiūrėdami dramaturgo M.Ivaškevičiaus “Madagaskarą”, regėjome ne XX amžiaus pradžioje madingas romantizuotos Lietuvos ateities utopijas, bet savojo laikmečio veikėjus, kurie, prieš rinkimus suokdami apie greitą rojų valstybėje, nesuvokia, kokiomis akimis juos stebi mėšlu ir degtine atsiduodantis lietuviškas kaimas.

Beje, pats M.Ivaškevičius tvirtina, kad “Madagaskaro” siužetas – labiau fantazijos vaisius, nes ne visos dramaturgo valia suvestos istorinės asmenybės buvo akis į akį susitikusios tikrame gyvenime. Kas kita pjesė “Mistras” – čia, anot Mariaus, devyniasdešimt procentų dokumentinės tiesos. Andžejus Tovianskis, Adomas Mickevičius, George Sand, Fryderykas Chopinas, Honore de Balzacas, Pierre’as Leroux ir kiti spalvingi pjesės personažai XIX amžiaus ketvirtąjį penktąjį dešimtmetį išties gyveno Paryžiuje. Nors žiūrovui, stebinčiam drąsiai šaržuotą Rimo Tumino spektaklį, ir sunkoka tuo patikėti.

Tuo metu, kai mūsų kaimynai vaizdingose vietose stato suoliukus, grojančius F.Chopino muziką, ir puošia miestus savajam genijui skirtais plakatais, Manto Vaitiekūno vaidinamas Fryderykas tėra akivaizdžiai ligotas George Sand salono pastumdėlis, patiekiantis svečiams kavos ir prisimenamas tuomet, kai linksma kompanija užsigeidžia muzikos. Niekas neabejoja jo genialumu, bet niekam neįdomi jo asmeninė nuomonė.
Juolab protu šioje kompanijoje yra kam blizgėti. Ko vertos vien švepluojančio Pierre’o (akt. Leonardas Pobedonoscevas) socialistinės religinės utopijos, siūlančios itin demokratišką šeimos modelį: kiekvienas vyras turi teisę išbandyti dvi žmonas, o vedęs trečią kartą – apsispręsti, su kuria jų toliau nori gyventi.

Arba į utopijas nesiveliantis, bet loginio mąstymo nestokojantis pagyvenusių grafienių gerbėjas H.de Balzacas (akt. Audrius Bružas): būtent jis iš to, ką apie lietuvių kilmę prancūzams įkvėpimo pagautas dėsto poetas A.Mickevičius, padaro išvadą, kad “yra Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai”.

Pats Adomas (akt. Jokūbas Bareikis) nesugeba išaiškinti paryžiečiams, lenkas jis ar lietuvis. Tačiau labiau nei poezija jam parūpsta skelbti naująjį tikėjimą, kurio pranašu apsiskelbia dar vienas ateivis iš Lietuvos Andrzej Towianski – ant dvaro stogo nutūpusio angelo išrinktasis.

O tai iš tikrųjų verta dėmesio asmenybė – ne veltui ji atsiduria dramaturgo ir režisieriaus dėmesio centre. Suktumą spinduliuojantis aktoriaus Ramūno Cicėno personažo veidas niekam neleidžia abejoti, kad Mistras yra Jėzaus Kristaus “pirmininkas”, o ne antrininkas. Tam, kas prašo loginių argumentų, pasakojama istorija apie angelą ant stogo ir baltą kryžių danguje. Jei ir tai nepadeda, skelbiama, kad būsimame gyvenime virsi šunimi arba kiaule. O jei ir tai nenutildo audringų diskusijų, pasirodo smogikų komandą tautiniais drabužiais primenantys lietuviai ir keliais tiksliais smūgiais, čirpinant smuikeliui, padeda galutinį tašką.

Citatų žaismas

Žiūrėdami “Mistrą” neišvengiamai jį lyginsite su “Madagaskaru”. Kokie rezultatai? Pirmiausia pripažinkime, kad G.Sand, H.de Balzacas, P.Chopinas ir juo labiau P.Leroux plačiajai mūsų publikai nėra taip gerai pažįstami, kaip Salomėja Nėris arba Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Todėl visas sąmojingas replikas, glūdinčias tekste, tesugaudo dalis žiūrovų.

Antra – A.Mickevičiaus paskaita, užbaigianti šiuo metu pristatomą pirmąją “Mistro” dalį, įspūdingumu nusileidžia garsiajam Kazimiero Pakšto (Pokšto) monologui apie šviesią lietuvių tautos ateitį Madagaskaro saloje.

Trečia – “postamentinė” režisūra, prisodrinta kitų R.Tumino spektaklių citatų, iškalbingai byloja Vilniaus mažojo teatro jubiliejaus kontekste, bet ar bylos vėliau, kai progos taps praeitimi, – neaišku.
Vis dėlto scena, kurioje A.Tovianskis, A.Mickevičiui su ašaromis akyse išpažįstant Mistro dieviškąją prigimtį, ramiai šliurpčioja mėgstamą dilgėlinę sriubą, o paskui duonos gabaliuku godžiai išgrando dubenėlį, privers susimąstyti ne tik apie jubiliejus, bet ir apie savų bei svetimų pranašų prigimtį.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...