2015 Sausio 19

George’as Sorosas

Nauja Ukrainos gelbėjimo politika

veidas.lt

Kijeve slapta apsilankęs milijardierius G.Sorosas gėdina pasaulį dėl menkos finansinės paramos Ukrainai – netgi ragina vardan jos gerovės klimpti į skolas.

George’as Sorosas

JAV ir ES Rusijai skirtos sankcijos, o tiksliau – jų sąveika su nukritusiomis naftos kainomis, pridarė Rusijos ekonomikai rimtų nemalonumų, kuriuos galima lyginti net su 1998 m. ekonomikos krize.

Juk rublio vertė smuktelėjo daugiau nei 50 proc., infliacija nenumaldomai auga, o palūkanų normos pasiekė tokias aukštumas, kad Rusijos ekonomika artėja prie recesijos. Pranašumas, palyginti su 1998 m., šiandien nebent tas, kad Rusija vis dar turi nemažą užsienio valiutos rezervą. Būtent tai suteikė Rusijos centriniam bankui galimybę 30 proc. kilstelėti rublio vertę: išleidęs maždaug 100 mlrd. JAV dolerių, jis mainais gavo 24 mlrd. dolerių kredito liniją iš Kinijos liaudies banko. Tačiau likvidžių atsargų iš turimo valiutos rezervo šiuo metu belikę vos 200 mlrd. dolerių.

Iš jų 2015-aisiais Rusija mažiausiai 120 mlrd. dolerių privalės skirti užsienio skolai grąžinti. Tiesa, priešingai nei 1998 m., didžioji Rusijos skolos dalis yra privačiame sektoriuje, tad nereikėtų nustebti, jei krizės akivaizdoje tų skolų padengti nepavyktų.

Rusijos defoltas – visai ne tai, ko tikisi JAV ir Europa, ypač turint omenyje pasaulinę defliacijos tendenciją, tokią ryškią euro zonoje, bei kylančius karinius konfliktus, pavyzdžiui, su vadinamąja „Islamo valstybe“.

Dėl šios priežasties Europos Sąjungai būtina kuo skubiau peržiūrėti savo politiką Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu.

Aš pasisakau už dviejų krypčių veiksmus, kuriais būtų derinamos sankcijos Rusijai ir daug didesnės apimties parama Ukrainai. Šią veiksmų korekciją reikia atlikti kuo greičiau, jau pirmąjį 2015 m. pusmetį, – tuoj paaiškinsiu kodėl.

Pirmiausia sankcijos kenkia ne vien šaliai, prieš kurią jos nukreiptos, bet ir valstybėms, kurios tas sankcijas inicijuoja. O štai parama Ukrainai negali turėti jokių neigiamų pasekmių. Suteikusi galimybę Ukrainai apsiginti, Europa apsigintų pati. Be to, stabilizavus Ukrainos ekonomiką netiesiogiai būtų paskatinta ir Europos ekonomika – juk dėl to suintensyvėtų eksportas ir investicijos Ukrainoje. Rusijos problemos ir Ukrainos progresas galiausiai paskatintų Vladimirą Putiną liautis mėginus destabilizuoti Ukrainą.

Deja, nei Europos visuomenė, nei vadovai taip negalvoja. Europa nesuvokia, kad netiesiogiai jau patiria Rusijos karinę ataką, ir toliau tęsia verslo santykius. O Ukrainą Europa vertina tik kaip dar vieną šalį, kuriai reikalinga finansinė pagalba.

Toks požiūris turi keistis. Naujosios Ukrainos užgimimas ir Rusijos agresija nėra tik trumpalaikiai sukrėtimai – tai istoriniai įvykiai. Europa susiduria jau ne su žlugusios Sovietų Sąjungos likučiais, o su atgimstančia Rusija, iš strateginės partnerės virtusia strategine varžove.

Juk pats V.Putinas vadinamojo anglosaksiško pasaulio dominavimą laiko Rusijos – ir viso likusio pasaulio – priešu. V.Putinas gerokai pasimokė iš Michailo Saakašvilio Gruzijos 2008-aisiais. Kariniu požiūriu karas buvo laimėtas, bet tik ne propagandinis karas. Užtat dabar V.Putinas išplėtojo visiškai naują strategiją, kuri remiasi tiek specialiosiomis pajėgomis, tiek propaganda.

V.Putino ambicija iš naujo sukurti Rusijos imperiją nesąmoningai sukūrė naują Ukrainą – šalį, kuri oponuoja Rusijai, kuri siekia būti priešinga senajai Ukrainai su visais šios negalavimais, pradedant korupcija, baigiant neveiksnia vyriausybe. Bet tai dar nereiškia, kad senosios Ukrainos nebėra. Ji dar ir kaip egzistuoja, ypač valstybės tarnyboje, teisėsaugoje, nemaža dalimi ir privačiame (oligarchiniame ir kleptokratiniame) ekonomikos sektoriuje.

Naujoji Ukrainos vyriausybė užsibrėžė nelengvą uždavinį sumažinti valstybės tarnautojų, sukuriant sąlygas jiems įsidarbinti privačiame sektoriuje, o likusiems padidinti atlyginimus. Taip būtų panaikinta daugybė kliūčių verslui plėtoti. Bet tam reikia nemažos finansinės ir techninės ES paramos. Be jos radikalios reformos, kurių taip reikia Ukrainai, negali būti įgyvendintos. Tai, kad jų gali nepasisekti įgyvendinti, vyriausybę gali atbaidyti net nuo panašių mėginimų.

Štai šioje vietoje Europos vadovai galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį. Deja, juos varžo ES nustatytos biudžeto taisyklės. Kaip tik dėl jų iki šiol visos tarptautinės pastangos buvo sutelktos į sankcijas prieš Rusiją, o finansinė parama Ukrainai tebuvo minimali.

Siekiant perkelti dėmesį į Ukrainą, derybos iš biurokratinio lygmens turi pakilti į politinį. Europos biurokratams sunku surinkti net tuos 15 mlrd. dolerių, kuriuos Tarptautinis valiutos fondas (TVF) laiko absoliučiu minimumu. Šiuo metu ES gali sukrapštyti tik 2 mlrd. dolerių, o atskiros narės vengia tiesiogiai prisidėti.

Atsižvelgdama į tai, Ukrainos valdžia 2015-aisiais biudžete numato labai santūrias reformas.

Europos politiniai lyderiai privalo pasiryžti leisti ES daugiau skolintis ir rasti kitų paramos Ukrainai šaltinių. Aš siūlau keletą tokių:

1. Nepanaudotos paramos Vengrijai ir Rumunijai lėšos, sudarančios 47,5 mlrd. dolerių, ir nepanaudota 15,8 mlrd. dolerių parama Portugalijai bei Airijai. Abi paramos priemonės šiuo metu yra sustabdytos, tačiau EK turi galimybę jas atnaujinti. Arba galima išplėsti paramos priemonę, jau naudotą paramai Ukrainoje (~Macro-Financial Assistance Facility~).

2. Didesnė ES parama savo ruožtu paskatintų TVF padidinti skolinimą Ukrainai iki 13 mlrd. dolerių. Bendrą IMF programą Ukrainai tai kilstelėtų net 15 kartų. Nors atrodo labai daug, tačiau toks precedentas jau buvo Airijoje.

3. Europos investicijų banko obligacijų grąža gali siekti 10 mlrd. eurų ar net dar daugiau. Šie fondai leistų prijungti Ukrainą prie bendros Europos dujų rinkos ir užbaigtų „Naftogaz“ monopolį.

4. Ilgalaikis finansavimas iš Pasaulio banko ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, kuris bendrai sudarytų apie 5 mlrd. dolerių, padėtų restruktūrizuoti Ukrainos bankų sektorių.

5. Ukrainos valstybės skolos restruktūrizavimas galėtų atšaukti apribojimus bent 4 mlrd. dolerių užsienio valiutų rezervui.

6. Ukrainos 2015 m. laukia 3 mlrd. dolerių atsiskaitymas su Rusijos vyriausybe. Galbūt Rusija, norėdama užsidirbti „taškų“, ir pati sutiktų išdėlioti atsiskaitymus per ilgesnį laiką, o jei ne, ši skola gali būti perkvalifikuota į vyriausybės skolą vyriausybei, o tokią gali restruktūrizuoti vadinamasis Paryžiaus klubas.

Iš visų mano paminėtų finansavimo šaltinių reikėtų surinkti bent 50 mlrd. dolerių. Tai pakeistų visą žaidimą – užuot balansavusi ant bankroto slenksčio, Ukraina taptų pažadėtąja žeme.

Na, o sankcijos Rusijai turėtų išlikti ir po 2015 m. balandžio – tol, kol V.Putinas liausis destabilizuoti Ukrainą ir įrodys, kad laikosi visuotinai priimtinų elgesio taisyklių.

Tik svarbu, kad iki balandžio Ukraina jau būtų pasukusi radikalių reformų keliu. Antraip V.Putinas galėtų sakyti, kad visos Rusijos problemos susijusios su Vakarų priešiškumu.

Taigi atėjo metas veikti.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Sigita Sigita rašo:

    Lauksime ES pasiryžimo, tikėkimės nebus per vėlu.

  2. Linas Linas rašo:

    György Schwartz lūpomis kalba JAV interesai.Kam jiems stipri Europa.Tegu pjaunasi tarpusavyje(kaip XXa viduryje),o mes pažiūrėsime.Paskutinėj fazėj paremsim nugalėtojus.

  3. Jonas Jonas rašo:

    Pinigai – reformoms ir reformos – dėl pinigų, taip kontrolės principu TURI elgtis ES Ukrainos atžvilgiu .


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...