2010 Balandžio 27

Rūta Čiurlienė

Meilė sau į laimę neveda

veidas.lt

"Veido" archyvas
Patys brangiausi Rūtos gyvenimo vyrai

Viena operacija, po jos – kita ir dar kita… Ir taip bemaž kasdien. Nerimo ir vilties kupinos moterų akys, jų ašaros ir skausmas. Ir šypsena nušvintantis veidas, kai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ginekologijos skyriaus gydytoja akušerė ginekologė Rūta Čiurlienė savo pacientei pagaliau ištaria: “Viskas bus gerai”. Bet tuo pradžiuginti gali, deja, ne visas…

Rašant apie šią gydytoją vaizduotės pasitelkti nereikėjo. Nes dar prieš porą metų, į konsultaciją atvežus giminaitę, teko įsitikinti, kaip ji dirba. Ilgam įsiminiau šios gydytojos akis – įdėmias, nuoširdžias, truputį pavargusias. Jos žvilgsnyje slypėjo kažkas tokio, kuo esame linkusios pasikliauti: žinojimas, stiprybė ir supratimas. Tai, ko taip neretai pasigendame.

Ji daug nepostringavo, nespėliojo ir negąsdino, daugiau klausėsi, nei kalbėjo pati. Nors jos pacientei iki tos konsultacijos iš medikų lūpų ir buvo tekę išgirsti baimę keliančią diagnozę, pasikalbėjusi su šia gydytoja ji pagaliau įveikė ilgai nešiotą baimę ir ryžosi operacijai. O jau kitą dieną švytėjo iš laimės, tik juokdamasi iš savo kalbų apie įkapes.

Kai randame savo daktarę

Daug gerų žodžių apie šią gydytoją tada teko išgirsti ir jos palatoje. Viena moteris, sužinojusi, jog tolesnis jos gydymas bus tęsiamas onkologijos ligoninėje, apgailestavo, kad teks skirtis su ją operavusia daktare, mokančia pasakyti tiesą ir įžiebti viltį gyventi. “O aš už ją, kol gyva būsiu, melsiuosi. Nes netikėjau, kad kam nors tokia sena ir ligota, atvažiavusi iš kaimo, dar rūpėsiu”, – antrino sunkiai serganti senučiukė.

Tada nežinojau, kad tokių gerų žodžių apie šią akušerę ginekologę visai atsitiktinai teks išgirsti dar ne sykį – iš pašnekovių ir kitų moterų. Tai ir paskatino ją pakalbinti.

Atrastas pašaukimas

Pasakoti apie save ir savo darbą gydytoja sutiko ne iškart. Ji ne iš tų, kurios dalija interviu ar yra linkusios susireikšminti. Atvirkščiai, ji labiau norėtų likti nepastebėta. Yra santūri, kukli, nemėgstanti skambių žodžių.
Paklausta, kaip tapo gydytoja, prisipažįsta nuo mažens apie šią profesiją nesvajojusi. Prisimindama vaikystę sako, kad buvo padūkusi mergaičiukė, kartu su broliu ir pusbroliais mėgdavusi patirti daugybę nutrūktgalviškų nuotykių. O mokyklos suole buvo gabi ir uoli mokinė, gebanti lengvai atsakyti į sunkiausius klausimus ar išspręsti sudėtingiausią lygtį.

Vidurinę mokyklą Rūta baigė aukso medaliu, žavėjosi matematika ir fizika. “Bet tėvai labai norėjo, kad studijuočiau mediciną. Ir aš ją pasirinkau…” – pasakoja neslėpdama, kad studijų pradžioje turėjusi daug abejonių. Nes tas vežimas, į kurį įsėdo, buvo gan nuobodus – dveji metai nuolatinio kalimo. Ir tada viskas viduje sukilo: abejonės, maištas, noras dar kartą pasitikslinti, ar einanti savo keliu. Metus buvo išėjusi akademinių atostogų. Netgi manė, kad atgal negrįš. Bet po metų ir vėl skubėjo į universitetą…

O tapti moterų gydytoja apsisprendė po praktikos gimdymo skyriuje. “Tas vaiko gimimas – toks nepakartojamas… Nepamenu, kam – berniukui ar mergaitei tada padėjau ateitį į šį pasaulį. Tik prisimenu, kaip jaudinausi ir bijojau, kaip norėjau, kad viskas būtų gerai. Gyvenimas manęs taip ir neišmokė priprasti prie skausmo, atsiriboti nuo to, ką darau. Ir dabar dar tą baimę jaučiu prieš kiekvieną operaciją. Manau, ji būtina – kad susikauptum, susitelktum. Juk niekada nežinai, ką rasi. Būna, kad, regis, laukia paprasta operacija, o pradėjusi ją imi ir atrandi tai, ko nerodė tyrimai. Ar esu labai stipri? Tai tik taip atrodo… – šypteli daktarė. – Bet kitokia būti negaliu. Gerai žinau, kad visos emocijos turi likti mano viduje”.

Sunkiausia – kai negali padėti

Dabar dėl pasirinkto gyvenimo kelio ji nė kiek neabejoja: “Esu laiminga, kad mano darbas turi prasmę”.
Praverčia jame ir loginis mąstymas, kurio kažkada reikėjo sprendžiant uždavinius. Tiesa, vien jo neužtenka. Nuojauta, pasak gydytojos, šiame darbe taip pat svarbi. Prisimena, kaip darbo pradžioje bandė ją atmesti ir priimti tokį sprendimą, kokį siūlė kiti gydytojai. “O netrukus paaiškėjo, kad turėjau pasikliauti savo nuojauta. Laimei, pacientė tada pasveiko. Todėl dabar į kitų patarimus įsiklausau, bet sprendimus priimu pati”, – teigia R.Čiurlienė, gerai žinodama, kokios lemtingos kartais gali būti klaidos.

O tų rebusų jos darbe – šimtai, ir ne viską galima įveikti skalpeliu. Nelengva būna, kai turi moteriai pasakyti sunkios ligos diagnozę. “Kažkodėl tada kiekvieną kartą giliai įkvepiu, tarsi trūktų oro. Sunku pasakyti tiesą, nes žinau, kas laukia. Kamuoti gali ne tik liga. Sunkiai sergančios moterys kartais lieka vienos. Vyrams pasidaro per sunku, jie iškeliauja pas kitas. Ne, nepykstu ant jų, bet tokia realybė. Tiesiog jie yra kitokie…” – atsidūsta ji.

Neskubėkime skirtis

Teiraudamasi gydytojos, ar mūsų moterys moka save mylėti, tikėjausi, kad ji patvirtins, jog viskas prasideda nuo meilės sau, nes tik tada būsime mylimos kitų. Klydau. To savo pacientėms gydytoja į galvą nekala. Jos nuomone, visa tai mums svetima, atėję ne iš mūsų kultūros.

“Juk iš tiesų ta meilė sau yra ne kas kita, kaip egoizmas. Esu sutikusi ne vieną moterį, kuri tikrai moka save mylėti, kuri gyvena dėl savęs ir rūpinasi tik savimi. Nežinau, ar tokios moterys mylimos, ar jos pačios moka mylėti. Ir nemanau, kad jos jaučiasi laimingos, o šalia jų yra laimingi kiti”, – gūžteli pečiais gydytoja, pridurdama, kad jai labiausiai patinka kaimo močiutės ir jų gyvenimo išmintis. Tas jų mokėjimas sakyti tiesą, kantrybė ir ištvermė. Ir tas atsidavimas savo artimiesiems, kuris gyvena jose iki paskutinio atodūsio.

Ne viena daugelį metų pas ją besilankanti pacientė patiki gydytojai ne tik savo sveikatą, bet neretai ir skaudžius išgyvenimus. “Kai moteris sako, kad nusprendė skirtis, neretai stengiuosi nuo to žingsnio ją atkalbėti. Juk išsiskirti – tai sugriauti gyvenimą, kurį gyvenai. O kas po to? Vienatvė. Na, nebent jeigu gyveni su vyru, o jautiesi taip, tarsi gyventum viena. Skyrybos man iki šiol atrodo labai skaudus dalykas. Gal todėl, kad iširo mano tėvų šeima. Tiesa, tada jau buvau sukūrusi savo šeimą. O gal todėl, kad nuo vaikystės svajojau apie namus, kuriuose būtų daug supratimo ir meilės”, – svarsto pašnekovė.

Ar jos svajonė išsipildė? Ligoninėje prabėga dalis jos gyvenimo, po to ji skuba į darbą privačioje klinikoje. Tik tada važiuoja į namus, kuriuose laukia vyras Gediminas ir sūnus Jonas. “Darbas ligoninėje mane išmokė nesureikšminti smulkmenų ir problemų. Kiekvieną kartą eidama namo pagalvoju, kad ten, už ligoninės durų, yra daug skaudesnių dalykų, nei tie, kuriuos tenka patirti man”, – sako gydytoja.

Kai suveda meilė

Ji žino, kad vyrui Gediminui, su kuriuo drauge išgyveno jau 22-ejus metus, gali išlieti viską, kas per dieną širdyje susikaupė. Jis jai esąs kaip geriausia draugė. Neslepia, kad gyvenime juodu yra patyrę ir šilto, ir šalto. Beje, Gediminas taip pat studijavo mediciną, nes to labai norėjo jo tėvai, bet penktame kurse nutraukė studijas, nusprendęs, kad tai ne jo pašaukimas. Ne vienus metus buvo įnikęs į verslą, o jame – kaip mūšyje… Dabar jau pora metų, kai iš jo pasitraukė.

“Dirba namie, tapo paveikslus… Ne, grįžusi namo nerandu ant stalo patiektos garuojančios vakarienės. Nemanau, kad žmogus turi daryti tai, kas jam ne prie širdies. Kartais imu ir pati pakviečiu vyrą ir sūnų pavakarieniauti mieste, – sako R.Čiurlienė. – Su vyru esame patyrę visko. Buvo ir tokių akimirkų, kai atrodė, kad mūsų santuoka gali sugriūti. Kas padėjo ją išsaugoti? Abiem teko išgyventi sunkių laikotarpių. Bet viskas juk mūsų valioje. Teko ragauti ir saldaus deserto, ir daug kartėlio. Tai irgi daug ko išmokė. O kai tiek išgyveni, visa tai gyva, visa tai dar labiau susieja…”

Jos nuomone, kai sutinki savo žmogų, kai susieji su juo likimą ne iš išskaičiavimo, o iš meilės, tai ir ateityje padeda įveikti visus išbandymus. O priekaištauti, vaidinti kankinę – ne jos būdui. Jau seniai yra išmokusi neprimesti savo lūkesčių artimiesiems.

Beje, dvidešimtmetis sūnus Jonas mediku tapti nežada ir savo kelio dar ieško. Jo rankoms paklūsta medis, popieriaus lapuose sušvinta spalvos. Sėdęs ant dviračio jis dažnai leidžiasi į kelią. Šiais metais yra užsimojęs Vilniaus dailės akademijoje studijuoti dizainą. “Tikiuosi, kad turėdamas stiprų charakterį gyvenime suras savo pašaukimą, – tikisi Rūta. – Bet svarbiausia, manau, būti geru žmogumi…”

Kas lieka, kai viskas parduota?

Paklausta apie šiandieną ji tik liūdnokai šypteli: “Šiuo metu mane labiausiai žeidžia tai, kad esame laikomi kvailiais, kad manoma, jog nesuvokiame, kas vyksta, kad gražiais žodžiais meluojama. Žiūriu į tuos žmones valdžioje ir stebiuosi, kaip jie gali pusvelčiui išparduoti Lietuvą. Ir nesuprantu, vardan ko taip elgiasi. Juk kas iš to, kad įsigis dar vieną sklypą, pasistatys dar vieną namą?.. Kaip jie gyvens Lietuvoje, jeigu jos neliks? Jie tai tikrai moka save mylėti. Tik tokia meilė niekam laimės neatneša… ”

Apie medicinos ateitį gydytoja taip pat kalba su nerimu. Nes daugelis jaunų gydytojų, atlikusių praktiką ligoninėje, jau išvykę iš Lietuvos. Kartais apie tai pagalvojanti ir ji…

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Nora Nora rašo:

    Ačiū Daktarei už tai, kad padėjo pasveikti.

  2. Lina Lina rašo:

    ji superinė – ir žmogus ir medikė

  3. UTENA UTENA rašo:

    ACIU DAKTARYTE:)

  4. Žemaitė Žemaitė rašo:

    Šio žmogaus pamiršti negalima. Lai aukščiausios jėgos globos Rūtą, jos šeimą ir meilę. Lai ji toliau gelbės, vilties netenkančias Lietuvos moteris! Ačiū, kad esate!

  5. Gražina Gražina rašo:

    Gilios, nuoširdžios akys ,gilus žinojimas ir ramumas, besąlyginis atsidamas darbui suteikė pasitikėjimą gydytoja…žinau ,aš pasveiksiu…AČIŪ, JUM GYDYTOJA.TEGUL AUKŠČIAUSIAS SAUGO JUS IR JŪSŲ ARTIMUOSIUS.

  6. vida vida rašo:

    Tai gydyyoja.kuri maziai kalba.daug ir gerai dirba.aciu jai sugrazinta gybrnima.

    B


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...