2010 Lapkričio 18

Miroslava Zacharevič

Mintimis kartu leidžiasi į skrydį

veidas.lt

"Veido" archyvas

Dailiojo čiuožimo trenerė Miroslava Zacharevič apie dailųjį čiuožimą ir savo vaikus galėtų kalbėti valandų valandas. Tik neapsirikite – žodis “savi” nereiškia “biologiniai”, nors tikrai ne mažiau mylimi ir brangūs. Todėl trenerei būna be galo skaudu, kai iš tėvų išgirsta priekaištų, esą ji vienus vaikus myli labiau nei kitus.

“Čia kaip mamai – kad ir kurį pirštą pjautum, visus skaudės vienodai”, – įsitikinusi Miroslava. – Sporte nėra labiau ar mažiau mylimų, nebent lyderiai, kurie dažniau lanko treniruotes ir dėl to neretai būna visa galva aukštesni už savo bendraamžius. O priekaištai, esą rodomas vis tas pats vaikas, taip pat neturi realaus pagrindo – negi visiems vaikams kaip pavyzdį rodysi tą, kuriam vieną ar kitą figūrą sunkiausiai sekasi atlikti? Kas kita, jei vaiko nepagirtum už pastangas”, – dėsto pašnekovė,  pasiguosdama, kad labiau už viską ją žeidžia nepasitikėjimas treneriu. Net labiau nei mokinio perėjimas pas kitą trenerį. “Trenerių kaita – natūralus ir normalus reiškinys. Tačiau kai perėjęs pas kitą trenerį buvęs auklėtinis ar jo tėvai, susitikę su manimi ant to paties ledo, apsimeta net nepažįstantys, būna išties nemalonu. Anksčiau net metus trenerio pavardė “sekdavo” paskui auklėtinį. O dabar gali būti vos iš vakaro pakeitęs dailiojo čiuožimo trenerį, o pergalės džiaugsmas ir laurų vainikai vis tiek atiteks naujajam, akimirksniu nubraukdami ankstesniojo įdėtas pastangas”, – pasakoja Miroslava. Laimei, tokių atvejų būna labai retai. Dažniausiai trenerė, net išleidusi mokinį į platųjį pasaulį, dar ilgai lieka jo šeimos drauge.

Ledas sargdina? Netiesa!

Dažnai tėveliai nesiryžta atvesti mažųjų į dailiojo čiuožimo treniruotes bijodami, kad vaikutis ims ir susirgs, tiksliau, peršals. “O ar žinote, kodėl mane tėvai atvedė į dailųjį čiuožimą? Ogi kad būčiau sveikesnė!” – klausimu į klausimą atsako pašnekovė, kurią iš pradžių sporto mokyklos treneriai buvo pasirinkę lankyti gimnastikos treniruotes, iš kurių, pamačiusi, kokie platūs gimnasčių pečiai, būsimoji ledo gerbėja paspruko. O po to dar priduria, kad jos kartos vaikai apie uždarą ledo areną nedrįsdavo net pasvajoti – jie čiuoždavo po atviru dangumi, tad po treniruotės tekdavo dar ir kojas šildyti, nes jos spėdavo kaip reikiant sužvarbti. Kartais, pasak Miroslavos, būdavo toks šaltis, kad vaikai net neidavo  į mokyklą, o čiuožėjai droždavo į treniruotę, nes ji buvo šventas reikalas. Tiesa, į stadioną, kur čiuoždavo pašnekovė, greitoji pagalba kartkartėmis vis dėlto užsukdavo, bet tikrai ne dėl kosulio ar staiga šoktelėjusios temperatūros. “Tuomet pulsas tapdavo toks dažnas, kad man net akyse liedavosi… Tačiau medikai mesti dailiojo čiuožimo neragino. Priešingai – patarė vasarą važiuoti atostogų į Krymą, o žiemą čiuožti”, – leidžiasi į prisiminimus trenerė.

"Veido" archyvas

Ant ledo – šokis, o skrydis

Reikia suktis kaip virtam kiaušiniui

“O kaip traumos? Ant ledo jų būna ne daugiau nei vaikštant žeme: žiūrėk, ėjai, netaisyklingai pastatei koją – ir jau lauk bėdos”, – trenerė bando paneigti kitą mitą, esą ant ledo labai didelė traumų tikimybė, ypač pradedantiesiems. – Tiesa, viena mergaitė buvo susitrenkusi galvą, tačiau ji ant ledo buvo anaiptol ne naujokė”. Pasirodo, čiuožėjai išties nemažai laiko praleidžia salėje, visų pirma tam tikrų figūrų ar judesių išmoksta per vadinamąsias sausas treniruotes, o tik tada visa tai bando pakartoti ant ledo. “Betgi yra pratimų, kurių taip paprastai neparodysi. Kaip tuomet?” – neiškenčiu nepasmalsavusi. “Iš Maskvos atvykęs toks žinomas treneris, norėdamas išmokyti mus suktuko, į treniruotes atsinešdavo du kiaušinius – žalią ir virtą, ir juos pasukdavo. Tada tepridurdavo – jūsų raumenys turi būti taip suspausti, kaip sukasi virtas kiaušinis. Ir to pakakdavo”, – dėsto dailiojo čiuožimo subtilybes.

Svarbu labai labai norėti

O kokių savybių reikia norint ne vaikščioti ledu, bet grakščiai čiuožti? “Šoklumo, lankstumo, muzikalumo, artistiškumo ir drąsos”, – vardija ne vieną dešimtmetį vaikus treniruojanti Miroslava. Tačiau tuoj pat priduria, kad daugelį dalykų galima “išdirbti”. Netikite? Pašnekovė prisimena mergaitę, dabar jau suaugusią merginą, kuri pusę metų kiekvieną žingsnį ant ledo žengdavo drebėdama tarsi epušės lapelis, bet noras čiuožti buvo didesnis už baimę – Miroslavos mokinė užsienyje jau ne vienus metus čiuožia, tiesa, ne dailųjį, bet sinchroninį čiuožimą. Tačiau, pasak trenerės, svarbiausia, kad čiuožia – juk tokia buvo mergaitės svajonė. Pasmerkti nesėkmei tik tie vaikai, apie kurių dailiojo čiuožimo treniruotes labiau svajoja jų tėvai, taip bandydami įgyvendinti savo neišsipildžiusias vaikystės svajones arba, dar blogiau, norėdami pasipuikuoti prieš draugus ar pažįstamus.

Sunkios akimirkos už borto

Pasak trenerės, norint pasiekti sportinių aukštumų, treniruotis reikia išties nemažai: patiems mažiausiems pakanka tris kartus per savaitę, o štai vyresniems – net du kartus per dieną. Taigi griežta dienotvarkė ir sunkus darbas – būtini. Gailesčiui ir užuojautai su sportu ne pakeliui. Tą supranta net patys vaikai. “Kartą per vieną sporto stovyklą paskutinę dieną stovyklautojams buvo leista šėlioti kone iki paryčių, tiksliau, tiek, kiek širdis geidžia. Ir ką jūs manote – vienuoliktą valandą vakaro visi stovyklautojai jau… miegojo”, – šypsosi pašnekovė.

O konkurencija? Na, žinoma, vaikai per varžybas yra konkurentai ir kiekvienas labai nori laimėti. Tačiau nežinia, kas ten tose mažose širdelėse vyksta, nes jie stebėtinai serga už varžovus, laikosi už rankų, kartu šnibžda maldeles. Tarp suaugusiųjų tokia šiluma nesklinda. O pati Miroslava po konkursų grįžta tokia pavargusi, lyg būtų  devynis darbus nudirbusi, nes ji serga už visus! Ar kas galėtų pagalvoti, kad sirgti kartais sunkiau, nei pačiai čiuožti?

Skrieja mintimis

Labiausiai Miroslavai gaila, kai su ledu nusprendžia atsisveikinti išties gabūs vaikai. Dažniausiai tokį sprendimą priima jau ne vienus metus ledui atidavę paaugliai. Tuomet arba pavyksta juos įtikinti, kad jie daro klaidą, arba ne… “Nors yra ir tokių, kurių galvoje sukasi vienintelė mintis – pergalė. Ir jei jos nėra, nebereikia nieko, – suskamba liūdna gaida pašnekovės balse. – Tačiau net ir puikiai pasirengusiam jaunajam sportininkui kartais jaudulys ar kitas nelabasis pakiša koją. Štai viena pašnekovės auklėtinė taip bijojo startuoti, kad trenerė ją ramindama net praleido startą. O kita prieš pat pasirodymą pareiškė: jeigu jūs, trenere, nečiuošite kartu su manimi, nečiuošiu ir aš! Deja, taisyklėse numatyta, kad treneris privalo likti už borto ir čiuožti gali tik mintimis su savo mokiniu. Patikėkite, tai kur kas sunkiau nei čiuožiančiajam ant ledo”, – baigia pokalbį Miroslava, kuriai šokis ant parketo tėra viso labo šokis, o šokis ant ledo – skrydis.

Ar nepasiilgsta ji pati to skrydžio? Kartais, po treniruotės, Miroslava pasilieka ant ledo ir prasuka su vėjeliu porą ratų. Nesigiria, ar tuomet mintyse girdi plojimus, tačiau mes kartu su jos mokinių tėvais plojame jai šiuose puslapiuose.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Liepa Liepa rašo:

    mano trenere


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...