Taip Joną Basanavičių – visuomenininką, vieną pačių svarbiausių mūsų moderniosios istorijos veikėjų, gimusį lygiai prieš 160 metų, pavadino Mykolas Biržiška.

Prisiminti šį žmogų, jo vietą mūsų tautos ir valstybės istorijoje šiandien labai svarbu, nes dabar neretai girdime ir skaitome, kad jo nuopelnai ne tokie dideli, kaip iki šiol skelbta, kad jis, daugelį dešimtmečių šlovintas, tautos patriarchu vadintas, iš tikrųjų nieko gero nenuveikė ir dar užnuodijo mus romantizmu, o tai trukdo būti gerais europiečiais, dar blogiau – nuvedė mums ne tuo keliu 1918 m. vasarį. Tai gal M.Biržiška smarkiai klydo?

„Aušros“ gadynė

Šį kartą mums rūpi svarbiausi J.Basanavičiaus darbai, o ne jo biografijos ypatybės, todėl apie ją tik labai trumpai.

Gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Sūduvoje, Ožkabalių kaime dabartiniame Vilkaviškio rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1873 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, kurioje mokytojo Petro Kriaučiūno paveiktas žengė pirmuosius lietuviškos veiklos žingsnius – rinko tautosaką, rašė eilėraščius. Dar intensyviau šį darbą dirbo studijuodamas Maskvos universitete, iš pradžių istoriją bei filosofiją, vėliau mediciną: domėjosi Lietuvos istorija, rūpinosi populiarios literatūros leidimu ir spaudos draudimo atšaukimu. 1879 m. baigęs mokslus didelę savo gyvenimo dalį praleido Bulgarijoje, dirbdamas gydytoju įvairiuose miestuose, už tai pelnė didžiulę gyventojų pagarbą ir autoritetą. Tik 1905 m. grįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, tęsė mokslinę, visuomeninę ir profesinę gydytojo veiklą. Čia ir mirė 1927 m. vasario 16 d.

Pagal savo prigimtį ir charakterį J.Basanavičius buvo ne politikas, ne kovotojas ar liaudies tribūnas, o tipiškas mokslo žmogus, daug dėmesio skyręs istorijos, literatūros istorijos, tautosakos tyrimams. Jis daug laiko praleido geriausiose Europos bibliotekose siekdamas atskleisti mūsų tautos kilmės paslaptis, buvo faktiškai ir pirmasis lietuviško mokslo organizatorius, 1907 m. Vilniuje įkūręs Lietuvių mokslo draugiją, kuri vykdė aktyvius mūsų istorijos, etnografijos, archeologijos, antropologijos, kalbos tyrimus.

Tačiau visa tai buvo pajungta kitam, kur kas aukštesniam, svarbesniam tikslui, nei kaupti mokslo žinias. J.Basanavičius suprato, kad mūsų tautai tada, XIX–XX a. sandūroje, grėsė mirtinas pavojus – nutautėti, išnykti. Mokslas turėjo padėti jai išsigelbėti, bet to buvo maža. Todėl jis ėmėsi aktyvios visuomeninės politinės veiklos – nes nebuvo kam to imtis, juk absoliuti dauguma mūsų bajoriškos kilmės šviesuomenės buvo atsižadėję savo tautos, jos kalbos ir netikėjo jos ateitimi.

Istorikai išskiria tris svarbiausius J.Basanavičiaus visuomeninės politinės veiklos, o kartu ir viso gyvenimo laikotarpius – „žvaigždžių valandas“. Pirmasis, matyt, reikšmingesnis už kitus – tai „Aušros“ žurnalo leidyba 1883–1886 m., pradėta jo iniciatyva, jam nustačius jos ideologinę kryptį, jam vadovaujant. Taip tvirtinti galima todėl, kad tie metai, kai buvo leidžiama „Aušra“, buvo ir intensyviausio, vaisingiausio mūsų moderniosios tautos formavimosi laikotarpio pradžia. Pagaliau ir lenkų istorikas Juzefas Ignacas Kraševskis patarė, „jog norinti išsaugoti tautą ir jos tradicijas nuo nutautėjimo reikia, kad lietuviai įsteigtų nors ir neįmantraus, bet prieinamo turinio laikraštį“.

Būtina priminti, kad mūsų proseneliams buvo nepalyginti sunkiau nei kaimynų, nes šių spaudos niekas nevaržė, už jos leidimą ir platinimą į katorgas negrūdo. O „Aušra“ ėjo nelegaliai, todėl tie vos 40 jos numerių, išleistų kukliu tūkstančio egzempliorių tiražu, mums tokie reikšmingi ir brangūs.

Kita svarbi aplinkybė – „Aušros“ pasirodymas žymėjo galutinį ir negrįžtamą mūsų tautos atsiribojimą nuo lenkų. Šis procesas prasidėjo dar 1863 m. sukilimo metu, kai Kostas Kalinauskas, vienas jo vadų, paskelbė, kad „negalima… patikėti būsimo Lietuvos likimo tai kvailai kūmutei – Varšuvai“. Vėliau Simonas Daukantas tokį savarankišką politinį kursą pagrindė savo istoriniais tyrimais, bet labiausiai jį išpopuliarinti galėjo tik periodinis leidinys. Būtina priminti, kad panašiu keliu ėjo ir baltarusiai, ir ukrainiečiai, tik jie pabrėždavo savo skirtumą nuo rusų.

Tiesa, J.Basanavičiaus parašytoje „Prakalboje“, išspausdintoje pirmajame žurnalo numeryje, kur buvo išvardyti „Aušros“ tikslai ir uždaviniai, atsiskyrimo idėja nebuvo akcentuojama, tik būtinumas gelbėti mūsų kalbą: „Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba.“ Ir dar žurnale daug vietos buvo skirta istorinei medžiagai, grožinei literatūrai, praktiškiems patarimams. Bet lenkai norą atsiskirti perskaitė tarp eilučių – o kam lietuviams reikėjo savo leidinio, ir dar sunkiomis sąlygomis leidžiamo, jei lenkiški Lietuvoje sklido niekieno nevaržomi, nepersekiojami? Todėl jų spaudoje pasipylė pikti kaltinimai lietuviams, į kuriuos J.Basanavičius „Aušroje“ atsakė taip: „Mes, šiandieniški lietuviai, ilgai pasitikėjome, kaip ir mūsų tėvai ir proseniai, ant lenkiškos „brolystės“ ir prietelystės; bet po didės daugybės patyrimų, kad ta prietelystė netikra yra… mūsų jausmai truputį atšalo. Argi mes turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir duotiesi broliams praryti, kad jie riebesni ir stipresni taptų?..“

„Aušra“, žinoma, ėjo sunkiai ir neilgai, vos trejus metus su trupučiu, bet tai nenuostabu: kiekviena pradžia sunki. Vis dėlto J.Basanavičiaus iškeltą užduotį – pakelti tautos dvasią – ji įvykdė. Negana to, subūrė aušrininkų, jos bendradarbių, platintojų, ideologijos šalininkų, sambūrį. Tai buvo palyginti jauni inteligentai, daugiausia iš valstiečių kilę studentai, gydytojai, kunigai, daugelis iš jų tapo žinomais žmonėmis, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais: Jonas Šliūpas, Martynas Jankus, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Jurgis Mikšas ir kiti.

Didysis Vilniaus Seimas

Tai buvo antroji J.Basanavičiaus „žvaigždžių valanda“, ir labai svarbus įvykis mūsų tautinio judėjimo istorijoje, kelyje į laisvę. Štai kaip jis pats tą įvykį vertino: „Nuo šito „seimo“ Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir lietuvių tautą atvedė prie nepriklausomybės.“ Žinoma, toks masinis politinis renginys galėjo įvykti tik 1905 m. pabaigoje, revoliucijos pakilimo laiku, ir kitos Rusijos pavergtos tautos organizavo panašius sambūrius. Bet mūsų tautiečių surengtasis, kaip teigia istorikai, nusisekė labiausiai, o J.Basanavičiaus vaidmuo jį rengiant ir pravedant buvo itin reikšmingas.

Tuo metu jis buvo ką tik grįžęs į Lietuvą po daugelio užsienyje praleistų metų, jau nebejaunas ir prastos sveikatos. Nepaisant to, ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Idėja sukviesti į Vilnių tautos atstovus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rygos, Peterburgo, Talino, Odesos kilo dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje 1905 m. spalį. Bet vargu ar ji būtų buvusi realizuota, jei ne P.Vileišio ir J.Basanavičiaus pritarimas. Pastarasis tapo renginio organizacinio komiteto pirmininku, parašė ir komiteto vardu pasirašė atsišaukimą į tautiečius, kviesdamas juos „susirinkti Vilniun iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų, (…) atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis“.

Tiesa, organizatoriai patys abejojo, ar žmonės išgirs, ar jie susirinks. O susirinko daugiau nei 2 tūkst., ir daugiausia kaimo žmonių, ūkininkų. Tada kilo kitas sunkus klausimas – kaip tokią didelę ir margą publiką suvaldyti, nukreipti ją konstruktyvių diskusijų ir sprendimų linkme. Čia vėl padėjo didžiulis J.Basanavičiaus autoritetas, jo mokėjimas vienyti, taikyti labai skirtingų pažiūrų žmones.

Taigi šis Seimas nevirto beprasmiškų kivirčų vieta, bet per trumpą laiką, vos dvi darbo dienas, sugebėjo aptarti aktualiausius to meto klausimus ir priimti gana radikalius bei dalykiškus nutarimus. Svarbiausias – suteikti Lietuvai autonomiją, taip priartinant tikrą nepriklausomybę. Tuo Seimas parodė, kad mūsų visuomenė jau yra tautiškai susipratusi ir pasirengusi savarankiškam gyvenimui, kad „Aušros“ paskleistas idėjas mūsų tautiečiai priėmė kaip artimas ir jiems būtinas.

Svarbiausias mūsų istorijos dokumentas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečių okupacijai J.Basanavičiui teko imtis naujos, kitokios visuomeninės veiklos: jis daug jėgų ir laiko skyrė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, rūpinosi lietuviškos gimnazijos steigimu, vadovėlių mokykloms leidimu, tęsė mokslinį ir kultūrinį darbą.

Iš pradžių okupacinis režimas buvo labai griežtas, bet kai vokiečiams frontuose ėmė nebesisekti, jų valdžia šiek tiek atleido varžtus, ėmė laviruoti. Tuo pasinaudojo mūsų tautinio judėjimo aktyvistai ir 1917 m. rugsėjį Vilniuje surengė Lietuvių konferenciją. J.Basanavičius buvo jos organizacinio komiteto narys, išrinktas konferencijos garbės pirmininku ir jos sudarytos Tautos tarybos nariu. Tarybos ir konferencijos tikslas buvo siekti nepriklausomybės.

Vokiečiai visokiais būdais tam trukdė, todėl Taryba pradėjo nebesutarti, suskilo: didesnė jos dalis su prezidiumo pirmininku Antanu Smetona priešakyje buvo linkusi į žymias nuolaidas vokiečiams, o mažesnioji – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis reikalavo skelbti tikrą nepriklausomybę ir parengė atitinkamo dokumento tekstą. Tai ir buvo būsimasis Vasario 16-sios aktas.

Kaip netekusiam kolegų pasitikėjimo, A.Smetonai buvo pasiūlyta atsistatydinti iš pirmininkų, o istorinį tarybos posėdį vesti pakvietas J.Basanavičius – anot tarybos sekretoriaus Petro Klimo, „iš patriotinio jautrumo ir pagarbos Lietuvos atgimimo pradininkui“. Iš tiesų jam tai buvo tinkamas moralinis atpildas už daugelio metų darbą Lietuvos ateičiai.

Jonas Rudokas