2010 Balandžio 02

Režisūra

Nematomo režisieriaus ranka

Valė Čeplevičiūtė

Prisėdau rašyti pirmą šio tinklaraščio įrašą ir prisiminiau Sigito Gedos dienoraščius „Šiaurės Atėnuose“. Gal dėl to, kad Vytautas V.Landsbergis, atsiuntęs komentarą povelykiniam „Veido“ numeriui, telefonu irgi apie juos užsiminė. Keista, žmogaus nebėra, o dienoraščiai nesibaigia, tarsi siųstų juos į šatėnus iš ano pasaulio – trumpi minties, jausmo ar nuotaikos fragmentai. Kartais aštrūs kaip butelio šukė, kartais verčiantys dar kartą žvilgtelėti į datą, lyg ieškant atspirties. Nė nežinau, ar Geda rašė kompiuteriu. Tikriausiai ne. Neseniai netikėtai į redakciją paskambino Algimantas Baltakis ir besikalbant papasakojo, kad jam sirguliuojant ant jo darbo stalo patyliukais buvo pastatytas kompiuteris. Nusijuokė, kad namiškiai „išniekino jo stalą“. Ir teisingai padarė – Baltakis ir kompiuteris geras derinys. Niekada nevėlu pradėti. Ir profesorė Vanda Zaborskaitė savo komentarus bernardinams rašo kompiuteriu, ir profesorius Edvardas Gudavičius prieš kelerius metus įjungė kompiuterį. Tai štai, įžengė poetas į internautų ganyklas ir nustebo: „šitiek purvo…“ Kad jo būtų mažiau, spustelėsiu vieną nuorodą ir atsisakysiu komentarų. Tiek šį, tiek kitais kartais. Dovanokite.

O šį kartą noriu užrašyti tik vieną įspūdį. Prieš Velykas ėjau į arkivyskupijos rūmus kalbėtis su naujuoju vyskupu Arūnu Poniškaičiu. Be redakcijoje suplanuoto interviu, man tai buvo proga dar kartą įeiti pro vartus, užlipti laiptais, kuriais šimtus kartų bėgiota, kai ten kelerius metus buvo įsikūrusi „Respublikos“ redakcija. Tai buvo laikai, kai buvome patikėję nepriklausomos žurnalistikos galimybe.

Kai užlipome tamsiu kilimu dengtais laiptais, pradedantysis fotografas Orestas įvertino: gražu. O man pasirodė viskas ganėtinai kuklu. Žinoma, nepalyginti su mūsų laikais – tada tai buvo smarkiai apleistas pastatas, į kurį laikinai suleido žurnalistus. Ant aplūžusio stalo, paveldėto iš tarybinių valdininkėlių, atsirado pirmasis mano kompiuteris. Deja, joks tų laikų aidas neprasimušė per kelias akimirkas, kol nužingsniavome iki vyskupo kabineto.

Kai vėl išėjau į gatvę, pirmas sutiktas žmogus buvo viena iš buvusių respublikonių, vėliau tapusi „Lietuvos ryto“ autore, o dabar – viena iš didelės bedarbių žurnalistų armijos. Kai atsisveikinome, supratau, kad mano seniai lauktas apsilankymas vyskupų rūmuose, kaip juos anuomet vadinome, nematomos rankos buvo visai neprastai surežisuotas. Bet už tai reikėjo atidirbti: manęs laukė ilgas vakaras, klausant ausinėse tylaus pašnekovo balso.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti negalima.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...