2012 Rugpjūčio 05

Mykolas Romeris: „Savo Tėvyne laikiau Lietuvą…“

veidas.lt


Mykolas Romeris – pirmasis mūsų tautinio judėjimo metraštininkas, žymus teisininkas, ilgametis Kauno universiteto rektorius.

Iš tiesų Mykolas Romeris – unikali mūsų istorijos asmenybė ne vien dėl savo nuopelnų Lietuvai, bet dar labiau tuo, kad jis apskritai pateko į tą istoriją. Juk taip nedaug žymių bajorų neatsižadėjo savo gimtojo krašto ir dirbo jo labui: Oskaras Milašius, Alfredas Tiškevičius, M. Romeris, gal dar vienas kitas – tai ir visi. O kad taip vis dėlto buvo, dažniausiai lėmė atsitiktinumas, galima sakyti – stebuklas.

Tikrojo kelio paieškos
Kaip rodo pavardė, Romerių giminės šaknys nelietuviškos ir net nelenkiškos: jos siekia XVII amžių, Saksoniją, Meiseno žemę, nors gali būti siejamos net su senovės Roma. Po to amžiams slenkant šios giminės palikuonys per Livoniją, Kuršą atsidūrė Lietuvos Di džio joje Kunigaikštystėje, kurioje ėjo aukštas pareigas ir todėl, suprantama, sulenkėjo.
M.Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Obelių valsčiaus Bagdoniškio dvare, kuriame jo protėviai įsikūrė dar 1786 m. Šeima lenkiška, bet jos nariai kalbėjo ir lietuviškai, o Mykoliuko auklė buvo vietinė, lietuvė. Nors tėvai – labai priešiški caro valdžiai, tai jiems netrukdė pasiųsti sūnų mokytis į Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą, kuri rengė teisininkus valstybės tarnybai.
1901 m. gavęs pirmos rūšies diplomą, jaunasis teisininkas tarnauti nepanoro, tad tęsė mokslus Krokuvoje (studijavo filosofiją) ir Paryžiuje, Politinių mokslų mokykloje, socialiniame-ekonominiame skyriuje, kuriame išklausė visą trejų metų kursą, išlaikė visus egzaminus, išskyrus vieną – nes įsimylėjo jauną prancūzaitę.
Paryžiaus laikotarpis M.Romerio gyvenime buvo labai reikšmingas ir tuo, kad sustiprino jo simpatijas demokratijai. Čia jam, kaip ir visiems Lietuvos lenkams, teko spręsti, ką pasirinkti – Lietuvą ar Lenkiją, mat Lietuvoje tuo metu prasidėjo mūsų tautinis judėjimas. Iš pradžių jis buvo nutaręs, kad „mano vieta ne lietuvių, o lenkų eilėse”, todėl aktyviai veikė lenkų jaunimo organizacijoje. Tačiau 1904 m. jo orientacija pasikeitė. Regis, taip atsitiko po pokalbių su Paryžiaus lietuvių studentų lyderiu Juozu Petruliu. „Aš pajutau, kad Lietuva man yra brangesnė negu Lenkija“, – rašė jis vėliau.
1905 m., taip ir negavęs antrojo diplomo, M.Romeris grįžo į revoliucijos, kuriai aiškiai simpatizavo, apimtą Vilnių. Nors ir tolo nuo lenkų, dėjo nemažai pastangų siekdamas suartinti lietuvius ir lenkus, bet tas jam sunkiai sekėsi. O jo paties simpatijos Lietuvai dar labiau sustiprėjo tada, kai jis dėl caro valdžios persekiojimų 1906 m. atsidūrė Krokuvoje, emigracijoje, ir susidraugavo su poetu Juozapu Albinu Herbačiausku.
Pas poetą M.Romeris aptiko ištisą draudžiamos lietuviškos spaudos archyvą ir jam kilo mintis parašyti studiją apie mūsų tautinį judėjimą – lenkiškai, kad su ja susipažintų lenkų visuomenė, kuri iki tol apie tai turėjo susidariusi gerokai iškreiptą vaizdą. Šis didžiulis ir sunkus darbas (nes tuomet jo autorius dar silpnai mokėjo lietuvių kalbą) baigtas maždaug per metus – 1908 m. Lvove, tada Austrijos-Vengrijos teritorijoje, išėjo daugiau kaip 400 puslapių veikalas „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“.

Ar galima atkurti LDK?
Nors M.Romeris tapo tvirtu Lietuvos patriotu, jo pažiūros ilgą laiką vis dėlto gerokai skyrėsi nuo mūsų tautinio judėjimo veikėjų. Šie kėlė etnografinės, tautinės Lietuvos valstybingumo idėją, o jis dar tikėjosi, kad reikia ir galima kurti naują valstybę istorinėje Lietuvoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Jos lygiateisiai piliečiai esą būtų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Taip, jo manymu, būtų galima sutaikyti Lietuvos lenkus su atgimstančia lietuvių tauta, užtikrinti demokratinę santvarką, pagaliau – užgesinti tautų tarpusavio nesantaiką buvusiose LDK žemėse, kurią skatino nacionalizmas ir šovinizmas.
Tokioms idėjoms platinti 1906 m. jis leido laikraštį „Gazeta Wilenska“, rado ir bendraminčių, tiesa, nedaug, jie pateko į istoriją kaip „krajovcų“ (kraštiečių) judėjimo dalyviai. Tačiau idėja buvo atgyvenusi, juk XX a. pradžia – tautinių valstybių kūrimosi metas. Dauguma lenkų taip pat jos nepalaikė: vieni tikėjosi sukurti unitarinę Lenkijos valstybę su 1772 m. sienomis, kurioje lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai būtų sparčiai polonizuojami. Kiti, su Jozefu Pilsudskiu priešakyje, planavo pasiekti tą patį rezultatą įkurdami Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos federaciją, vadovaujamą lenkų.
M.Romeris iš karto neįvertino savo gero pažįstamo J.Pilsudskio imperialistinių užmojų, todėl karui prasidėjus paprastu kareiviu įstojo į jo legionus, sukurtus Austrijoje-Vengrijoje. Jis tikėjosi kovojąs ir dėl Lenkijos, ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau greitai suprato klydęs. Tiesa, J.Pilsudskis vis dar bandė įgyvendinti savąją federacijos idėją: 1919 m. balandį užėmęs Vilnių nutarė čia sudaryti marionetinę Lietuvos vyriausybę, kuri turėjo sutikti dalyvauti naujoje unijoje su Lenkija. Ją sudaryti pavesta M.Romeriui. Tačiau jis, apsilankęs Kaune ir ten pasitaręs su valdžios vyrais, galutinai įsitikino, kad Lietuvos valstybė sėkmingai kuriama ir be lenkų pagalbos, o J.Pilsudskio pažadais tikėti negalima. Netrukus M.Romeris apsisprendė – jo vieta Lietuvoje, Kaune.

Tarnyba Lietuvai
1920 m. pavasarį įsikurti laikinojoje sostinėje M.Romeriui nebuvo sunku – čia jis sutiko senus gerus pažįstamus Mykolą Sleževičių, Joną Vileišį, Augustiną Janulaitį ir kitus, tuomet jau ėjusius svarbias pareigas. Be to, kvalifikuotų teisininkų jaunoje valstybėje labai trūko, todėl jis gana greitai buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo, aukščiausios teismų sistemos grandies, nariu, greitai pelnė autoritetą kaip teisingas, principingas, santūrus, taktiškas teisėjas.
1922 m. įsikūrė Lietuvos universitetas, į kurį M.Romeris buvo pakviestas dėstyti valstybinės teisės ir atidavė teisininkų ugdymui net 23-ejus metus. Studentai jo paskaitas labai mėgo, nes jos buvo turiningos ir gyvos – profesorius mėgo humorą. Dirbdamas universitete jis sukūrė daug fundamentalių mokslo darbų, todėl turėjo didelį autoritetą ir tarp kolegų profesorių: jie kelis kartus rinko jį universiteto rektoriumi – šias pareigas ėjo net septynerius metus, ilgiausiai iš visų.
Tiesa, būdamas demokratas autoritarinei valdžiai ne visada patiko. Daug rašė žurnalams, laikraščiams, aktyviai reiškėsi visuomeniniame darbe.
1939 m. atgavus Vilnių, M.Romeris verkė iš džiaugsmo ir netrukus ėmė dirbti Vilniaus universitete. Ir okupacijų metais šį darbą tęsė, kol galėjo. 1944 m. jis dar sugebėjo užbaigti labai svarbų mokslinį darbą „Lietuvos sovietizacija 1940–1941 metais“, kuriame aprašė ir įvertino tų metų įvykius.
Mirė M.Romeris 1945 m. vasario 22 d. savo gimtinėje – Bagdoniškio dvare. M.Romerio nuopelnai tinkamai buvo įvertinti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tada buvo išspausdinti jo svarbiausi jo mokslo darbai, nepraradę savo vertės iki šiol: „Konstitucinės teisės paskaitos“, „Valstybė“, „Suverenitetas“ ir kt.  Jo vardu buvo pavadintas Teisės universitetas Vilniuje, gatvės Vilniuje, Kaune, Rokiškyje, parašytos ir rašomos knygos apie jo gyvenimą bei veiklą. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...