2010 Liepos 19

Ana Korolevič

Neįtikėtino likimo vilnietė moko neprarasti optimizmo

veidas.lt

Anai Korolevič liepos 3 dieną sukako 31–eri metai, nors atrodo kone perpus jaunesnė. Į susitikimą atėjo pasiramsčiuodama lazdele ir neslėpė, kad kartais “vairuoja” neįgaliųjų vežimėlį. Jos gyvenime buvo tiek ligų, kiek ir neįtikėtinų stebuklų. Nutrenkta žaibo, keletą kartų apakusi, patekusi į sunkią avariją, ji visada stebuklingai atsigaudavo ir kibdavo į gyvenimą. Išsėtinė sklerozė, chemoterapija – dar vienas išbandymas, kurį teks nugalėti.

Ana gimė ir augo šaunioje, draugiškoje šeimoje. “Tėveliai mus taip išauklėjo, kad šeima, jos židinys yra vertybė numeris vienas. Sesuo Inga augina du vaikučius, dirba banke. Mane šiuo likimo išbandymų metu labai palaiko bičiulis televizijos operatorius Artiomas Myškinas (Ana kukliai nutylėjo, kad Artiomas – buvęs garsiųjų “biplanų” narys – red. past.). Taip jau susiklostė, kad į mūsų šeimos sąvoką įeina ne tik tėvai, jų vaikai ir anūkai, bet ir artimiausi draugai.

Mes ne tik drauge švenčiame šventes, bet susiklostė ir dar viena šauni tradicija: kiekvieną savaitgalį vienai dienai visi susirenkame tėvelių namuose sode… Bendraujame, dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais. Beje, tėveliai šeimai užaugina ekologiškų daržovių”.

O neseniai Anos tėvų namuose buvo tikra šventė: tėvelio numylėti gyvūnai – vištos pirmąkart išperėjo viščiukų. “Buvo labai smagu, – neslepia Ana. – Visi džiaugėmės geltonpūkiais mažyliais – tikras gimtadienis! Beje, tėvai niekad neperka paaugintų viščiukų iš paukštynų. Dar vienas dalykas, ko niekuomet nedarome, – nevalgome “savos” vištienos”.

Ana dėkinga tėvams, įskiepijusiems meilę artimui, gamtai. Tačiau mergaitei didžiulę įtaką padarė ir tėtės sesuo Raisa. Ji buvo be galo apsiskaičiusi filosofijos, psichologijos temomis, o jos dukra Dana – Anos pusseserė – dirba Maskvos psichiatrijos ligoninėje psichologe.

"Veido" archyvas

Šeima, jos židinys yra vertybė numeris vienas

Šios moterys ir padėjo filosofinio požiūrio į gyvenimą pagrindus – be jo Ana daug sunkiau susitaikytų su tuo, kad likimas ją nuolat gana žiauriai apkumščiuoja.

Ligos ir mistika

“Su ligomis draugauju nuo ankstyvos vaikystės, – sunkiąją pasakojimo dalį pradėjo Ana. – Kai man sukako devyneri metai, prasidėjo kažkokia mistika (taip mergina švelniai įvardijo ją nuolat persekiojusias ligas – red. past.). Nei iš šio, nei iš to pakilo aukšta temperatūra, o gydytojai niekaip negalėjo nustatyti jos priežasties”. Ištisus metus mergaitės kūno temperatūra siekė 38 laipsnius, ir jos medikai nepajėgė sumažinti jokiomis priemonėmis. Ištyrę viską, kas tik įmanoma, aptiko kaukolės pakitimų. Tačiau Maskvos instituto medikai nustatė, kad tai viso labo  – buvęs senas ir jau sugijęs kaukolės kaulo lūžis. Tačiau nei pati Ana, nei jos artimieji neprisiminė nė vieno įvykio, kuris leistų įtarti buvus galvos traumą.

Pagaliau universitetinių klinikų medikai atrado lėtinį akių tinklainės uždegimą ir pasakė, kad nuo šiol Ana privalės atvykti į ligoninę kas pusę metų. Tačiau smalsi mergaitė pro durų rakto skylutę “susekė”, kaip vienam berniukui medikai leido į akį vaistų, todėl dar kartą gultis į ligoninę kuo griežčiausiai atsisakė. Nors regėjimas prastėjo, mergaitė paslapčiom mintinai išmoko lentelę, pagal kurią oftalmologai tikrina matymo kokybę. Tad po kiekvieno patikrinimo jos medicinos kortelėje likdavo puikius rodiklius liudijantis įrašas…

Apsikabino… žaibą

Kai Anai sukako penkiolika, ji, kaip pati sako, sukėlė šeimai didžiulį stresą susipažinusi su žaibu. “Prisimenu, su mama ir šuniuku ėjome per liūtį ir audrą maža Žemųjų Panerių mikrorajono gatvele. Smarkiai žaibavo, tad šunelį nešiausi ant rankų. Staiga man tarsi mėšlungis sutraukė kojas. Mėginau žengti žingsnį pirmyn ir staiga pajutau, kad galiu nugriūti. Mečiau šuniuką į krūmus (laimė, po to jis dar dešimt metų išgyveno) ir griūdama apkabinau čia pat buvusį metalinį gatvės apšvietimo stulpą”. Lyg tyčia tą akimirką į stulpą trenkė žaibas. Beje, po šios iškrovos jis dar ilgai neveikė. O gyvybė pasirodė esanti atsparesnė ir už metalą.

“Tai buvo nemaloniausias pojūtis mano gyvenime – niekam nelinkėčiau. Elektros iškrova perėjo visą kūną, po žaibo smūgio atšokau nuo stulpo ir griuvau į balą. Prisimenu jausmą – lyg būčiau sutraukta embriono pozoje. Sutraukta iki skausmo… Dar girdėjau kažkokį keistą garsą ir regėjau paslaptingą šviesą. Viduje visa gerkle rėkiau iš skausmo ir norėjau kuo greičiau mirti. Tačiau visa tai mačiusi mama teigia, kad aš tylėjau ir ramiai gulėjau. Suprantama, netekau sąmonės. Kažkoks žmogus nuvežė į ligoninę”.

Iš artimųjų pasakojimų Ana žino, kad sąmonę atgavo tik privažiavus ligoninės priėmimo skyrių: iš mašinos į jį nuėjo pati. Medikai sakė, kad gyvybę išgelbėjo du laimingi atsitiktinumai. Pirmasis – kad Ana į vandenį nugriuvo ne veidu, nes būtų paskendusi. Antrasis – kad žaibo iškrovos metu prisikando liežuvį. Priešingu atveju liežuvis būtų užstojęs kvėpavimo takus ir ji galėjo uždusti. Atsigavusi po pažinties su žaibu, mergina dar mėnesį iš skausmo vos galėjo valgyti – mat liežuvyje buvo likusi skylė.

Rudens dramos

Prie mistikos Ana priskiria ir tai, kad beveik visos nelaimės ją užklumpa rudenį. Žaibas trenkė rugsėjį. O po metų spalį Ana pirmą kartą apako – į akį išsiliejo kraujas. “Jaunystė bėgo ligoninėse, – filosofiškai (tik ne liūdnai!) šyptelėjo Ana. – Kai bendraamžiai pasakodavo buvę ten ar kitur, stebėdavausi, kodėl nieko apie tai nežinau. Ir tik tada atsimindavau tuo metu laiką leidusi palatose.  Regėjimą atgavau, tačiau paskui reguliariai apakdavau tai viena, tai kita akimi.

Daugybė operacijų lazeriu, nes nuolat atšokdavo tinklainė. Būdavo, pamatau juodą tašką ar keistus labirintus vietoje dienos šviesos. Su tais labirintais išmokau žaisti: užsimerkdavau ir “nardydavau” po juos. Kartais pasaulį matydavau tarsi pro apmūsojusį stiklą. Visa tai – vaikystėje prasidėjusios ligos pasekmės…  Nors kartkartėmis užklupdavo depresija, niekada nemaniau esanti prastesnė už kitus, sveikuosius, todėl savo ligų per daug nesureikšmindavau. Bet tai tebuvo įžanga į tikruosius sunkumus. Įžanga, padėjusi prisitaikyti”.

Prieš aštuonerius metus mergina, kaip pati sako, eilinį kartą atsigulė ligoninėn: ėmė nematyti viena akimi. Tačiau tąkart priežastis buvo nauja – akies nervo uždegimas. Tai buvo pirmasis išsėtinės sklerozės simptomas. 2003 m. diagnozė buvo patvirtinta Estijoje.

“Prasidėjo depresijos laikotarpis. Tuo metu kolegijoje studijavau visuomenės sveikatą, tačiau kažkas iš gydytojų leptelėjo, kad su tokia diagnoze pagal specialybę vis tiek negalėsiu dirbti, ir mokslus mečiau. Nežinojau, kokia tai liga, internetas dar tik skynėsi kelią į mūsų gyvenimą, tad visą dominusią ir nebūtinai teisingą informaciją radau jame.

Draugų, sergančių pažengusia išsėtine skleroze, neturėjau, niekas nepaaiškino, kad ir su šia liga žmonės gali gyventi. O internete “pasisemi” ir prisitaikai sau tik tai, kas blogiausia. Todėl išėjau iš darbo (Ana dirbo “Maximos” vaikų pramogų centrų regionų direktore), mečiau vaikiną, su kuriuo tuo metu draugavau.

Juk turėjau tik vieną pasirinkimą: likti su jais ir leisti, kad manęs gailėtųsi ir nesiryžtų nutraukti santykių, ar pačiai išvaduoti juos nuo to jausmo. Tuo metu ne gyvenau, o egzistavau. Dabar buriasi klubai, kuriuose likimo draugai gali dalytis informacija apie tai, kas jų laukia, padrąsinti vieni kitus. Tada jaučiausi viena. Ir labiausiai bijojau, kad netapčiau artimiesiems našta, tai yra žmogumi, negalinčiu pasirūpinti savimi”.
O 2006-ųjų lapkritį, taigi ir vėl rudenį, Ana pateko į avariją.

Išmoko… nebijoti

Tą įvykį, sukrėtusį visą šeimą, Ana vadina likimo dovana. Mat tik tuomet išsisklaidė baimės priimti kitų pagalbą.

“Prisimenu, rytą automobiliu nuvežiau į stotelę mamą. Kas vyko paskui, žinau tik iš policijos dokumentų ir artimųjų. Į mano mažutį sportinį automobilį trenkėsi girto jaunuolio vairuojamas visureigis. Trenkėsi į vairuotojo, tai yra mano, dureles. Paskui ugniagesiai gelbėtojai specialiomis žirklėmis karpė tai, kas liko iš mano mašinos, ir vadavo mane. Sakė, laimė, kad esu visai smulkutė, todėl ir likau gyva, nes stambesniam žmogui taip sulankstytame automobilyje nebūtų pakakę vietos.

Lūžo kelio, rankos sąnarys, pažeistas kojos nervas, patyriau daugybinius dubens kaulų lūžius, galvoje – plėštinė žaizda. Visą mėnesį buvau komocijos būklės dėl galvos smegenų sutrenkimo. Tai dar ne koma, bet jau ir ne sąmoningas žmogus. Lankyti ateinančių artimųjų kasdien klausinėdavau, kur esu ir kas atsitiko, tačiau vis tiek nepamenu man atliktų operacijų, skausmo. Gerai prisimenu, kaip po to gulėjau namie ir ilgai nevaikščiojau. Tada ir pripratau, kad ir lova, ir neįgaliojo vežimėlis ar net būklė, kai tau reikia kitų pagalbos, nėra taip baisu”. Būtent sėdėdama vežimėlyje ar tuo metu, kai visiškai negalėjo vaikščioti, Ana sutiko daugiausia draugų. “Net vaikinų dėmesio būdama vežimėlyje, bejėgė sulaukdavau lig valiai”, – prisipažino pašnekovė. O svarbiausia – Ana suprato, kad dirbti įmanoma net gulint ligos patale.

Nenukabino nosies

Anai gulint reabilitacijos ligoninėje, netikėtai suskambo telefonas. Paskambino iš bendrovės “Biomedika” ir pasiūlė darbą. “Prisipažįstu – nusižengiau medikams, – atvirai sako jauna moteris. – Išlėkiau į pokalbį dėl darbo. O pirmieji mano žingsniai po avarijos buvo tie, kuriuos žengiau į būsimo darbdavio kabinetą. Juk negalėjau ten pasirodyti neįgaliojo vežimėlyje”.

Jei ne bendrovės “Biomedika” vadovas, rizikavęs priimti į darbą žmogų, turintį tik 15 proc. darbingumo (anksčiau tai vadinosi pirmąją neįgalumo grupe), Ana nežino, kaip būtų susiklostęs jos tolesnis gyvenimas. “Visą gyvenimą būsiu dėkinga Gintautui Stanioniui – “Biomedikos” šefui, – prisipažino. – Juk jis iki šiol mane remia, tiki manimi net žinodamas, kad labai daug laiko būnu nedarbinga. Kadangi dėl progresuojančios išsėtinės sklerozės man kas mėnesį atliekamos varginančios chemoterapijos procedūros, mano “darbo kabinetas” nuolat keičia vietą: triūsiu tai ligoninėje, tai namie, tai bendrovės kabinete. Net darbų grafiką susidariau atsižvelgdama į ligos padiktuotą kalendorių: chemoterapija, bloga savijauta, poilsis namie, o paskui – mokslų ir neatliktų darbų šturmas. Studijuoju Šiaulių universitete, beje, šis universitetas yra mūsų socialinių projektų partneris”. Ana dirba su neįgaliaisiais, kuria įvairius projektus, jos dėka Lietuvoje atsirado mūsų kalba įgarsintų buities prietaisų, skirtų akliesiems, šiuo metu ji rūpinasi, kad akliesiems programuotojams būtų pritaikyta įranga – t.y. kad kompiuteris su jais bendrautų lietuviškai.

Judri, žavi, iš pažiūros gležnutė Ana – žmogus, kurio pilna visur. Aplink ją neįgaliukai telkiasi lyg aplink mamą. Ji tarsi magnetas, pritraukiantis žmones. Ypač – sergančius išsėtine skleroze.

Ana kreipėsi į Tarptautinę teniso federaciją ir pasiekė, kad Lietuvoje (vienintelėje iš posovietinių šalių) būtų organizuojamos oficialios reitinguojamos teniso varžybos. O kur neįgaliųjų boulingo turnyrai, į kuriuos susirenka ne tik lietuvių, bet būta svečių ir iš užsienio!

Tiesa, net sunkiausiomis dienomis Ana ilgiau nei parą nebūdavo užsisklendusi savyje. Net gulėdama lovoje ar sėdėdama vežimėlyje ji dirbo ir užsidirbo: kūrė projektus, triūsė reklamos srityje. Kartais interesantai atvykdavo pas ją ir oficialūs pokalbiai vykdavo tiesiog prie ligoniukės lovos. Kartais į susitikimus ją veždavo ir… ant rankų nunešdavo draugai.

Skatina neužsisklęsti

Ana žmones skatina neužsidaryti tarp keturių sienų. Ji jau matė, kaip žmogaus fizinę būklę veikia optimistinis požiūris į gyvenimą ar tiesiog teigiamos emocijos. Jaunystėje, kai dirbo “McDonald’s” personažo klouno padėjėja ir lankydavo ligoniukus, įvyko mažas stebuklas. Antakalnio ligoninėje medikai jiems pasiūlė aplankyti reanimacijoje gulinčią ir savarankiškai kvėpuoti nebegalinčią Eglutę. Mergaitė sirgo sunkia liga, jai nyko raumenys. Gulėjo prijungta prie aparatūros. Džiaugsmas sulaukus netikėtų linksmų svečių padarė stebuklą. Kitą dieną atėję ligoninėn Ana ir klounas sužinojo, kad Eglutė netikėtai ėmė pati kvėpuoti ir netgi kalbėti, jai atjungta aparatūra.

"Veido" archyvas

Ana – žmogus, kurio pilna visur. Aplink ją neįgaliukai telkiasi lyg aplink mamą

Dabar Ana stebi du po avarijos negalinčius vaikščioti vyriškius. Vienas jų kabinasi į gyvenimą, dirba, kuria – ir jo sveikata nuolat gerėja. Antrasis nieko nedaro ir niurzga, kad valstybė per mažai remia neįgaliuosius. Ana mano, kad jei žmogus nekeis požiūrio į gyvenimą, jei leis depresijai jį nugalėti, taip ir liks ratukuose arba amžinai nelaimingas.

Pati Ana kartais pasiduoda savo beribiam optimizmui ir pamėgina pažaisti su likimu. Kartą ji atsisakė žaizdos rankoje, kuri liko po avarijos ir, medikų konsiliumo nuomone, pati nebūtų užgijusi, operacijos. Tačiau Anos organizmas ir pats susidorojo su šia bėda, žaizda užsitraukė. Kitąsyk ir vėl – mistika: Ana jau gulėjo ant operacinio stalo, nes medikai ketino pašalinti įstrigusį nemažą inkstų akmenį. Po narkozės nubudo ir suvokė, kad jokios operacijos nebūta. Medikai paaiškino, kad prieš pat operaciją akmuo… paslaptingai dingo. Pasirodo, jis natūraliai pasišalino.

Tik kartą optimizmas iškrėtė šunybę: gerai jausdamasi ir išsėtinei sklerozei neprogresuojant, mergina nutarė per mėnesį ryžtis dviem operacijoms: pašalinti nepiktybinį augliuką ir po avarijos kojos kaulą fiksavusius metalo implantus. Dvi narkozės susilpnino imuninę sistemą ir kelerius metus snūduriavusi išsėtinė sklerozė puolė visu smarkumu.

Tačiau Ana nepraranda vilties įveikti ir šią bėdą. Ir niekada nesiliauja dirbusi, gyvenusi, mylėjusi. Tai – pagrindinė jos gyvenimo varomoji jėga. Kaip ir optimizmas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (7)

  1. Anonimas rašo:

    Ispudingas, isbandymu pilnas gyvenimas! Gaila, kad tik praleistas vienas ne maziau ispudingas anos “zygdarbis”. Kuo zmogaus siela tamsesne, tuo “skaiciau” norisi sviesti viesumoje.

    NEpagarba anai korolevic

  2. Ola Ola rašo:

    “…seima, vertybe numeris vienas….” – juokas ima…..;-))))

  3. Vytas Vytas rašo:

    Turiu garbes pazynoti si zmogu…..ji tiesiog saunuole:)

  4. to vytas to vytas rašo:

    baisus zmogus

  5. Diana Diana rašo:

    kodel jus tokie pikti? sis straipsnis gali suteikti vilti sergantiems zmonems.. o asmeninius santykius galima kitaip aiskintis..

  6. piotras ir liuda piotras ir liuda rašo:

    annuska primi nasi iskrinnie pozdravlenija brako socitaniem zelaem bolsoi liubvi ixorosego sdorovja

  7. viktoras viktoras rašo:

    sveikinu


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...