Per devynis mėnesius popiežiaus Pranciškus sugebėjo tapti nauju seniai vykstančių pasaulio diskusijų centru.

Pasikeitus požiūriui į informaciją, visiems pamišus nuo milžiniškų galimybių būti nemokamai informuotiems apie visus ir viską, bet pamiršus informacinės higienos būtinybę, pamažu prarandant gebėjimą atsirinkti vertingus ir antraeilius dalykus, pasak mokslininkų, kasdien savanoriškai į savo vis dar tos pačios natūralios žmogiškos apimties atmintį sutalpiname 172 klasikinių laikraščių informacijos ekvivalentą, paskleistą beribėje interneto erdvėje.

Norintys ir dar galintys žvelgti giliau žurnalistai kasmet visame pasaulyje renka ir paskelbia Metų žmones. Ne tuos, kurie nusipelnė dėmesio dėl to, kad atėjo į vakarėlį itin elegantiškai apsirengę, dar kartą išsiskyrė ar susituokė, nusipirko naują ypatingą automobilį ar pabuvojo itin egzotiškoje ir brangioje kelionėje, ir net ne tuos, kuriems sąžiningai triūsus ir pasinaudojus savo darbštumu bei talentu praėjusieji metai atnešė didelę asmeninę sėkmę ir laimę. Žvelgiantys giliau žurnalistai Metų žmonėmis renka ir paskelbia tuos, kurie sugeba pasitarnauti visai visuomenei, suteikti jai šviesesnės ateities viltį, padeda išsivaduoti iš nevilties ir rasti naujų kelių į rytdieną.

Kasdienėje tuščių ir beprasmių informacinių pranešimų gausoje gyvenanti visuomenė tampa vis nereiklesnė toms žinioms, kuriomis kasdien yra maitinama. Todėl dar svarbiau beprasmės ir tuščios, neturinčios jokio socialinio ar kito viešojo intereso informacijos sraute pastebėti tuos įvykius, reiškinius bei žmones, kurie daro mūsų gyvenimą kokybiškesnį, prasmingesnį ir pripildo harmonijos bei kultūros. Tie dažnai sunkiai pastebimi, bet ypatingi žmonės

savo asmeniniu pavyzdžiu mums gali parodyti, kad gyvenimas nėra vien tik tuštybės mugė, o mes nesame tik savo pirmykščių instinktų valdomos būtybės, – gyvenimas gali būti pripildytas prasmės. Tie ypatingi žmonės padaro mūsų gyvenimą geresnį, teisingesnį, įdomesnį ir turiningesnį.

Žvelgiantis giliau žurnalas “Time” šiemet Metų žmogumi paskelbė Katalikų bažnyčios vadovą Pranciškų. Tai tikra neviltis blizgančių žurnalų skaitytojams: popiežius Pranciškus nedėvi raudonų batų ir nesipuošia paauksuotu kryžiumi, kaip tai darė jo pirmtakai.

Kodėl žurnalas “Time” Metų žmogumi išrinko popiežių Pranciškų? Per devynis mėnesius popiežius sugebėjo tapti nauju seniai vykstančių pasaulio diskusijų centru. Jis kalba apie turtą ir neturtą, dorumą ir teisingumą, skaidrumą, modernumą, globalizaciją, moters vaidmenį, santuokos prigimtį, valdžios ir galios pagundas. Jis bučiuoja ligos subjaurotą žmogų, plauna musulmonei moteriai kojas – tai peržengia iki šiol griežtai saugotas katalikų elgesio ribas. Jis noriai fotografuojasi su paaugliais jų išmaniaisiais telefonais ir prisipažįsta, kad susitinka su jais „labai savanaudiškais tikslais“, nes nori pasidžiaugti sielomis tų jaunų žmonių, kurie turi ateities viltį ir džiaugsmą.

Katalikų bažnyčia yra viena seniausių, didžiausių ir turtingiausių pasaulio institucijų, turinti 1,2 mlrd. sekėjų. Tokioje organizacijoje pokyčiai nebūna greiti. Bet popiežius Pranciškus yra tas žmogus, kuris keičia Katalikų bažnyčią ir žmonių požiūrį į ją. Bando atverti jos duris tiems, kurie buvo palikti už durų ar patys nebenorėjo pro jas žengti, Bažnyčiai atsisakius pripažinti žmonijos pokyčius.

Skeptikai pasakytų, kad popiežius nieko nepasiekė, nes pasaulis ir toliau rieda į moralinę pakalnę. Žurnalo “Time” redaktoriai, argumentuodami savo pasirinkimą, pabrėžia, kad jis nepakeitė Katalikų bažnyčios žodžių, bet pakeitė muziką, pagal kurią jie skamba. Nebėra raudonų batų, aukso papuošalų, mersedesą Pranciškus iškeitė į mažiuką fordą, paauksuotą kryžių – į paprastą metalinį, pirmą kartą Katalikų bažnyčios istorijoje jis atskleidžia Vatikano finansų paslaptis visuomenei, paskelbė Vatikano banko metinę finansinę ataskaitą ir apskritai visuotiniame pinigų bei prabangos kulto amžiuje bando atsiriboti nuo turto.

Ar daug galimų pretendentų į Lietuvos metų žmogaus titulą atitiktų tą kartelės aukštį, į kurį ją pakėlė “Time” redaktoriai? Ar daug turime žmonių, kurie keičia mūsų valstybę, suteikia mums pasididžiavimo, tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos ateitimi? Jų tikrai yra, tik reikia įdėmiau pasižvalgyti.

„Veido“ redaktoriai išrinko ir paskelbė dešimt pretendavusiųjų į Metų žmogaus titulą. Tarp jų – garbingai ir solidžiai Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai organizavę diplomatai, “Lifosos” gamyklos, padovanojusios Kėdainių bendruomenei sporto areną, vadovas, banko vadovai, sugebėję perkelti iš Danijos į Lietuvą naujas kokybiškas darbo vietas, Sveikatos mokslų universitetas, gebantis pritraukti šimtus užsienio studentų, “Jaunimo linija”, kasmet išgelbėjanti daug gyvybių, Valdovų rūmai, sugebėję įveikti skeptikus ir tapti nauju kultūros židiniu. Visi šie reiškiniai ir juos sukūrę žmonės mums visiems įrodo, kad Lietuvos valstybė geba tvarkytis ir turi ateitį.

Ar Lietuvos metų žmogumi galėjo būti paskelbtas šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas Robertas Shilleris? Toks titulas jam galėtų būti suteiktas ne todėl, kad Jeilio universiteto profesorius, tyrinėjęs nekilnojamojo turto burbulų susidarymo priežastis, didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis. Jis pasakė tai, ko nesugebėjo pasakyti joks Lietuvos politikas, ekonomikos ekspertas ar žurnalistas: „Tiksliai nežinau Lietuvos atvejo, tačiau buvo daug NT burbulų šiaurinėse Europos šalyse. Atrodo, kad Lietuvoje neturėtų būti tokių burbulų, nes čia yra daugybė žemės. Pats gyvenu JAV Konektikuto valstijoje, kurioje yra maždaug tiek gyventojų, kiek Lietuvoje. Tačiau atlikęs skaičiavimus pamačiau, kad Lietuvos plotas yra penkis kartus didesnis. Taigi jūs esate šalis, turinti daugybę žemės. Todėl kyla klausimas, kodėl šalyje, kur yra tiek žemės, turėtų kilti būsto kainų burbulas.“

Nobelio premijos laureatas savo užduotu klausimu aiškiai pasakė, kad jokių priežasčių nekilnojamojo turto burbului Lietuvoje nebūtų buvę ir piliečiams nebūtų reikėję permokėti milijardų litų už savo būstą, jei šalies centrinė bei savivaldybių politinė valdžia ir centrinis bankas būtų tinkamai atlikę savo darbą. Jei centrinis bankas nebūtų leidęs Skandinavų bankams patenkinti jų godumo, nerealiomis kainomis vertinant mūsų nekilnojamojo turto rinką, o politinė valdžia būtų parūpinusi nekilnojamojo turto rinkai nebrangios lietuviškos žemės ir taip pažabojusi spekuliantų apetitus, tą pačią valstybinę ar privačią žemę paverčiant milijonų litų burbulais.

2014 m. Lietuvos metų žmogumi savaitraščio „Veidas“ redakcija paskelbė prokurorą Saulių Versecką. Prokurorą, kuris pirmas Lietuvos valstybės istorijoje pasodino į kaltinamųjų suolą nuolat Lietuvos valstybę ir jos Konstituciją žeminantį politiką, Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius. Norisi tikėti, kad Lietuvos prokuratūroje yra ir daugiau prokurorų, kurie sąžiningai bei profesionaliai atlieka savo darbą ir ateityje nepabūgs korumpuotų politikų ar valdininkų, toliau švarindami Lietuvos valstybę.