2010 Spalio 05

Eglė ir Juozas Liesiai

Nesistengia būti idealūs tėvai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Jis žmoną švelniai vadina Egluže ir mylimąja, o ji meiliai jam atsako – Juozuli. Bendraujant su Egle ir Juozu Liesiais atrodo, kad jų neveikia jokios šeimyninės krizės, o romantiški jausmai stipresni už visus buitinius rūpesčius, kurių augindamas du mažylius – trejų Meilę ir dešimties mėnesių Rojų – niekaip neišvengsi.

"Veido" archyvas

Visa vasara prabėgo Lietuvos pajūryje. Pirmą kelionę su mažyliais į užsienį Liesiai planuoja šį rudenį

Gurkšnojant arbatą ir įsiplepėjus niekada nesibaigiančiomis vaikų auklėjimo temomis, Eglė ir Juozas vienas kitą vis papildo, pratęsia mintį arba padeda rasti tinkamą žodį. Iškart pajunti, kad tai žmonės, žvelgiantys viena kryptimi.

– Nekimbate vienas kitam į atlapus diskutuodami?

Juozas: Dėl smulkmenų daug ginčijamės, o esminiais vaikų auklėjimo klausimais mūsų nuomonės sutampa. Eglė labai daug skaito, o aš intuityviai daug ką jaučiu.

Eglė: Daug skaitau, bet paskui viską apibendrinu ir pritaikau sau. Vienu šaltiniu neapsiriboju ir juo nesivadovauju. Vien tik intuicijos gyvenime neužtenka.

Juozas: Jeigu užtektų, nereikėtų nei mokyklų, nei darželių, o aukštosios būtų išnaikintos kaip neefektyvus pinigų švaistymas.

– Tai, kad dukrytę leidžiate į privačią mokyklėlę, daug kam gali pasirodyti ne mažesnis pinigų švaistymas.

Eglė: Kažkas yra pasakęs, kad tėvai turėtų parduoti butą, bet išlavinti vaiką. Kadangi buto neturim, tai nusprendėm paskutinius marškinius nusivilkti, bet vaikui suteikti puikų išsilavinimą. Jeigu rimtai kalbant, mūsų dukra labai aktyvi, todėl ieškojom tokio darželio, kuriame ji ne tik nosį krapštytų. Ilgai rinkomės, ketinom leisti į valstybinį darželį, bet mums svarbiau ne kaina už mokslą, o tai, ką vaikas gaus.

Juozas: Ieškojom mokyklos, kurioje lavinimas atitiktų mūsų supratimą. Vaikas turi būti gerbiamas kaip asmenybė, jis neturėtų visą dieną vaikščioti pilku veidu tarp pilkų suolų ir sienų. Mažyliai darželyje turi aktyviai bendrauti, negalvoti apie tai, ką veiks po penkių minučių. Jiems turi būti kryptingai ir protingai vadovaujama.

– Stengiatės būti idealūs tėvai?

Eglė: Psichologai sako, kad jeigu stengsiesi būti idealiu tėvu ar mama, vis tiek nepavyks tokiu tapti. O vaikas jaus, kad persistengi, ir tai jį blogai nuteiks. Reikia savyje atrasti tą pojūtį, kaip būti pakankamai geram.

Juozas: Negadinkite savo įvaizdžio prieš vaikus, nebūkite idealūs tėvai! Aš jaučiuosi esąs gana blogas tėvas, kartais net kaltas, nes ne viską atiduodu Meilei ir Rojui. Ir gana geras, kai matau, kad mano vaikai krykštauja.

– Ko pritrūksta, kad dažniau pagalvotumėte, jog esate geras tėtis?

Juozas: Išminties. Tai proto, meilės, kantrybės ir atlaidumo derinys. Dažniau man pritrūksta atlaidumo negu kantrybės, nes ir sau, ir kitiems keliu maksimalius tikslus. Reikalavimai ne vietoj skaudina vaiką. O paskui ir pats blogai jautiesi, nes nesugebėjai nespausti vaiko vien dėl to, kad jis vaikas, arba kad tas spaudimas yra visai betikslis.

Pavyzdžiui, Meilė išbarsto žaislus po visus kambarius. Aš pradedu juos rinkti. Paskui pagalvoju, kad už ją tvarkau, o juk turiu padėti vaikui tobulėti kaip asmenybei. Tada kviečiuosi Meilę, kad ji susirinktų žaisliukus. Ji vieną kitą pakelia ir pradeda žaisti. Pasipila moralai: “Ei, vaikeli, taigi tu čia žaidei, bet aš renku žaislus už tave – ir tu rink”. Bet Meilė nereaguoja į tokias mano kalbas, todėl viską sutvarkau pats.

Eglė: Galima prašyti, kad vaikas žaislus surinktų, spaudžiant arba žaismingai. Tos žaismės mums labiausiai trūksta.

Juozas: Su vaikais nereikėtų tiesmukai bendrauti. Bet daugelis suaugusiųjų siaurai mato pasaulį. Pavyzdžiui, žiūrėdami į sieną tik ją ir pastebi, bet nemato gyvenimo, vykstančio už jos, o vaikai mato viską. Reikia juos skatinti taip žvelgti į pasaulį, o ne slopinti tą matymą.

– Kaip tą darote?

Eglė: Juozulis neseniai sugalvojovieną personažą – “kariesą”. Jis tapo apibendrintu blogiuku, kuris nori, kad Meilė ko nors nedarytų: nesišukuotų prieš mokyklėlę, nesipraustų, nesivalytų dantų. Tas labai gerai veikia. Kai tik “kariesas” (Juozas storu balsu) prašo ko nors nedaryti, Meilė elgiasi priešingai.

– Nesate griežti tėvai?

Eglė: Mes nesakome “ne”. Stengiamės aiškinti, kodėl “ne”. Draudžiame tik tuo atveju, jeigu tai, ko vaikas užsimanė, kenkia jo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Vaikas nori pjaustyti – prašom, bet tik specialiu peiliu, arba gali karpyti, bet vaikiškomis žirklutėmis. Meilė buvo pripiešusi ant sofos. Aiškinomės, kodėl tai blogai, plovėme, bet tragedijos nedarėme. Manome, kad daiktai tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai. Tačiau yra ribos. O jos būtinos, kad vaikas žinotų, kas galima, o kas ne. Tada jam pačiam lengviau.

– Kaip bendrauja Meilė ir Rojus?

Juozas: Vaikiškai – nuo meilės iki neapykantos, pykčio, nuo muštynių iki beprotiško džiaugsmo žaidžiant kartu. Rojus tyrinėja pasaulį ir jo ribos dažnai susikerta su Meilės ribomis. Jie pradeda konkuruoti. Tai užsitęs… Mes jau negalime būti tik fantazuotojai. Kai gimė Rojus, tapome dar ir diplomatais. Vieną reikia nuraminti, kitą įkvėpti.

– Daugelis tėvelių sako, kad gimus antram mažyliui viskas būna paprasčiau, aiškiau.

Juozas: Nebuvom sutrikę, nei kai gimė Meilė, nei parsivežę į namus Rojų. Tačiau užgriuvo atsakomybė. Atrodė, kad visi aplinkui žino, kaip elgtis su vaikeliu, tik tu vienas nieko nenusimanai. Bet visų atsakymų nežinosi nei gimus pirmam, nei dvidešimtam vaikui. Tiesiog reikia sutikti mažylį atvira širdimi ir bandyti ieškoti išeičių, kai susiduri su sunkumais.

Eglė: Susilaukęs antrojo vaikelio ramiau į daugelį dalykų reaguoji, nes žinai, kad viskas vienaip ar kitaip išsisprendžia.

– Juozas daug laiko praleidžia su vaikais, buities rūpesčių nepalieka tik žmonai. O kokios pagalbos sulaukėte gimdydama?

Eglė: Juozulis dalyvavo abiejuose gimdymuose. Tačiau jo buvimas pirmą ir antrą kartą skyrėsi kaip diena ir naktis. Gimdydama Rojų iš Juozo sulaukiau tikros pagalbos. Jis žinojo, kada geriau patylėti, kada kažką konkretaus padaryti, kartu pakvėpuoti. Pirmą kartą jis per daug stengėsi. Bandė pritaikyti visas teorines žinias, įgytas kursuose, visur sudalyvauti. Jam buvo sunku, nes norėjo prisiimti dalį mano kančios. Antrą kartą Juozas suprato, kad ne jis svarbiausias, vyras turi būti tiek, kiek to reikia, o ne tiek, kiek pats nori. Vadinasi, vien teorinių žinių neužtenka, reikia ir praktikos.

Juozas: Tad, vyrai, treniruokitės!

– Galbūt vyrams per gimdymą visai nereikėtų painiotis po kojomis?

Eglė: Vyro dalyvavimas svarbus. Bet jeigu jis jaučia, kad jam ten ne vieta, moteriai nereikėtų užsispirti ir spausti. Yra tokių pavyzdžių, kai vyras nualpsta, prasikerta nosį ir visi gydytojai aplink jį šokinėja. Arba išprakaitavęs laksto su mobiliuoju telefonu ir nežino, ko nusitverti. Būna ir tokių atvejų, kai net užmiega, nes jaučiasi pavargęs. Dalyvauti gimdyme vyras turėtų  tik tuomet, kai suvokia, ko ten eina.

Juozas: Jeigu būni varge, daliniesi buities rūpesčiais, tai kodėl nepabuvus kartu su mylima moterimi ir šventėje? Man atrodė, kad reikia būti šalia. Antrą kartą Eglė viską kryptingiau darė, žinojo, kaip stangintis, kvėpuoti. Tada ir žmogus, kuris yra šalia, kitaip viską suvokia. Pirmą kartą bėgiojau aplinkui prakaituodamas ir rėkdamas viduje, nes mano mylimam žmogui skauda, o aš nežinau, kaip padėti. Net nepagalvojau, kad galima taip įsijausti į žmonos ritmą.Gimstant Rojui žiūrėjau į Eglužę ir jaučiau, kada reikia kartu pakvėpuoti. Bet ne taip ir ne tada, kaip buvo kursuose pasakyta, o kai reikia tavo žmonai. Tai ir yra ištiesta pagalbos ranka.

– Egle, TV laidą “Mamyčių klubas” vedėte iki paskutinės nėštumo dienos, vos mėnesiui praėjus po gimdymo grįžote į televiziją. Nebuvo sunku?

Eglė: Kai laukėmės Meilės, jaučiausi pasaulio bamba, norėjau nuo visų atsiriboti. Kai sužinojau, kad turėsime dar vieną vaikutį, buvau neseniai pradėjusi vesti “Mamyčių klubą”, tačiau nusprendėme, kad nėštumas darbui netrukdys. Buvau susitarusi su kurso drauge, kad kai man bus per sunku, dalį darbų perims ji, bet taip ir neprireikė.

– Tikriausiai todėl, kad turite puikų pagalbininką vyrą?

Eglė: Kai pirmą kartą pastojau, Juozas buvo įstojęs studijuoti politikos mokslų. Iškilo klausimas – mokytis ar ne. Aš jį paskatinau nemesti mokslų. Tada daugelis rūpesčių gulė ant mano pečių. Kai pradėjome lauktis Rojaus, vėl galvojom, kaip reikės suktis. Bet Juozulis pasakė, kad dabar jo eilė. Į visus laidų filmavimus jis važiuoja kartu, kad galėčiau pamaitinti sūnelį.

Juozas: Esu pienu maitinamas tėvas… Tai, ką aš darau, – labai maža pagalba, nes tiek, kiek meilės ir dėmesio dovanoja mama,  Juozas Liesis nesugeba nė šimtadalio atiduoti.

– Kaip jums pavyksta kurti tokius gražius santykius?

Juozas: Kai turi idealią žmoną, tai ir šeima ideali. Tikrai nemaniau, kad Eglė bus tokia mama ir tokia žmona.

Eglė: Manau, žmona esu labai prasta. Labai daug savęs atiduodu vaikams ir darbui. Vyras šiame etape gauna tik tiek, kiek lieka. O lieka labai mažai. Nesu iš tų protingų moterų, kurios sako, kad svarbiausia yra pora, o vaikai – tai, kas iš poros. Deja, man taip neišeina. Norint skirti vienas kitam pakankamai dėmesio, kol vaikai maži, reikia turėti daug pagalbos iš šono. Kitaip neįsivaizduoju, kaip galima viską spėti. Tačiau mes planuojam eiti mokytis šokti. Jau esu padovanojusi Juozuliui abonementą. Ir dar norėtume kartu mokytis prancūzų kalbos.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...