2013 Kovo 01

Nesibaigiantys socializmo „pataisymo” bandymai

veidas.lt

 

 

Ar galima pataisyti socializmą? Ar galima sukurti rinkos ekonomiką, demokratinę visuomenę, ignoruojant žmogaus prigimtį, neleidžiant jam turėti nuosavybės ar galimybės ja tinkamai disponuoti?

 

Knygų mugės metu pasirodžiusiuose “Baltų lankų” leidyklos išleistuose Michailo Gorbačiovo memuaruose “Vienui vienas” Sovietų Sąjungą sugriovęs politikas prisipažįsta nuoširdžiai tikėjęs, kad socializmą buvo galima pataisyti, pareguliuoti, suteikti jam žmogišką veidą, ir tada Sovietų Sąjunga butų tapusi kažkuo panaši į tai, kas šiandien yra Europos Sąjunga. Kuo baigėsi toks M.Gorbačiovo bandymas “pataisyti” socializmą, visi žinome. Imperija, kuri buvo sunaikinusi savininkų sluoksnį, savo ekonomiką grįsdama valstybine nuosavybe bei planavimu iš centro, ir pasiekusi išsivysčiusio socializmo stadiją, kuriai esant parduotuvėse jau buvo prekiaujama tik galvijų kanopomis ir uodegomis, subyrėjo į šipulius.

Netrukus turėtų paaiškėti, ar galima pataisyti vis dar gyvuojantį socializmą Lietuvoje. Ginčas dėl teisės medžioti tarp žemės bei miškų savininkų ir sovietinių medžioklės būrelių (užsikonservavusių ir sugebėjusių stebuklingu būdu persikelti į nepriklausomos Lietuvos valstybę) tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nesibaigiantis tampymasis dėl vyriškos pramogos. Šis jau aštuonerius metus užsitęsęs ginčas turi daug rimtesnę potekstę, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per 23 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus susiformavo beveik milijoną siekiantis žemės ir miškų savininkų sluoksnis, kuris nebenori taikstytis su sovietiniu požiūriu į savininko konstitucines teises. Netrukus Seime turėtų paaiškėti, ar milijonas Lietuvos savininkų jau turi ir jų skaičių atitinkančios politinės įtakos pakeisti sovietinę medžioklės tvarką įteisinusį Medžioklės įstatymą.

Yra rimtų abejonių, kad sovietinę medžioklės tvarką Lietuvoje įtvirtinęs jau nepriklausomos valstybės Medžioklės įstatymas apskritai gali būti pataisytas taip, jog atitiktų Konstituciją. Ar galima socializmo laikotarpio medžioklės reguliavimą perkelti į visai kitokios ekonomikos sanklodos, kurioje jau atsirado nuolat stiprėjantis medžiotojų ir žemės savininkų sluoksnis, valstybę.

Dėl medžioklės plotų, medžiojamų žvėrių ginčų būdavo visuomet. Tiek pirmykštėje bendruomenėje, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais už medžioklės tvarkos pažeidimus, įžengimą į svetimus medžioklės plotus paprotinės, vėliau LDK Statutuose nustatytos bausmės buvo griežtos, galima buvo sulaukti ir „kaklo” bausmės.

Birželio 22 d. sukaks jau 11 metų, kai Lietuvos laukinės gyvūnijos medžioklės plotai skirstomi ir medžiojama pagal Konstitucijai prieštaraujančią tvarką. Šiais metais sukaks aštuoneri metai nuo to momento, kai Seimas privalėjo pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias Medžioklės įstatymo normas, bet daugkartiniai bandymai niekuo nesibaigdavo. Šiais metais sukaks ir treji metai, kai į amžinosios medžioklės šalį pasitraukė Lietuvos medžiotojas Nr. 1 Algirdas Brazauskas, pagrindinis sovietinio Medžioklės įstatymo idėjinis autorius. Kitą savaitę švęsime Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 23 metų sukaktį, 21 metus

gyvename pagal Konstituciją, kurioje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, įtvirtinta privačios nuosavybės neliečiamybė, mūsiškėje dar ir aiškiau nurodyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”.

Tačiau Medžioklės įstatyme vis dar tebeparašyta, kad žemės ar miško savininkas, jei jis nori medžioti pagal galiojančias medžioklės taisykles, privalo susitarti su šiuo plotu už simbolinį mokestį valstybei besinaudojančiu medžiotojų būreliu. Valstybė ima mokestį už medžioklę miško ar žemės savininko nuosavybėje, bet tuo mokesčiu visiškai nesidalija su savininkais. Savininkai su tokia sovietine medžioklės tvarka nebenori taikstytis ir ragina įstatymų leidėjus šią ydingą tvarką pakeisti. Jie taip pat primena, kad Seimas turi pareigą pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias įstatymo normas.

Po pasaulį keliaujantys ir savininkystės patirties besisemiantys savininkai žino, kad senojoje Europoje medžioklė organizuojama visai kitais principais. Žemės ir miško savininkai gauna pajamų iš medžioklės, kuri gali būti organizuojama ir komerciniais pagrindais. Europoje medžioklė visada buvo susijusi su nuosavybės teisėmis. Vokietijos medžioklės įstatyme aiškiai parašyta: “3 str. Medžioklės teisė priklauso žemės savininkui. Ji neatsiejama nuo žemės nuosavybės. Ji negali būti įrodyta kaip atskira daiktinė teisė.”

Vokietijoje žemės nuosavybė neatsiejama nuo teisės medžioti, o Lietuvoje įrodinėjama, kad tai atskira teisė, neturinti nieko bendro su nuosavybe. Ar gali būti taip, kad dviejose kone kaimyninėse ES valstybėse, kurios gyvena pagal tą patį žmogaus teisių standartą, užtikrintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pagal tą pačią ES teisę analogiškuose įstatymuose būtų įteisintas visiškai priešingas požiūris į nuosavybės teisę? Akivaizdu, kad mūsų sovietinis Medžioklės įstatymas neatitinka ne tik mūsų Konstitucijos, bet ir tarptautinio žmogaus teisių standarto.

Viešojoje erdvėje pasigirstantys argumentai prieš žemės ir miško savininkų teisę medžioti verti Spalio revoliucijos šūkių. Savininkai vadinami godžiais šlėktomis, kurie savo žemėse nori kuo greičiau iššaudyti žvėris ir išgaudyti žuvis. Vienas interneto portalo komentatorių rašo: “Kažin ko čia tie ūkininkai medžioti užsimanė, ar ne žvėrienos prireikė prie bulvių. Augino sau bulvytes, lai ir augina toliau. Ar naujos baudos išgąsdino ir brakonieriauti užsimanė legaliai?”

Iš sovietinės sąmonės išsivaduoti negalintys piliečiai dar norėtų visko laisvai ir nemokamai. Užuot galvoję, kaip tapti savininkais, jie bando jais tapusiuosius menkinti ir naikinti. Tokia dvasia užsikrėtę politikai priima tokius įstatymus, kuriuos sunku įsivaizduoti net sovietmečiu. Štai nuo gegužės 1 d. įsigalios įstatymas, pagal kurį už 10 Lt mokestį per parą savininkai turės įsileisti į savo privačius vandens telkinius meškeriotojus, o pensininkus ir moksleivius – apskritai nemokamai žvejoti. Taigi į savininko dažnai iškastą ir sutvarkytą, įžuvintą tvenkinį nuosavybės teises turės visi pageidaujantieji. Komunizmo svajonės pamažu pildosi.

Šią vasarą savivaldybės privalo išduoti medžiotojų būreliams 10 metų galiosiančius naujus leidimus naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose. Jei šie leidimai bus išduoti nepakeitus Medžioklės įstatymo, socializmo laikotarpis Lietuvos medžioklės srityje tęsis dar dešimtmetį. Vėl atsiras medžiotojų būrelių teisėti lūkesčiai naudoti ir turėti naudos iš to, kas jiems nepriklauso, bet yra suteikta sovietinio įstatymo, pažeidžiant savininkų teises.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Algis Algis rašo:

    Puikus straipsnis

  2. Hubertas Hubertas rašo:

    žvelkite giliau, medžioklė yra tokia sritis tokia erdvė kurios kasdieniniame gyvenime beveik nėra. Sava chebra, svečiai, reikalingi žmonės, bizniukai tvarkomi reikalai,vakare prasideda kitas gyvenimas. Susirenkam, vykstam pasėdėt bokštelyje, įvairio kalbos svečių nauji anekdotai, nuotykiai, pakeliui žiūrėk lapė ar ožiukas, jeigu patogu nušauti pasiūloma svečiams, jei ne savi kala. Nukalė iš plėčkutės po gurkšnelį, visiems linksma smagu, savas prašovė, ypač jei žemesnio rango – namiokai smiechujočki ir gi visiems smagu. Sėdam į bokštelius jei užtenka vietų kiti varo į savo vieteles kas ant kalniuko, kas prie kanalo kas mėgsta, ypač šakiečiai, pasimti paprastą biuro kėdę. Atsisėdi kviečiuose varpos siūruoja sulik nosim, banguoja, kažkur tolumoje girdisi kaimo garsai,atsikvepi pamastai kažka prisimeni, tik ras ir pamiškėje nedidelis erzelis, kvy, kvy, šlumšt – va šernai antramečiai niaujasi, nepasidalina, vėjas geras,girdi šlamštimą tai lyk artėja, tai nutilo, širdis ima plakti greičiau…ilgai reikėtų pasakoti tolimesnius medžioklinius nuotykius jausmus ir visą kitą. Sutartą valandą susirenkam, visiems ydomu: ten buvo šūvis, ką ir kaip nukalė,kam nuėjo, ką matė, ką girdėjo, daug kalbų visi lengvam pakilime. Gryžtama namo kartais ypač jei nieko nepavyko nušauti prasukama su šviesom pasidairyti. Reikia pasakyti kad šviesos jau kaip ir atgyvenęs būdas, yra naktini matymo prietaisai, bet klasikinis ir labai emociškas. Būna kad ir per pieva ar pasėlius tai prideda tokio vidinio šarmo.(Tu viską gali,tu valdai situaciją, šauniais devyniasdesimtaisias metais patys prisimenat kas buvo gatvėse, kaip vyko biznis ir išvis gyvenimas. Valstybė įvedė tvarką. Vyrams tiesiog pasamonėje reikia kovos reikia, reikia valdžios reikia pareikšti savo valią. Belieka pakaitalai, erzacai, valdžia, sportas, medžioklė.) Grįžus laukia pirtelė, kukli vakarienė, kutinio ašarėlė. Jeigu jaunas medžiotojas turi merginą ir nušauna ožiuką yra galimybė atlikti testą, tinka ji į medžiotojienes ar ne.Testo esmė: grįžus vidunaktį į sodybą su laimikiu kol pabaigiamas sviežinti doroti ožiukas ji spėja su cibuliuku pakepti kepenėles, ant stalo būna pastatytas suprakaitavęs buteliukas,pati jo laukia savo kambaryje,prie kompanijos nebūna, kad niekas per daug nenužiūrėtų………. čia tik vienas iš tukstančių mežioklinių vaizdelių, medžioklinės erdvės gyvenimo būdo. Bet koks nusistovėjusios tvarkos sujudinimas, šią išrinktųjų privilegiją kuri praktiškai neapmokęstinta ardo.Atsiranda tų su kuriais gali tekti dalytis.

  3. Tas Tas rašo:

    Ar visa natūrali augalija gyvūnija,upės ,ežerai ir kt.)-ne bendras visų,t. y.valstybės gėris/turtas? O socializme,anot autoriaus,to bend-ro turto/gėrio atskirų turėtojų-savininkų teisės yra varžomos “neleid-žiant jam turėti nuosavybės ar ją tinkamai disponuoti?”Nors savininkas,
    bet kažkiek suvaržytas,ne absoliučiai laisvas paukštis,todėl “Ar gali-ma sukurti rinkos ekonomiką,demokratinę visuomenę…”.Jei tik tokios būtų mūsų pergyvento socialimo(socializmo GMO)silpnybės,jį net libera-
    lai pataisytų…Nepakeliamų būta išlaidų didybės užmačioms.Ir aną”so-ializmą”,ir mūsų kažkaip neidealią(ar ne dėl rinkos ekonomikos?)demok-atiją tedatalizuos analitikai.Ir manau,kad medžiojimo teisės savame miške pagaliau bus suderintos vadovaujantis bendro gėrio viršenybės principu.

  4. savininkystės patirties besisemiantys... savininkystės patirties besisemiantys... rašo:

    tendencingas ir mano manymu užsakytas straipsnis. Autorius tūpai lygina kaip yra t.y. buvo europoje visiškai nesuprasdamas, kad tokios europos kokia buvo ir yra dabar ateityje tikrai nebebus. Labai daug problemų išsispręstų ir išvis nekiltų jei būtų panaikinta privati žemės nuosavybė, bet tai jau kertasi su gudručių šventais interesais. Beje, lietuvos žemės savininkai, sunku pasakyti kas lietuvoje laimėjo šiuos rinkimus, tačiau aišku kas juos pralošė – tai žemės savininkai. Ir dar mieli žemės savininkai, jūs kolkas esate realūs savo žemės šeimininkai, bet labai greitai tapsite tik formaliais savo žemės savininkais, o realūs žemės savininkai nuo šiol bus lietuvai (tiksliau valdžioje buvusiam ir esančiam lietuvos elitui) skolinę ir skolinsiantys užsienio kreditoriai, nuo jų niekur nepabėgsit, jie beje ir nesivaikys, nes jiems formaliai ir nereikia jūsų žemės, o va turtai kuriuos generuoja “tipo jūsų” žemė jau priklauso ir ateityje priklausys jiems, ir tik jiems, o ne tiems, kas turi popiergalį apie nuosavybę. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, paskolas valdžia paėmė visų, tame tarpe ir jūsų vardu, o kadangi realiai kažką galima paimti tik iš jūsų – tai jūs už viską ir sumokėsit, nes vieninteliai būsite mokūs:), nes didelė tikimybė kad visi kiti bus totalūs ubagai. Balius baigės, o jūs dar tik ruošiatės baliavot…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...