2012 Spalio 20

Neapykantos žodžiai, susikalbėjimo tyla

veidas.lt


Mano vabalas pavirto milžinu“, – džiaugiasi aktoriumi atvirtęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius.

Stalas, nejaukios elektra spindinčio metalo kėdės, ant kurių sėdės žavios prokuristės tardomi Zamzos. Visa kita – Franzas Kafka ir keturi aktoriai scenoje: toks naujasis Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje.
Tiesa, dar yra pasaulio žemėlapis, kuriame ant visų žemynų valstybių skersai išilgai mirga vienas ir tas pats pavadinimas: „Tėvas“, „Tėvas“, „Tėvas“… Ir sūnus Gregoras, prašomas nurodyti, kur gyvena, beviltiškai nuleidžia rankas.
„Iš esmės tėvas ir sūnus kalbasi tik vienoje scenoje. Sūnus viską suvokia tik būdamas užsidaręs, nesikalbėdamas. Tik būnant savyje prasideda suvokimas. Tėvas taip pat viską suvokia tik nesikalbėdamas su sūnumi. Įdomu tai, kad jie susikalba tik tuomet, kai nesikalba. Jų vektoriai išsiskiria tik pradėjus kalbėtis“, – savo interviu teigė režisierius.
O aš mėginu prašnekinti jo tėvą Eugenijų Ignatavičių – diplomuotą aktorių, po daugelio metų sūnaus sugrąžintą į sceną. „Norėjau tik padėti Pauliui – mačiau, koks jam svarbus šis darbas, ir supratau, kad be užmokesčio jis nepasisamdys kito aktoriaus. Maniau, man, seniui, tereikės ant lovos pagulėti ir pakriuksėti… Nesitikėjau, kad bus toks rimtas vaidmuo. O čia – po pusdienį trunkančios repeticijos, ir dar peržiūros vakarais… Vakare parėjęs krintu iš nuovargio, apie jokį rašymą nebesinori galvoti“, – kloja prozininkas.

Priešingi poliai

Klausydamasi žiūriu į akis ir mėginu suprasti, kiek šiame Eugenijaus monologe Kafkos, kiek – Ignatavičių, o kiek – mūsų kitų. Viskas taip kietai susipynę.
„Sakoma tik tai, kas yra paviršiuje, šios dienos emociniame lauke. O iš esmės – tėvas myli sūnų ir sūnus myli tėvą, bet visa tai taip giliai užkasta… Tėvas užsiėmęs, mąsto, kaip aprūpinti šeimą duona kasdienine, o tai nelengva, todėl vaikais šeimoje labiau rūpinasi motina. Tėvas siekia sūnų užauginti praktišką, energingą, stiprų verslininką, nes pasaulis jam atrodo labai klastingas. Nori, kad sūnus tęstų šeimos tradicijas. O sūnus labai jautrus, visiškai kitos prigimties, tik tėvas nemato reikalo gilintis į vaiko psichologiją. Siunčia jį naktimis gabenti prekių net nesusimąstydamas, kad mažas vaikas gali tiesiog bijoti… Parenka jam spartietiškus užsiėmimus: verčia plaukioti, jodinėti žirgais, kitaip sportuoti, vedasi į pirtį, kurioje šis stipruolio tėvo fone jaučiasi dar menkas ir bejėgis. Laikė berniuką, kuriam buvo stiprus autoritetas, savo tvirtame kumštyje.
Ir štai miršta motina, tėvo pasaulis apsiverčia. Jis skaudžiai išgyvena ilgesį, jo sveikata sušlubuoja. O sūnus, priešingai, išskečia sparnus, susiranda draugų, susižada, nė nejausdamas reikalo tai aptarti su tėvu. Šis tūno vienas savo kambaryje, jaučiasi pamirštas. Nori, kad sūnus jį lankytų kasdien, kviestų į savo šventes. Ir kai šis nepasirodo ištisomis savaitėmis, manosi nesulaukiąs dėkingumo, kurio savo meile yra nusipelnęs.
Bet sūnus jau įprato vengti jų susitikimų. Nuo vaikystės užsidarydavo kitame kambaryje, kad nebūtų apšauktas dėl neparuoštų pamokų ar kitų dalykų. Jie nejučiomis virto vienas kitam priešingais poliais…“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...