2014 Rugsėjo 04

Naujoji realybė: įkasti nauji riboženkliai tarp Rytų ir Vakarų

Algimantas Šindeikis

 

Nepaisant mūsų pasiryžimo nesitaikstyti su Rusijos imperinėmis ambicijomis, taip pat nuoseklaus ir sistemingo politinio, pilietinio pasipriešinimo Kremliaus veiksmas, susidūrėme su nauja realybe.

 

ES ir NATO plėtra į Rytus sustabdyta Kremliaus pastangomis. Vakarai nerems plėtros nei kariniu dalyvavimu, nei pagalba ginklais. Rusija realiai įsitvirtina Kryme, Ukrainos rytuose, dalyje Gruzijos teritorijų. Vakarai tai jau priima kaip status quo.

Tokia yra naujoji realpolitik – realioji politika. Rusija parodė, kur jos interesai, kur ji neįleis nei ES, nei NATO. Kremliaus savisaugos instinktas lėmė tai, kad Rytų Ukrainos, Krymo gyventojams nešviečia nei geresnis gyvenimas, nei demokratija. Rusijos imperija, tamsi ir atsilikusi, gyvuos toliau. Jos likimą gali pakeisti tik patys Rusijos piliečiai. Tokios valdžios, kuri pradėtų reformas ir imtųsi kurti geresnį gyvenimą, jei apskritai ji gims, teks laukti ilgai. Rusams to nelabai ir reikia, jiems labiau reikia tokios Rusijos, kokia yra šiandien. Ir joks civilizacinis pasikeitimas, kuris leistų jų suartėjimą su Vakarais, trumpoje distancijoje nėra įmanomas.

Vakarai tai supranta ir į jokius karinius konfliktus dėl Rusijos dirbtinio patraukimo savo pusėn jie nesivels. Ir mums reikėtų tokią Vakarų poziciją priimti kaip blaivią ir realistinę, o ne bandyti sumenkinti Vakarus, nenaudojančius savo visos ekonominės, politinės ar karinės galios Rusijai sustabdyti. Karo eskalavimas Vakarams yra nepriimtinas, toks jis turėtų būti ir mums.

Karas pralaimėtas. Kas toliau? Vakarai pamažu supranta, kad Rytuose neegzistuoja teisės viršenybė, laisvoji prekyba ir demokratija. Su tuo teks susitaikyti ilgam. Supratusieji naujų riboženklių neišvengiamumą imasi veiksmų. Slovakijos vadovai pažadėjo vetuoti bet kokį ES sprendimą, kuris būtų nukreiptas prieš Rusiją ir kenksmingas jos ekonomikai. Vengrija ir Bulgarija sankcijas vertinai skeptiškai. Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija apskritai yra palanki Kremliui.

Lietuvos kova iš esmės tik retorinė. Patys nevykdome savo pažado 2 proc. šalies BVP skirti krašto apsaugai, esame linkę sutaupyti, kaip ir kitos ES valstybės, ypač senbuvės. Visi pasikliauja JAV ryžtu išlaikyti stiprias karines pajėgas.

Belieka apgailestauti, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja karo eskalavimo retorika, paaugliška bravūra, o ne šaltas ir racionalus protas, pagarbos Vakarų partneriams kultūra. Tai tik rodo menką mūsų valstybės politikų ir dalies garsiai rėkiančių piliečių brandą, nesuvokiant, kokias pasekmes galėtų sukelti karas tarp Rytų ir Vakarų. Nesugebėjimas ieškoti bendro sugyvenimo galimybės, esant labai skirtingiems, einant priešingais keliais, rodo, kad mūsų savisaugos instinktas yra atbukęs. Per kelis šimtus pastarųjų metų ilgiausią – kone ketvirčio amžiaus – savo  taikaus gyvenimo nepriklausomoje valstybėje laikotarpį esame linkę lengvai iškeisti į karą su Rytų kaimynu.

Norime to ar nenorime, bet nauja Vakarų ir Rytų riba nubrėžta, ir ji neatitinka ankstesnės Ukrainos ir Rusijos valstybių sienų riboženklių. Vladimiras Putinas parodė Gruzijai, Ukrainai ir Vakarams, kad jam nėra svarbios Rusijos kaimyninių valstybių sienos ir kad jos gali būti pastumtos Vakarų link, jei tam nėra galimybės rimtai pasipriešinti ginklu, o vietiniai gyventojai (bent jau jų dauguma) to trokšta.

Naujas teritorijas V.Putinas galėjo atsirėžti pirmiausia todėl, kad dauguma tose teritorijose gyvenančių piliečių visiškai jį palaiko pritaria ekspansinei jo politikai. Tai šiandieninis pasaulio politinio žemėlapio perbraižymo matas, o ne Jungtinių Tautų ir valstybių tarpusavio susitarimais patvirtintos valstybių sienos. Šiandien kova dėl teritorijų pirmiausia yra kova dėl žmonių sielų, simpatijų, jų kultūros, civilizacijos ir pažiūrų.

Dar pavojingesnis Ukrainai „Novorosijos“ regiono – Luhansko ir Donecko sričių –  Kremliaus peršamas „federalizacinis“ statusas. Jei su juo būtų sutikta, kuriant bendros Ukrainos valstybės konfederacinį modelį, kai atskiri regionai galėtų blokuoti Ukrainos užsienio politikos sprendimus, Rusija įgytų taip trokštamą galimybę kontroliuoti Ukrainą.

Nors ir pavėluotas, bet labai protingas mūsų šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir dalies politikų bei valstybės tarnautojų atsigręžimas į gausiai lenkų ir rusų gyvenamas Lietuvos valstybės teritorijas. Pripažinta būtinybė jas vystyti ekonomiškai, nevėluoti kuriant geresnę infrastruktūrą. Kasmet sudaromas Lietuvos savivaldybių gyventojų gyvenimo kokybės reitingas rodo, kad Vilniaus krašto savivaldybių, kuriose dauguma gyventojai yra Lietuvos piliečiai lenkai, būklė – gerokai prastesnė ir ekonominiu, ir socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Jų merai, paklūstantys tautinės nesantaikos kurstytojo Valdemaro Tomaševskio įtakai, didžiuojasi, kad yra mažiausiai įsiskolinę, bet pamiršta pasakyti, kodėl tas įsiskolinimas toks mažas: rajonuose neplėtojama infrastruktūra, neremontuojamos mokyklos, kiti visuomeniniai pastatai, nėra reikšmingų, patrauklių gyventojams projektų. Tai yra pagrindas šių rajonų piliečiams jausti nepasitenkinimą.

Mes tikrai privalome padėti Gruzijai ir Ukrainai, bet tik tada, jei tos šalys yra pačios pasiryžusios sau padėti, įrodyti sau, mums ir Vakarams, kad yra apsisprendusios tapti Vakarų civilizacijos dalimi ir savo ateitį  sieja su ja. Tokio pasiryžimo nei Šiaurės Osetijoje, nei Rytų Ukrainoje nėra. To gali nematyti ir negirdėti tik aklas ir kurčias.   Didžiausia mūsų pagalba – gebėjimas parodyti ir įrodyti, kad posovietinio likimo valstybė, pasirinkusi laisvės ir nepriklausomybės, rinkos ekonomikos ir demokratijos, teisės viršenybės kelią, gali pasiekti puikių ekonominių ir socialinių rezultatų, užtikrinti savo piliečiams daug geresnį gyvenimą nei Rusijos imperija, net ir beatodairiškai naudojanti savo milžiniškus gamtos išteklius.

Negalime pamiršti ir patys, kad Lietuvos valstybės viduje turime penktąją koloną, kuri dėl savo atsilikimo, tamsumo, marazmatinio mąstymo liko už sėkmingo ir visavertiško gyvenimo ribų. Manipuliuojama talentingų cinikų, turinčių asmeninių politinių tikslų, ta kolona yra pasiruošusi savo rankomis sunaikinti Lietuvos valstybę, niekindama jos Konstituciją, siekdama panaikinti Konstitucinį Teismą, ragindama nesilaikyti tarptautinių įsipareigojimų, atsisakyti mokslo pažangos ir pulti naikinti visus kitaip mąstančiuosius. Kuo šie piliečiai, balsuojantys už Viktorą Uspaskichą, Rolandą Paksą ar Naglį Puteikį, skiriasi nuo tamsoje ir nelaisvėje gyvenančių Rytų valstybių gyventojų? Ko galime iš jų tikėtis, jei mums tektų vėl rinktis, kokią valstybę norime sukurti?

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. autoriui autoriui rašo:

    tai kaip ten su EBSW pinigais reikaliukai,draugas postringautojau?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...