2010 Kovo 15

Masinis sportas

Masinis sportas Lietuvoje rūpi tik keliems entuziastams

veidas.lt

Vilniuje mankštinasi tik 11,3 proc. gyventojų, o Kaune ir Klaipėdoje – po 9 proc. Tai kelis kartus mažiau nei sovietmečiu.

Kitose šalyse kur kas daugiau gyventojų matyti tiek sportuojančių parkuose, tiek dalyvaujančių įvairiuose maratonuose. Kelis kartus daugiau dalyvių į masinius renginius susirenka net Estijoje ir Latvijoje

Kai vakarėjant vaikščiodama po Bankoko centrą užsukau į pirmą pasitaikiusį parkelį, iš nuostabos net žandikaulis atvipo – egzotinių augalų ir gėlių apsuptoje aikštelėje vyko aerobikos treniruotė. Skambant ūpą keliantiems ritmams ant įrengtos pakylos instruktorė rodė judesius, o maždaug 40 žmonių minia juos atkartojo. Petys į petį mankštinosi tiek vidutinio amžiaus moterys, tiek jauni vyrukai. Einant tolyn parkas pateikė vis daugiau malonių staigmenų. Parką juosiančiu takeliu bėgiojo tiek žmonių, kad rodėsi, jog patekai į vietinį maratoną. O pasukusi vienu iš daugybės nuo pagrindinio takelio atsišakojančių keliukų išvysdavau vis kitokiu sportu užsiimančius tailandiečius – žaidžiančius lauko ar stalo tenisą, badmintoną, atliekančius jogos pratimus, besimankštinančius ant treniruoklių. Įdomiausia, kad visos šios galimybės sportuoti Bankoko gyventojams nemokamos. Beje, ir lankantis Vakarų Europoje negali nepastebėti parkuose ar pakrantėmis specialiai įrengtais takeliais bėgiojančių miestiečių būrių.

O dabar grįžkime į Lietuvą. Bėgiojimas Neries krantine Vilniuje perauga į bėgimą su kliūtimis, stengiantis neišsisukti kojos ant išklypusių plytelių ar neįsipjauti į besimėtančias stiklo šukes, o miesto parkeliuose tenka pasitelkti visą atidumą, kad neįmintum į šunų paliktas krūveles. Svajoti apie treniruoklius Sereikiškių parke net nedrąsu sužinojus, kad iš 1365 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų net 245 neturi sporto salių, o 367 – stadionų. Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, dažniausiai šių svarbių patalpų nėra darželiuose-mokyklose, miestų pradinėse mokyklose, įsteigtose buvusių darželių patalpose, bei pradinėse ir pagrindinėse gyvenviečių ugdymo įstaigose.

Vilniaus darželis-mokykla “Dainorėliai” neturi nei sporto salės, nei stadiono. Mokyklos direktorė Liucija Milašauskienė pasakojo, kad vaikai sportuoja aktų salėje bei lauke įrengtoje krepšinio ir futbolo aikštelėje, o kai reikia bėgioti, ratus suka aplink mokyklą.

“Mums reikėtų bent žole aikšteles apželdinti, nes dabar vaikai bėgioja po dulkėtą smėlį. Labiausiai mums trūksta atskiros sporto salės, bet kad ją įsirengtume, būtina trečią aukštą pristatyti – tam reikėtų 4–5 mln. Lt”, – atsidūsta direktorė.

O tokių pinigų nėra. Iš kur jų bus mokykloms, jei šiemet 46 mln. Lt skirta vien arenų statybai, rengiantis Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje. Ar tikrai verta šitaip rūpintis profesionaliu sportu, jei sudarytos nepakankamos sąlygos sportuoti Lietuvos vaikams?

Lietuvos širdies asociacijos vadovas kardiologas Pranas Šerpytis įsitikinęs, kad žmonių poreikis būti fiziškai aktyviems formuojasi nuo vaikystės, todėl mokykloje į kūno kultūros pamokas būtina kreipti didelį dėmesį. “Mokykloje fizinio aktyvumo pamoka yra tokia pat svarbi, kaip geografijos, kalbos, matematikos ar fizikos. Europoje per savaitę tris kartus vyksta kūno kultūros pamoka, o mūsų mokyklose tik du”, – lygina P.Šerpytis.

Profesorius pabrėžia didžiulę fizinio aktyvumo naudą žmogui: pagerėja kraujotaka, fiziškai aktyvus žmogus geriau miega, tampa atsparesnis stresui, sumažėja depresijos tikimybė. Be to, judantys žmonės gali išvengti cukrinio debeto, širdies ligų, nutukimo, osteoporozės, sumažėja prostatos, storosios žarnos vėžio tikimybė.

Sovietmečiu sportavo daugiau, bet priverstinai

Asociacijos “Sportas visiems” duomenimis, Lietuvoje sportuojančių gyventojų labai mažai: fiziškai aktyvūs tik 11 proc. vilniečių, po 8,8 proc. kauniečių ir klaipėdiečių. Net aplinkinėse šalyse mėgėjiškas sportas populiaresnis. Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius pasakojo, kad Lietuvoje į mėgėjiško dviračių sporto renginius, tarkime, į kalnų dviračių maratono taurės varžybas, susirenka apie 500 dalyvių, o Estijoje į panašų renginį suvažiuoja 5 tūkst. mėgėjų. Ne mažiau dalyvių Estijoje sutraukia ir kiti mėgėjiško sporto renginiai, pavyzdžiui, slidininkų maratonas.

Lietuviai daugiau sportavo sovietmečiu, kai darbuotojų fiziniu aktyvumu rūpinosi įmonėse veikiančios profsąjungos. Kaip pasakoja uteniškė Audronė Račkauskienė, kuri sovietmečiu “Utenos trikotaže” buvo atsakinga už kolektyvo sportavimą, įmonė turėjo savo slidinėjimo inventorių, darbuotojai galėjo žaisti tenisą, krepšinį, o vasaromis “Utenos trikotažo” turistų klubas kasmet organizuodavo baidarių žygius, išvykas į Tian Šanio, Karpatų kalnus. Visus žygius ir keliones apmokėdavo darbovietė.

Jau keturiasdešimt metų slidžių žygius “Snaigė” Vilniuje rengiantis keliautojas Algimantas Jucevičius taip pat pamena, kad sovietmečiu į žygius susirinkdavo apie 2 tūkst. dalyvių – ateidavo ištisos moksleivių klasės, įmonių kolektyvai. Po nepriklausomybės atkūrimo skaičius sumažėjo iki kelių šimtų.

Kita vertus, negalime pamiršti, kad didesnis gyventojų fizinis aktyvumas sovietmečiu buvo pasiektas prievarta. “Kasdien siuvimo ceche būdavo stabdomi konvejeriai ir vykdavo priverstinė gamybinė mankšta. Šią mankštą, kuri būdavo transliuojama per radiją, atlikdavo daugelio fabrikų darbininkai”, – pamena A.Račkauskienė.

Tuo tarpu vilniečiai mena, kaip dar būdami moksleiviai į tą patį “Snaigės” žygį eidavo ne tiek savo malonumui, kiek verčiami mokytojų.

Dabar sportą tarp gyventojų populiarinančių entuziastų tikslas kitoks. “Turėjome politinį sąjūdį, o dabar reikia fizinio aktyvumo sąjūdžio”, – vienos nuomonės laikosi P.Šerpytis ir A.Jucevičius.

Mėgėjiškas sportas rūpi tik keliems entuziastams

Nors sportuojančių Lietuvoje katastrofiškai mažai, aktyvų gyvenimo būdą populiarinančių draugijų nuomone, padėtis taisosi. “Vis daugiau žmonių įsigyja dviračius – artėja pavasaris ir gyventojai baigia mus užpilti klausimais, kokį dviratį pirkti”, – teigiamas tendencijas pastebi L.Vainius.

1996-aisiais Smiltynės perkėloje per metus buvo perkelta 4730 dviratininkų, o 2009 m. – 190 tūkst. “Kai Kuršių nerijoje savivaldybė nutiesė rekreacinius takus, iškart pajutome dviratininkų antplūdį”, – paaiškina L.Vainius.

Gausėjančios dviratininkų gretos Kuršių nerijoje rodo, kad skiriant daugiau dėmesio gyventojų fiziniam aktyvumui galima pasiekti neblogų rezultatų. Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje populiarinant fizinį aktyvumą tarp gyventojų padaryta mažai. Skiriamas finansavimas taip pat rodo valstybės prioritetus. Kūno kultūros ir sporto departamento duomenimis, mėgėjų sportui skirta 3,2 mln. Lt, dar apie 1,1 mln. Lt mokyklų aikštelėms tvarkyti, o dideliam meistriškumui (kaip dabar valdininkai vadina profesionalų sportą) – apie 20 mln. Lt.

Apskritai masinis sportas Lietuvoje rūpi keliems tam atsidavusiems entuziastams. Turbūt didžiausius nuopelnus reikėtų priskirti minėtam “Snaigės” žygių organizatoriui A.Jucevičiui, kuris kiekvieną žiemos savaitgalį aukoja vilniečiams. A.Jucevičius kartu su kolegomis iš Vilniaus turistų klubo visą šeštadienį ruošia trasas, o sekmadienį, prieš prasidedant žygiui, vėl stoja ant slidžių, kad galėtų dar kartelį patikrinti trasą.

“Kadangi ši žiema nebloga, šiemet dalyvių skaičius muša nepriklausomybės meto rekordus: trijuose žygiuose buvo daugiau kaip po tūkstantį dalyvių”, – pasakojo A.Jucevičius. Neleidžia vilniečiams aptingti ponas Algimantas nė pavasarį – kai nutirpsta sniegas, rengiami pėsčiųjų žygiai, kurie vyksta iki vidurvasario, o rudenį vėl pratęsiami.

Aktyvių lietuvių, be jokio atlygio bandančių išjudinti gyventojus, yra ir daugiau. Štai Genutė Meškelienė, Pilaitės sveikuolių klubo “Gilužis” vadovė, vilniečius kviečia savaitgalio rytais pasportuoti kartu su sveikuoliais Pilaitėje, o ekologinio judėjimo “EkoBanga” iniciatyva kiekvieną savaitę prekybos centre “Gedimino 9″ rengiamos jogos treniruotės ir sveikatingumo mankštos.

Ką veikia Vilniaus sveiko miesto biuras

Kol Lietuvoje masiniu sportu rūpinasi pavieniai entuziastai, įdomu, ką veikia tam kurtos institucijos? Pavyzdžiui, Vilniaus sveiko miesto biuras skelbia, kad vasarį mieste vyko per šimtą sveikatingumo renginių. Tačiau panagrinėjus šių renginių sąrašą taip ir lieka neaišku, koks šios institucijos nuopelnas: į jį įtraukti ir kitų organizuoti renginiai, nemažai prirašyta tokių, kaip antai “moksleiviai važinėjo nuo kalniukų”.

Paklausta, kokius reguliarius nemokamus masinius renginius organizuoja pats biuras, Vilniaus sveiko miesto biuro direktorė Danguolė Vaitkienė dorai nesugebėjo paaiškinti. Išgirdome tik tiek, kad kelerius metus nemokamai vykusios taiči mankštos pernai baigėsi, nes nėra lėšų.

Maža to, valdininkė nesutiko, kad lietuviai sportuoja mažai. “Pažiūrėkite, kiek žmonių rytais sportuoja Vingio parke. Sakote, užsienyje daugiau? Bet lietuvio genetinis fondas kitoks – jis viską daro iš lėto, apgalvotai”, – postringavo direktorė.

Vilniaus sveiko miesto biuro biudžetas 2009 m. buvo apie 700 tūkst. Lt, o 2010 m. – 400 tūkst. Lt. Kyla klausimas, ar, užuot išlaikius klerkus, nebūtų geriau šiuos pinigus paskirstyti tiems entuziastams, kurie lietuvius aktyviai gyventi skatina ne rašinėdami įvairiausius planus ir programas, o iš tiesų. Tada gal ir gyventojų aktyvumas didėtų greičiau.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...