2010 Balandžio 19

Trispalvė

Mūsų vėliava galėjo būti kitokia

veidas.lt

BFL

Prieš 92 metus balandžio 19 d. Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas Tadas Daugirdas nusprendė, kokia turi būti Lietuvos vėliava – trys vienodo pločio juostos: geltona, žalia ir raudona.

Jau seniai taip nebuvo, kad beveik visą savaitę Lietuvoje kabėtų trispalvės ir dar su gedulo kaspinais – tris pirmąsias savaitės dienas ir sekmadienį kartu su Lenkijos tauta gedėjome 96 tragedijos aukų. Tik toks ir galėjo būti akivaizdžiausias valstybinis solidarumo ženklas.

Šarvuotas raitelis

Šiemet greta Lenkijos vėliavos mūsų trispalvė vėl plevėsuos liepos 15 dieną, minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Greta jų regėsime ir istorinę Lietuvos vėliavą, primenančią tas vėliavas, su kuriomis į mūšį jojo lietuvių pulkai. Tuomet trisdešimt pulkų nešė iškėlę purpurines vėliavas su išsiuvinėtu šarvuotu raiteliu ant žirgo, o dešimt su Gediminaičių stulpais, kurios, kaip manoma, galėjo būti iš Trakų žemės – didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvonijos. Taip rašė lenkų istorikas Janas Dlugošas.

Vėliavos buvo svarbūs pulkų skiriamieji ženklai. O raitelio atvaizdas puikavosi ir senuosiuose antspauduose, ir herbuose. Šarvuoto raitelio ženklą Vytį iš didžiojo kunigaikščio Algirdo paveldėjo Jogaila, o po jo – Vytautas. Vyčio herbas pripažintas vienu seniausių valstybinių simbolių Europoje.

Lietuviška vėliava, dar anksčiau nei įvyko Žalgirio mūšis, buvo paminėta ir Vygando Marburgiečio kronikoje. Joje buvo aprašytas mūšis prie Veliuonos – Bajerburgo pilies. Tada kryžiuočių vadas Tilmanas Zumpachas sudegino lietuvių vėliavą. Gaila, kad kronininkas neaprašė, kaip toji vėliava atrodė.

Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose raudona vėliava su baltu raiteliu abiejose pusėse buvo minima kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vėliava. Tokia vėliava išliko iki XVIII a. pabaigos. 1578 m. Aleksandro Gvagninio kronikoje esama detalesnio vėliavos aprašymo. Pasirodo, ji buvo siuvama iš kiniško šilko, turėjo keturias uodegas. Baltas raitelis būdavo išsiuvinėjamas. Tai pagrindinė vėliavos pusė, o kitoje – spinduliais apsupta švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų.

Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje jau nuo XVII a. žinoma juostuota vėliava – žalia, balta ir raudona. Europoje juostuotos vėliavos atsirado po Didžiosios prancūzų revoliucijos, kai Prancūzija pakeitė savo vėliavą į juostuotą – trys vienodo pločio juostos buvo siejamos su revoliucijos šūkiu “Laisvė, lygybė, brolybė”. Tai buvo tarsi išsivadavimo iš feodalizmo ženklas.

Iš tautinių audinių

Lietuvai vaduojantis iš Rusijos imperijos irgi buvo galvojama apie vėliavą. Prieš 105 metus Didžiajame Lietuvos Seime buvo svarstoma, kokia turėtų būti tautinė Lietuvos vėliava. Diskusiją paskatino išvakarėse “Vilniaus žinių” laikraštyje pasirodęs daktaro Jono Basanavičiaus straipsnis. Jis siūlė išsaugoti LDK vėliavą kaip tautinę vėliavą. Bet Seimo delegatai nepritarė.

Prie vėliavos klausimo vėl grįžta 1917-aisiais. Visuomenės atstovai, susirinkę pas J.Basanavičių, rengėsi Lietuvių konferencijai. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius pasiūlė dviejų spalvų – žalios ir raudonos – vėliavą, nes toks spalvų derinys dažniausias tautiniuose audiniuose. Visi konferencijos dalyviai galėjo įvertinti dailininko idėją – Vilniaus miesto teatro salė buvo išpuošta žaliai raudonomis vėliavėlėmis, bet jos buvo supeiktos: atrodė pernelyg niūrios.
Tada archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas pasiūlė įterpti geltonos spalvos juostelę. Bet galutinį sprendimą, kad horizontalios juostos turi būti vienodo pločio ir išdėstytos tokia tvarka – geltona, žalia, raudona – 1918 m. balandžio 19 d. pateikė J.Basanavičiaus, A.Žmuidzinavičiaus ir T.Daugirdo komisija. Geltona – tai saulė, šviesa ir gerovė, žalia – Lietuvos gamtos grožis, laisvė ir viltis, o raudona – žemė, drąsa ir už tėvynę pralietas kraujas.
Lietuvos Taryba komisijos projektui pritarė balandžio 22 d., o 1918 m. lapkričio 11 d. trispalvė buvo pirmą kartą iškelta prie Tarybos namų. 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos savanoriai ją iškėlė Gedimino pilies bokšte. Taip lietuviškame kalendoriuje pirmoji metų diena tapo Vėliavos diena. Trispalvė buvo įrašyta ir į 1922 m. Konstituciją.

Su kūju ir pjautuvu

Kritikos mūsų trispalvei niekada netrūko. Kaip ir šiandien, taip ir Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje vėliavai buvo priekaištaujama dėl jos sodrių spalvų. Ji buvo lyginama tai su Kolumbijos, tai su Etiopijos vėliava, kritikuojama, kad jos spalvos neatitinka herbo spalvų – sidabrinio Vyčio raudoname fone.

Dailininkas Mstislavas Dobužinskis buvo pasiūlęs prezidentui A.Smetonai keisti vėliavą, atsisakant žalios spalvos. Jis buvo sukūręs net pusantro šimto eskizų. Valstybės herbo komisija vieną jų tikriausiai būtų patvirtinusi, nes po posėdžio 1940 m. gegužę ji jau buvo nutarusi pasiūlyti A.Smetonai geltonos, raudonos ir baltos spalvos derinį. Iš vienos pusės vėliavos viduryje turėjo būti pavaizduota Vytis, o kitoje – Gediminaičių stulpai. Jeigu ne lemtingi 1940-ųjų įvykiai valstybės gyvenime, jeigu ne sovietinė okupacija, galbūt šiandien turėtume kitokią trispalvę, o kritikai vėl purkštautų ir sakytų, esą tai – Šiaurės Osetijos vėliavos spalvos.

Per praėjusį amžių trispalvės laukė daug išmėginimų. Kai Sovietų Sąjunga 1940 m. okupavo Lietuvą ir vietoje jos gatvėse pasirodė raudona vėliava su kūju ir pjautuvu, trispalvė tapo prarasto valstybingumo simboliu. Sovietiniai ideologai, matyt, ne iš karto tai suprato. Raudonos, baltos ir žalios spalvos sovietinės Lietuvos vėliava, kurios kairiajame kampe – kūjis ir pjautuvas, atsirado 1953 m.

Sąjūdžio sugrąžinta

Sovietinės respublikos vėliava neįstengė užgožti senosios trispalvės, kuri būtinai kur nors suplevėsuodavo per valdžios uždraustą minėti Vasario 16-ąją ar Vėlines. Šis akivaizdus neblėstančio pasipriešinimo ženklas siutino sovietinę valdžią, ji uoliai ieškodavo drąsuolių ir kišo juos į kalėjimus. Beje, prie trispalvės miškuose prisiekdavo partizanai, pasirengę dėl savo valstybės nepagailėti gyvybės.

Trispalvė su emigrantais iškeliavo į Vakarus, kartu su tremtiniais pasiekė Sibirą. Koks stiprus turėjo būti patriotiškumo jausmas, kad iš namų į tremtį vejamas žmogus paskutinę akimirką su svarbiausiais daiktais pasiimdavo ir vėliavą. Išsaugota sunkiausiomis sąlygomis, kaip šventa relikvija ji vėl grįžo namo ir kantriai laukė savo valandos.
1988 m. birželio 24 d., kai Sąjūdžio mitinge Lietuvos delegatai buvo išlydėti į Maskvą, į SSKP XIX konferenciją, Katedros aikštėje plevėsavo Antano Terlecko išsaugota vėliava. O liepos 7-ąją mitinge Vingio parke buvo išskleista milžiniška trispalvė. Žmonės reikalavo įteisinti tikrąją Lietuvos vėliavą ir herbą. Nuo tada trispalvės plevėsavo visuose Sąjūdžio mitinguose, ženklelis su trispalve arba su Gediminaičių stulpais buvo akivaizdus Sąjūdžio šalininko atributas.
Tų metų spalio 7 d. trispalvė vėl buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, o lapkričio 18 d. LSSR Aukščiausioji Taryba pakeitė LSSR konstituciją ir pripažino trispalvę valstybės vėliava kartu su himnu – Vinco Kudirkos “Tautiška giesme”. Dabartinės Konstitucijos, priimtos 1992 m., 15-ame straipsnyje nustatytos valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona. Jos turi atitikti tarpukario vėliavos spalvas, kurios buvo patvirtintos 1989 m. – geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei.

Istorinė vėliava – raudona su Vyčiu – taip pat įteisinta Vėliavos įstatymu. Šiuolaikinį istorinės vėliavos projektą 2002 m. sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Bet istorinė iškeliama rečiau.  Heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša ją laiko senosios valstybės vėliava. Netrūksta entuziastų, kurie norėtų ją matyti trispalvės vietoje, tokių pasiūlymų galima rasti interneto forumuose. Tačiau E.Rimša primena, kad tai vienas iš tų svarbiųjų dalykų, kurie gali būti keičiami tik referendumu.

Heraldikos specialistas pripažįsta, kad Konstitucijoje ir įstatyme valstybės vėliavos nuostatos yra prieštaringai supintos: Konstitucijoje yra nurodytos spalvos, o įstatyme parašyta, kad mūsų valstybės vėliava yra tautinė vėliava. “Kitaip tariant, ir valstybės, ir tautinė vėliava yra tarsi to paties lygmens, – sakė E.Rimša. – Pasaulyje esama tokių dalykų, bet būtų geriau atskirti. Įstatyme abi tos vėliavos tarsi sujungtos į vieną, nes valstybės vėliava yra tautinė vėliava, sudaryta iš trijų lygių juostų. Didelės problemos nėra. O istorinė valstybės vėliava – papildomas simbolis, naudojamas per didžiąsias valstybės šventes, susijusias su valstybingumu, ir tam tikrose vietose, pavyzdžiui, Kaune prie Karo muziejaus, Trakuose, kaip buvusioje sostinėje. Nedraudžiama, žinoma, ir kitiems naudoti”.

Sunku pasakyti, koks šiandien tikrasis lietuvio santykis su trispalve, kuri vienu metu – ir valstybės vėliava, ir tautinė. Jeigu negrėstų baudos, ar visada per valstybės šventes žmonės prie pastatų iškeltų vėliavas? Nors kai kurie jas prie savo namų kelia ir asmeninėmis progomis.

Šiemet per Vasario 16-osios proga rengtą “Veido” apklausą tik 1,2 proc. dalyvių prisipažino, kad šia proga papuošia savo automobilį trispalve vėliavėle. Tačiau neabejotinai kur kas daugiau automobilių pražysta vėlavėlėmis, kai mūsų krepšinio rinktinė kaunasi su rimtu varžovu. Galbūt tik tada dauguma lietuvių savyje vėl pajunta Žalgirio mūšio dvasią.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Juozas Juozas rašo:

    Aš esu už vėliavos keitimą. Ši vėliava yra afrikietiška, geriau jau turetume ta veliavą su kuria šimtmečius lietuvos kariai žygiavo į mūšius, ta TIKRAJĄ valstybės vėliavą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...